-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dar nuo 2017-ųjų pieno supirkimo kainoms trypčiojant vietoje, per tą laiką Panevėžio rajone iš pienininkystės gyvenančių ūkių sumažėjo perpus.
Dar neseniai į pavyzdinį Stasės Puodžiukienės ūkį Smilgių seniūnijoje tiek žemdirbių, tiek kitų smalsuolių ekskursijos vyko ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio. Tačiau šiandien 73-ejų moteris su trejais metais vyresniu sutuoktiniu tvirtina likę prie suskilusios geldos. Per 70 ha turėtos žemės ir 130 melžiamų karvių teko parduoti, kad ūkis galėtų padengti skolą kredito unijai.
„Kažkada buvo geri laikai, per dieną pristatydavome po 4 tonas pieno. Pas mus dirbo 11 žmonių, iš jų 3–4 melžėjos, keli gyvulių prižiūrėtojai, traktorininkai. Turėjome technikos, modernios įrangos darbui, renovuotą fermą“, – pasakoja nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo ūkininkaujanti S. Puodžiukienė.
Suklestėti šiam ūkiui dar esant lito valiutai labai padėjo milijoninė paskola. Tačiau ji taip pat ir galutinai sužlugdė pienininkus.
„Atlyginimai darbuotojams augo, o pieno supirkimo kaina krito. Galiausiai karvės iš pieno nebeišsilaikė, joms lėšų teko papildomai ieškoti verčiantis grūdininkyste. Viskas važiavo žemyn, kol neliko nieko“, – ašaras vos tramdo buvusio stipraus ūkio šeimininkė.
Pirmiausia teko vieną paskui kitą parduoti gyvulius. Kai prieš pusantrų metų jų liko vos iki dešimties, karves už susikaupusias skolas pasiėmė kredito unija. Paskui ant prekystalio ėjo ūkio žemės, kurių didelė dalis buvo ganyklos.
Dabar parduoti ruošiama ir S. Puodžiukienės ferma, tam beliko sutvarkyti turto nuosavybės dokumentus.
„Kai parduosim fermą, būsim atsiskaitę už paskolą ir viską pradėsim vėl nuo nulio. Labai liūdna apie tai kalbėti“, – patikina ūkininkė.
Iki pandemijos, kai dar laikė kelias karves, S. Puodžiukienė dar prekiavo turguje. Šiame pieną pardavinėjo 15 metų. Dar iki pernai liepos po pusę tonos gabeno bendrovei „Rokiškio sūris“.
Šiuo metu ūkis jau tik nuomoja šiek tiek žemės, užsiima augalininkyste, turi tris darbuotojus. S. Puodžiukienės dukra tvarko buhalteriją, dar samdomas vienas traktorininkas ir ūkio darbininkas.
„Savo žemės beturime 18 arų prie namų. Nieko neliko, bet ir gerai – nieko ir nebereikia. Vaikai nebenori tokių vargų. O mums su vyru laikas pasidžiaugti pensija – kaime neprapulsim“, – viliasi buvusi garsi ūkininkė.
Pienininkyste užsiimantis Valentinas Vidugiris iš Miežiškių seniūnijos optimizmo dar nepraranda, nors pripažįsta, kad išgyventi ūkiui padeda parama. „Sekundės“ nuotr.
Kad pienininkystės ūkių sparčiai mažėja, pripažįsta ir Lietuvos ūkininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkė Danguolė Kuzmienė.
„Pradėtus modernizavimo investicinius projektus ūkiai pabaigia ir „užsilenkia“. Tragiškas reikalas su pienininkyste Panevėžio rajone: pašarai brangsta, o pienas lieka pigus“, – teigia žemdirbių atstovė ir priduria, jog brangsta tik pieno produktai parduotuvėse.
Panevėžio rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus duomenimis, palyginti su 2017-aisiais, šiemet pieno ūkių rajone perpus mažiau. Prieš ketverius metus tokių būta 933, o lapkričio 1-ąją – tik 406.
Iš beveik 10 tūkst. 2017 m. rajono tvartuose ir fermose laikytų karvių dabar juose mūkia trimis tūkstančiais mažiau raguotųjų. Didžiausiame pieno ūkyje žiemai ruošiasi 918 karvių.
„Šiuo metu 300 rajono pieno gamintojų laiko tik po 1–3 karves, iš jų po vieną karvę turi 203 laikytojai. Tokiuose ūkiuose iš viso laikoma 420 karvių. Per devynis šių metų mėnesius 155 pieno gamintojai parduoti pateikė 38 567 tonas pieno iš 7 280 karvių“, – pienininkystės statistiką rajone vardijo Savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Zita Bakanienė.
Nors parduotuvėse už litrą pieno klojama apie eurą, ūkininkas už jo kilogramą negauna nė ketvirtadalio euro.
„Už pieno kilogramą ūkininkui mokami 23 centai yra visiškas menkniekis. Žemės ūkio ministerija turi atkreipti rimtą dėmesį į šitą sektorių“, – pabrėžia D. Kuzmienė.
Vidutiniškai 27 centus už kilogramą parduoto pieno gauna dar tik porą metų pienininkyste užsiimantis 22-ejų ūkininkas Valentinas Vidugiris iš Miežiškių seniūnijos. Jaunas vyras laiko savo 15 melžiamų karvių ir tame pačiame ūkyje padeda dar 35 karves auginančiam tėvui Jonui Vidugiriui.
„Kartu ūkininkaujame, turime dar tris darbininkus. Šiuo metu kartu auginam apie 50 karvių, su prieaugliu ir visas šimtas išeina“, – pasakoja Valentinas.
Naujokas pripažįsta, kad pieno ūkyje šiais laikais sunku, bet nuleisti rankų dar nepasiruošęs. Savo bandą V. Vidugiris kaip tik didina. Anot jo, kažką kitą galvos nebent tuomet, jei būtų jau visai prastai.
„Visada norėtųsi geriau. Degalai brangsta, technika dėvisi, o pienas pigus. Nors dabar jo kaina kiek kyla, bet vasarą vėl kris – taip visada būna. Didelio pelno neturiu, bet dar laikausi“, – patikina jaunasis ūkininkas.
Jei ne piniginė parama žemės ūkiui, anot V. Vidugirio, gal ir nebepavyktų išsilaikyti.
„Dabar niekas nesidžiaugia šita žemės ūkio šaka, visi aplink tik dejuoja ir skundžiasi“, – sako V. Vidugiris.
Jis pats pastarąjį mėnesį pieno gamintojams savo produkcijos neteikė, nes viršijo savo pardavimus pagal programos, kurioje dalyvauja, sąlygas. Ūkininkas įsipareigojęs pieno supirkėjams pristatyti po 100 kg per dieną.
Tačiau šiame ūkyje primelžiama ir daugiau. Produkcijos likutis sunaudojamas vietos poreikiams.
Žemės ūkio ministerijos duomenimis, šių metų rugpjūtį vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina siekė 309,31 Eur už toną. Tai 6,2 proc. daugiau nei ankstesnį mėnesį. Per metus toks pienas pabrango 18,2 proc.
Tačiau šių metų rugpjūtį supirkta beveik 2 proc. mažiau pieno nei prieš metus. Tiek pat šios produkcijos mažiau supirkta per pirmus aštuonis šių metų mėnesius, lyginant su pernai tuo pačiu laikotarpiu. Kainas Lietuvoje stebintis internetinis portalas „Pricer.lt“ skelbia, kad pieno produktai šį lapkritį gerokai brangesni nei praėjusiais metais tokiu metu. Pienas pateko į labiausiai brangusių maisto produktų penketuką Lietuvoje.
Antai pigiausio jogurto kaina, „Pricer.lt“ duomenimis, per metus pakilo ketvirtadaliu, pienas, kefyras, sviestas, grietinė ir grietinėlė – apie 14 – 16 proc. Varškė ir sūris brango apie penktadalį.
