-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Poetas juokavo, jog neseniai Vilniuje į susitikimą su garsiu poetu Donaldu Kajoku susirinko vienuolika žmonių.
„Įskaitant ir mane“, – suskaičiavo R. Stankevičius.
Jis svarstė, kad publika veikiausiai jau spėjo atprasti nuo kultūrinių renginių.
„Nėra taip, kad žmonės labai bijotų pandemijos, bijotų viruso. Virusas, pandemija, karantinas paprasčiausiai atpratino žmones nuo kultūros. Žmogus ėmė galvoti: jei metus be renginių išgyvenau, išgyvensiu ir dar šimtą“, – kalbėjo R. Stankevičius.
Ir pridūrė, kad tapome užsisėdėję, nebenorime netgi norėt.
„Čia kaip anekdote apie gražią merginą ir auksinę žuvelę. Žuvelei pasiūlius išpildyti gražuolės norą, šioji paprašė zuikio uodegėlės. „Tik tiek tenori? Nereikia tau pinigų, papuošalų, pilies?“ – nusistebėjo žuvelė. „O ką, galima ir to norėt?“ – tokia pat nuostaba atsakė mergina“, – šiandienos situaciją palygino R. Stankevičius.
Anot jo, nebežinodamas, kad dar gali norėti, žmogus užsidaro, užsiveria jo sielos horizontai.
Į Panevėžį R. Stankevičius atvyko pristatyti naujosios savo knygos „Kiaurai kūnus“. Jis teigė jau sukūręs tradiciją šiame mieste pristatinėti naujas knygas. „Kiaurai kūnus“ turėjo būti pristatyta prieš metus, bet planuotą renginį teko nukelti dėl karantino.
Poetas pristatyti savo naujausią leidinį panoro su bičiuliais, tarp jų – vilnietis aktorius Mindaugas Ancevičius, muzikantas Andrius Savčenka bei panevėžiečiai – aktorius Albinas Kėleris, tapytojas Eugenijus Marcinkevičius.
Per poetinį vakarą Panevėžyje, klavišiniais grojant A. Savčenkai, M. Ancevičius skaitė R. Stankevičiaus eiles. O jis pats visų, drauge ir savęs paklausė: „Kas tai yra poezija?“ Paklausęs pasvarstė: „Daug kas to klausia, tačiau ar yra kas išgirdęs atsakymą, kas toji poezija, kam ji reikalinga?“
Poetas kalbėjo, jog nėra aparato, kuris pamatuotų poezijos naudingumą.
„O jos naudingumas yra tai, kad poezija keičia žmogų. Poezija augina vidinį pasaulį. Nes kas yra asmenybė? Ar tai – ne žmogus, kurio vidinis pasaulis didesnis už išorinį?“ – su susirinkusiais bendravo R. Stankevičius.
Daugybę poezijos knygų išleidęs, pačių įvairiausių apdovanojimų bei premijų už jas pelnęs R. Stankevičius pasakojo, kad būdamas studentu dirbęs naktiniu sargu batų parduotuvėje.
„Bet ir tada aš buvau asmenybė, jaučiausi toks esantis. Jei dirbčiau duobkasiu, būčiau tokia pat asmenybė“, – patikino jis.
O tada paklausė: „O kas yra laisvė?“ Ir atsakė: „Laisvė – tai vidinio pasaulio erdvė. Gyvenantis vidiniu pasauliu žmogus kalėjimo kameroje bus nepalyginamai laisvesnis už tą, kuris, nesijausdamas laisvas, vaikšto laukų platybėmis“.
„Menas, poezija – tai burtų lazdelė, kuri TIK pasaulį paverčia NET pasauliu“, – kalbėjo R. Stankevičius.
Jis padeklamavo Rytų poeto haiku forma parašytą eilėraštį, kuriame rašoma: „Pamerkime šią rožę į geltoną vazą, nes duonos vis tiek nėra“.
„Tad arba pragyvensime gyvenimą su rože geltonoje vazoje, arba gyvenimas bus be jos“, – šypsojosi R. Stankevičius.
Lietuva kasmet kurį nors šalies miestą skelbia kultūros sostine. Poeto nuomone, ta, tikrąja Lietuvos kultūros sostine ne vienerius, o daugybę metų buvo Panevėžys, kurio teatras tuomet darė didžiulę įtaką šalies, o ir platesnių žemių kultūrai.
„Tuomet vien pasakyti, kad gatvėje mačiau tą ar kitą Panevėžio artistą, jau buvo didelis dalykas. O jei kam teko pabendrauti su tuo artistu – tai jau visai…“ – kalbėjo R. Stankevičius.
Jis prisiminė, kaip labai nustebęs, o gal net sukrėstas buvo, kai sykį vakare jam paskambino panevėžietis aktorius Stasys Petronaitis ir pasakė, kad jo knyga „Betliejaus avytė“ padėjo sutrumpinti vienatvės valandas.
„Tikrai po šio skambučio jaučiausi kaip ant sparnų“, – prisipažino poetas.
O R. Stankevičiaus ir Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktoriaus A. Kėlerio pažintis užsimezgė Vilniuje pastarajam viešai skaitant Elenos Mezginaitės poeziją. R. Stankevičius tuomet pagyręs skaitovą ir tarp jųdviejų iškart užsimezgusi bičiulystė ar net brolystė.
„Mūsų susitikimai nėra dažni, tačiau mūsų brolystė susideda iš to, kad kai man sunku, pagalvojus apie tai, kad turiu tokį artimą žmogų, pasidaro gera“, – pasakojo R. Stankevičius.
Tad broliu pristatytas panevėžietis aktorius susirinkusiems irgi skaitė R. Stankevičiaus eilių.
„Bravo, Albinai, kaip sapne, kaip meditacijoj pasijutau“, – skaitovą įvertino pats poetas.
Ir dar persakė profesorės Viktorijos Daujotytės jam į ausį pašnibždėtus žodžius tada, kai greta sėdėdami jie žiūrėjo spektaklį, kuriame vadino A. Kėleris.
„Albinas yra didesnis už nūdienos teatrą. Nėra jo dydžio vaidmenų“, – V. Daujotytės žodžius prisiminė R. Stankevičius.
O su tapytoju, panevėžiečiu E. Marcinkevičiumi poeto draugystė prasidėjusi nuo dailininko skambučio ir prisipažinimo, kad eilėraštis „Snaiperis“ jį tiesiog nušovęs.
„Po to jau šnekėjom daugiau nei pusantros valandos, nejutom, kaip lekia laikas, supratom, kaip labai panašūs esam“, – pasakojo R. Stankevičius.
E. Marcinkevičius prisipažino buvęs taip paveiktas bičiulio poezijos, kad jo eilėraščius pradėjo tapyti.
„Tiesą sakant, nedaug poetų turi idealių skaitytojų. O jie yra tie, kurie eilėraštį supranta tokį, koks parašytas. Eugenijus būtent toks skaitytojas“, – užtikrino R. Stankevičius.
Vakaras baigėsi R. Stankevičiui perskaičius pačius naujausius, kaip jis sakė, šviežiausius eilėraščius. Jie irgi turėtų sugulti į knygą, o knyga, pagal tradiciją, vėl pristatyta Panevėžyje.
„Man šis vakaras – tarsi atlaidai. Tiek daug iš jo pasisėmiau“, – publikai jau skirstantis, sukuždėjo viena R. Stankevičiaus gerbėja kartu atėjusiai bičiulei.
D. Grabausko nuotraukos
