-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuvos valstybės atkūrimo diena „Panevėžio balsui“ visada svarbi šventė ne vien dėl šio lietuviams ypatingo įvykio.
Vasario 16-ąją laikraštis mini ir savo gimtadienį.
Per šimtmetį ne kartą keitėsi leidinio pavadinimas, būtų sunku suminėti visus per dešimt dešimtmečių dirbusius redakcijoje žmones.
Tačiau galime didžiuotis, kad laikraštį kūrė, jame dirbo šviesios asmenybės, žinomos ne tik savame mieste ar šalyje, bet ir pasaulyje, kad visada buvome reikalingi žmonėms – su „Panevėžio balsu“ užaugo ištisos kartos.
Ilga ir turtinga laikraščio istorija atspindėjo Lietuvą krėtusius įvykius ir permainas, tad kai kurie jos skyriai iki mūsų laikų neišliko.
Ypač gaila, jog beveik nėra jokių žinių apie žmogų, pasirašiusį pirmajame laikraščio numeryje redaktoriumi-leidėju – Stasį Liutkevičių. Nėra lengva ką nors pasakyti ir apie „Panevėžio balso“ pradžią: kodėl iki 1924-ųjų neturėjome lietuviško laikraščio; kas finansavo pirmųjų „Panevėžio balso“ numerių leidybą; kas buvo tas žmogus, kuriam pirmam į galvą atėjo mintis, kad miestui reikia laikraščio. Tiesa, pirmajame numeryje užsimenama, kad noras jį leisti budo dar 1919 metais.
„Panevėžiui reikalingas laikraštis. Šioji mintis žybtelėjo dar 1919 metais kelių panevėžiečių galvose. Ir tik po penkerių metų mintis įsikūnija į gyvenimą. Šiandien pradeda eiti „Panevėžio balsas“, – iškilmingai rašyta 1924 metų vasario 16-ąją pasirodžiusiame pirmajame numeryje.
Anuomet sostinės spauda apie provinciją rašė mažai – prasprūsdavo vos viena kita žinutė. O Panevėžys jau buvo nemažas miestas su nemenka apskritimi.
„Panevėžio balso“ pirmasis uždavinys ir bus rūpintis visais vietos reikalais: rodyti, kas yra gera ir bloga, kas sektina ir kas smerktina, kas padaryta ir kas dar reikia daryti“, – tokį tikslą jau tada išsikėlė laikraščio žmonės.
Tačiau įgyvendinti jį lengva nebuvo.
Dabartiniam skaitytojui turbūt sunku įsivaizduoti vos poros puslapių laikraštį. O būtent tokie buvo pirmieji „Panevėžio balso“ numeriai.
Iš pradžių tik ketvirtadieniais leistas „politikos, ekonomijos, visuomenės ir literatūros“ laikraštis kainavo 25 centus. Pirmajame–ketvirtajame jo numeriuose redaktoriumi-leidėju pasirašė Stasys Liutkevičius. Vienas iš „Panevėžio balso“ įkūrėjų buvo ir rašytojas, redaktorius Konstantinas Jasiukaitis.
Maždaug po mėnesio laikraštyje atsirado žinia: „Kovo 8 d. š. m. „Panevėžio balsas“ perėjo į St. Liutkevičiaus ir K. Jasiukaičio rankas. Nuo šios dienos mudu esame vieninteliai laikraščio savininkai.“
Šiame name Panevėžio bataliono ir Respublikos gatvių kampe veikusioje spaustuvėje dienos šviesą išvydo pirmasis „Panevėžio balso“ numeris. P. Židonio nuotr.
„Panevėžio balso“ 5–10 numerių redaktoriumi-leidėju jau buvo nurodomas tik K. Jasiukaitis. O išleidus dešimt numerių, „Panevėžio balsą“ išpirko kooperacinė bendrovė „Žodis“. Redaktoriumi pasirašinėjo K. Jasiukaitis, vėliau – A. Jucevičius. Nors daug kur nurodoma, kad iš pradžių laikraštis spausdintas Šiauliuose, iš tikrųjų pirmieji trys jo numeriai atspausdinti Naftalio Feigenzono spaustuvėje, veikusioje dabar Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai priklausančiame pastate Respublikos ir Bataliono gatvių kampe.
Ir tik ketvirtasis numeris dienos šviesą išvydo spaustuvėje Šiauliuose.
„Panevėžio balso“ pavadinimu laikraštis leistas iki 1935-ųjų. Tais metais, per gimtadienį – vasario 16-ąją, jis tapo „Panevėžio garsu“. Taip leidinys vadinosi iki 1940 metų, kai sovietai sustabdė laikraščio leidimą.
Bėgant dešimtmečiams laikraštyje dirbo daug žinomų žmonių, ryškų pėdsaką palikusių šviesių asmenybių. Tarp jų – žymi rašytoja, visuomenės ir politikos veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kurį laiką buvusi „Panevėžio balso“ redakcijos komisijos nare. Jos straipsnių daugiausia spausdinta 1924–1925 metais.
Vienas laikraščio savininkų K. Jasiukaitis buvo ne tik rašytojas. Jis vadinamas politinio feljetono pradininku, socialinio protesto dramos autoriumi. Studijavęs literatūrą Prancūzijoje, gyvenęs Šveicarijoje, Vokietijoje, Belgijoje, K. Jasiukaitis Kaprio saloje dirbo garsaus rusų rašytojo Maksimo Gorkio sekretoriumi. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje. Vėliau dirbo ir Panevėžio ligonių kasos direktoriumi.
„Panevėžio balse“ galima aptikti ir Juozo Čerkeso-Besparnio kūrybos. Šiandien šį Panevėžio šviesuolį mena vėl pilna gyvybės jo „Pragiedrulių“ sodyba Skaistakalnio parke.
Daug metų laikraštį redagavo kunigas A. Liepinis. Už nuopelnus vyskupas Kazimieras Paltarokas jam net suteikė garbės kanauninko titulą. A. Liepiniui dirbant redaktoriumi, pagerėjo laikraščio kokybė, tiražas pasiekė 3 000 egzempliorių.
Šis dvasininkas žinomas ir besidomintiems rekordais – A. Liepinis laikomas rekordų pradininku pasaulyje. Kunigas išleido knygą „Kitų pėdomis. Gyvenimo pavyzdžiai“, kurioje aprašyti ir kai kurie pasiekimai, vadintini rekordais. A. Liepinis vertė ir iš užsienio kalbų, parašė ne vieną knygą. Pradėjus veikti „Bangos“ spaustuvei, jai vadovavo. Jis stengėsi paremti vargstančiuosius, skatino jaunimą mokytis. Kunigas prisimenamas kaip energingas žmogus, mėgęs savo darbą – tiek kūrybinį, tiek ganytojišką.
Panevėžys neliko be laikraščio ir vokiečių okupacijos metais. Sovietams sustabdžius „Panevėžio garso“ veiklą, labai trumpai jie patys leido laikraštį. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir pasitraukus sovietams, iš karto pasirūpinta naujo laikraščio leidimu: 1941 metų liepos 4-ąją išėjo pirmasis „Išlaisvintojo panevėžiečio“ numeris. Jis tęsė „Panevėžio balso“ tradicijas. Tų pačių metų rugsėjį pasirodė laikraštis „Panevėžietis“ – „Išlaisvintojo panevėžiečio“ tradicijas tęsęs leidinys. Redakcijos kolektyvui vadovavo Petras Balčiūnas, o kartu su kitais to meto šviesuoliais laikraščiui rašė ir viena iškiliausių tarpukario Panevėžio asmenybių – kalbininkas, visuomenės veikėjas Petras Būtėnas.
Nuo 1943 metų Panevėžio laikraštį redagavo prozininkas Vytautas Jonas Narbutas ir net garsusis avangardininkas Jonas Mekas.
J. V. Narbuto likimas nebuvo lengvas: 1941 metų birželio sukilimo dalyvis, po karo daugiau nei dešimtmetį buvo kalinamas Vorkutoje.
Bet dar prieš tai, 1944-aisiais V. J. Narbutas į Panevėžį pasikvietė Joną Meką, dabar vadinamą amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu.
Net nuostabu, kaip mažai ir pačių panevėžiečių žino šį faktą, tačiau pats J. Mekas visuomet pabrėždavo, koks nelengvas buvo žurnalistų darbas.
1944 metų birželio 22 dieną išėjo paskutinis „Panevėžio apygardos balso“ numeris. Gresiant vokiečių areštui, jau liepą J. Mekas kartu su broliu pasitraukė į Vakarus.
Negalima nepaminėti ir to „Panevėžio balso“ istorijos tarpsnio, kai sovietmečiu laikraštis leistas „Panevėžio tiesos“ pavadinimu. Rašytojas, žurnalistas, kurį laiką dirbęs „Panevėžio tiesoje“ Petras Naraškevičius savo knygoje „Fotografija su geltona dėmele“ prisimena redaktoriaus pavaduotojo Anatolijaus Fainbliumo, žurnalistikai atidavusio pusketvirto dešimtmečio, iš kurių 27-erius metus – „Panevėžio tiesai“, žodžius, kai reikėdavo rašyti nusibodusia tema: „Nėra neįdomių žmonių ir nereikšmingų pasakojimų, – sakė Anatolijus Samsonyčius. – Reikia mokytis pažinimo meno. Geriau įsižiūrėkite į žmogų, įsiklausykite į jo žodžius, suraskite tuos, kurie nuves į gilumas. Mokėkite klausinėti, turėkite išmonės ir kantrybės. O tada pamatysite žmogaus paveikslą, vienaip ar kitaip įdomių įvykių virtinę. Aprašyti įvykius, sukurti žmogaus paveikslą gali tik įvaldęs pažinimo meną ir talentingas žurnalistas.“
Ne tik Nepriklausomybės laikais ir karo metais laikraštyje dirbo daug šviesių, žinomų žmonių. Jų netrūko ir sovietmečiu. Tačiau ne vienam teko ir atsisakyti savo darbo – dėl to, kad neatitiko griežtų partijos reikalavimų. Buvęs „Panevėžio tiesos“ žurnalistas Antanas Šimkūnas atsiminimų knygoje „Susitiksime prie ąžuolo“ prisimena, kad ir pats ne savo noru paliko laikraštį po to, kai per motinos laidotuves nuėjo į bažnyčią ir atsiklaupė.
A. Šimkūno bendradarbė Vanda Vabalienė, režisieriaus Raimondo Vabalo mama, irgi nepatiko partijai – jos vyras buvo partizanas.
„Panevėžio tiesoje“ darbavosi vienas pirmųjų profesionalių kino kritikų, kino dramaturgas, aktorius, Juozo Miltinio mokinys Eustachijus Aukštikalnis. Vėliau jis dirbo sostinėje, nes irgi negalėjo ilgai likti redakcijoje, mat tėvai ir brolis gyveno JAV.
Iki Nepriklausomybės atkūrimo, o ir paskui „Panevėžio balse“ dirbo nemažai rašytojų, poetų, menininkų.
Itin ryškų pėdsaką „Panevėžio balso“ istorijoje paliko poetė Elena Mezginaitė.
Visa Lietuva ją prisimena ir kaip dainų tekstų autorę, tačiau svarbiausia poetės kūrybinio palikimo dalis – keturios poezijos knygos.
Tuomet dar „Panevėžio tiesoje“ kurį laiką darbavosi ir rašytoja Ineza Juzefa Janonė su vyru rašytoju Jurgiu Buitkumi. Dirbo ir rašytojas, dramaturgas Romualdas Narečionis.
Glaudžiai su „Panevėžio tiesa“ susijęs žymus poetas Jonas Strielkūnas. 1986 metais jis prisiminė, kad į redakciją pirmą kartą užsuko 1961 metų pavasarį ir… tapo jos dalimi.
„Tirpstant sniegui, persikėliau gyventi į Panevėžį ir pirmą kartą užėjau į „Panevėžio tiesos“ redakciją, kuri netrukus tapo antraisiais mano namais. Redakcijos darbuotojai sutiko mane šiltai, padėjo prisiregistruoti, po to surasti darbą“, – 1986 metais prisiminė poetas.
J. Strielkūnas mėgo pasakoti, kaip dar vaikystėje su tėvais važiuodavo į Panevėžio turgų – ant vieno namo turgaus aikštės pakraštyje buvo užrašas „Spaustuvė“, o šalia buvo „Panevėžio tiesos“ redakcija. Vaikui šios įstaigos atrodė nepasiekiama svajonė.
„Iki šiol prisimenu karštus ginčus, eilėraščių skaitymus, pokalbius iki išnaktų redakcijoje ir literatų butuose“, – dalijosi nostalgiškais prisiminimais J. Strielkūnas.
Nuo 1990 metų liepos 4 dienos „Panevėžio tiesos“ redakcijos ir skaitytojų pageidavimu miesto laikraščiui grąžintas ankstesnis „Panevėžio balso“ pavadinimas.
Į antrąjį šimtmetį jau įžengęs laikraštis per tiek metų tapo neatskiriama Panevėžio gyvenimo dalimi. „Panevėžio balso“ komanda visuomet galvoja apie savo skaitytojus, ieškodama įdomių ir įkvepiančių istorijų, karštų aktualijų, kad šeštadienį miesto ir rajono gyventojų pašto dėžutes pasiekiantis 32 psl. laikraštis praturtintų savaitgalius.
Lietuvoje
1924 metų gegužės 8 dieną prie Lietuvos galutinai prijungtas Klaipėdos kraštas – Paryžiuje pasirašyta Klaipėdos konvencija. Tai padarius Klaipėdos kraštas pirmą kartą po 600 metų vėl atsidūrė Lietuvos valstybės teritorijos ribose, gavome vartus į jūrą.
1924-ųjų rugpjūčio viduryje įkurta Lietuvos tautininkų sąjunga – politinė jėga, valdžiusi Lietuvą nuo 1926 iki 1940 metų. Jos lyderiu buvo prezidentas Antanas Smetona.
Į Lietuvos istoriją 1924-ieji buvo įrašyti ir kaip metai, kai mūsų šalies atletai pirmą kartą dalyvavo olimpiadoje Paryžiuje – nacionalinė futbolo rinktinė ir du dviratininkai.
Pasaulyje
1924 m. sausio 21 d. mirė Bolševikų partijos lyderis Vladimiras Leninas. Jam esant gyvam, tiek patys bolševikai, tiek jų šalininkai savo valstybės modelį įsivaizdavo nuosaikesnį, mažiau kraugerišką ir despotišką. Josifo Stalino iškilimas labai greitai parodė, jog bus sukama dar labiau autoritarinio režimo keliu dar didesnės diktatūros link. Kraugeriškas represijas patyrė ir lietuviai.
1924 metais Ernstas Aleksandersonas per Atlantą išsiuntė pirmąją faksogramą, o Hansas Bergeris padarė pirmąją žmogaus elektroencefalogramą (tiesa, rezultatus publikavo tik po penkerių metų).
Prancūzų fizikas, Nobelio premijos laureatas Luisas de Broilis paskelbė tezę, kad elektronai turi ir bangų savybių.
Panevėžyje
Po nepilnų keturių „Panevėžio balso“ leidybos mėnesių pripažinta, kad laikraštis miestui reikalingas, tad jam leisti Panevėžio taryba nutarė skirti 100 litų mėnesinę subsidiją.
1924-aisiais Lietuvoje įvyko pirmoji Dainų šventė, kurioje dalyvavo ir panevėžiečiai. Tuo metu ji vadinta Dainų diena. Likus maždaug porai dienų iki šventės, panevėžiečiai mieste surengė savąją. To ėmėsi Vladas Paulauskas, Mykolas Karka ir Juozas Rajeckas. Trys chorai, kuriuose dainavo 300 žmonių, sutraukė apie tūkstantį žiūrovų. Buvo sudainuota 16 dainų, turėjusių skambėti ir Kaune vykusioje pirmojoje Dainų šventėje, iš jų du panevėžiečių kūriniai – M. Karkos „Dainos garbei“ ir V. Paulausko „Žalgirio mūšis“.
Vėlyvą 1924 metų rudenį įvyko miesto tarybos prezidiumo ir valdybos rinkimai. Naujuoju tarybos pirmininku išrinktas žymus dvasininkas prelatas Jonas Grabys. Vienas svarbiausių darbų, atliktų jam einant šias pareigas, buvo gelžbetoninio tilto per Nevėžį dabartinėje Smėlynės gatvėje, taip pat naujų mokyklų statyba.
Tuo laiku Panevėžyje veikė apie tris dešimtis pramonės įmonių: net keturi malūnai, alaus darykla, S. Montvilos spirito fabrikas, trys lentpjūvės ir medžio dirbtuvės, dvi žemės ūkio padargų taisymo įmonės, dvi odos dirbtuvės, du saldainių fabrikai ir tiek pat mėsos fabrikų.
