Pažino kitokią Vokietiją

• Sekundė
• Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
• Aktualijos
• 2017.07.09 12:55

Viename didesnių Vokietijos miestų Diuseldorfe beveik metus gyvenantis buvęs Panevėžio socialinių paslaugų centro direktorius Valdemaras Misevičius intriguoja prasitardamas, jog sąmoningai svetur neieško lietuvių draugijos.

Dešimtmetį Panevėžio socialinių paslaugų centrui vadovavęs panevėžietis dar visai neseniai diskusijose apie išsivaikštančią Lietuvą įrodinėjo, kad svetur gyvenimas gražus tik iš tolo, kol, įkopęs į šeštą dešimtį, pats susikrovė lagaminus ir išvyko į Vokietiją. Dabar jis lietuviškomis vantomis pirtyje vanoja vokiečius, lanko senatvę globos namuose leidžiančius senjorus ir intriguoja prisipažindamas, jog sąmoningai neieško lietuvių draugijos.

Su V. Misevičiumi šnekėjomės dieną, kai viso pasaulio lietuvius, kad ir kokiame pasaulio kampelyje būtų, vienu metu suvienijo Lietuva – skirtinguose žemynuose tą vakarą nuaidėjo „Tautiška giesmė“.

Vokietijoje, kur įsikūrę daugiau nei 50 tūkst. lietuvių, Valdemaras tokią dieną pirmą kartą liko vienas. Beveik metus Diuseldorfe gyvenantis panevėžietis savanoriškai pasirinko vienišiaus laimę.

Tokio atsiskyrėlio gyvenimo priežastis labai pragmatiška. V. Misevičius į Vokietiją emigravo ne dėl sotesnio kąsnio ir storesnės piniginės. Vienas iš jo siekių – savarankiškai išmokti vokiečių kalbą taip, kad laisvai susikalbėtų ne tik su tokiais pačiais kaip jis atsargiai žodžius renkančiais atvykėliais, bet ir vokiečiais.

„Bandau išvengti lengviausio būdo prisitaikyti prie čionykštės aplinkos. Jei tik bus galimybė susikalbėti lietuviškai, rusiškai, nesąmoningai stengčiausi tuo pasinaudoti vokiečių kalbą nustumdamas tolyn“, – savų išskaičiavimų turi Valdemaras.

Pažintims neatviri

Kad išmoktų vokiškai, panevėžietis, tarsi koks avantiūristas, vis įstumia save į situacijas, kur be vokiečių žodyno neišsisuktų. V. Misevičius neslepia, jog savanoriškas atsiskyrėlio gyvenimas svetur visgi kartais ima slėgti – bendravimo poreikio negali atstoti pasivaikščiojimas po Diuseldorfo senamiestį ar vieno kito muziejaus aplankymas.

V. Misevičius sako, jog mielai dirbtų ne pirtininku Vokietijoje, o socialinį darbą Lietuvoje. Tačiau, anot jo, tokios prabangos tėvynėje negalintis sau leisti.

„Aptikęs skelbimą nusipirkau nenaują šviestuvą – gera buvo nuvažiuoti su pardavėju šnektelėti“, – sako Valdemaras.

Per devynis gyvenimo Vokietijoje mėnesius jis patyrė, jog iš vietinių tikėtis lietuviško aukštaitiško atlapaširdiškumo neverta. Vokiečiai – mandagūs, paslaugūs, tolerantiški ir liberalūs. Tačiau svetimšaliams jų namų durys veriasi labai pamažu.

„Rytų Vokietijos gyventojai daugiau empatiški, šilti. Vakarinės dalies vokiečiai uždaresni, gyvena savame pasaulyje. Čia sunku užmegzti pažintį viešajame transporte. Ir mano kaimynai mandagūs, draugiški, sveikinasi su šypsena, bet į asmenines draugystes nesileidžiame“, – „Sekundei“ pasakojo V. Misevičius.

Todėl nekeista, kad neseniai aplankius namiškius Panevėžyje, grįžtant į Vokietiją širdį graužė kirminas: kokio galo į tą tremtį važiuoju?

Prisikalbėjo prieš emigrantus

Diuseldorfe, SPA centre pernai lapkritį pradėjęs dirbti buvęs Panevėžio socialinių paslaugų centro direktorius sako jau pailsėjęs nuo valdiško vadovaujamo darbo ir atsakomybės už nemažą būrį žmonių – buvusių pavaldinių ir centro klientų.

Valdemaras juokauja pasiilgęs net kostiumo. O dar visai neseniai į kasdiene uniforma jam buvusį drabužį nebegalėjo žiūrėti.

„Po ilgos pertraukos kažkada apsivilkęs kostiumą užmečiau akį į veidrodį, kad gal visai nieko atrodau. Anksčiau džiaugdavausi gavęs progą darbe kokį megztinį užsitempti“, – šypsosi panevėžietis.

Valdemaro gyvenimą aukštyn kojom apvertė vokietis, Nidoje susiviliojęs lietuvių siūlomais pirties malonumais. Ant jūros kranto įrengtoje patrauklioje mažytėje pirtelėje su bičiuliu poilsiautojus vanodavęs panevėžietis kartą beržine vanta taip „pašventino“ atostogavusį vokietį, SPA centro Diuseldorfo centre savininką, kad tas pirtininką ryžosi atsivilioti į Vokietiją. Įkalbėti V. Misevičių emigruoti sunkiai sekėsi. Visgi vokiečio verslininko atkaklumas galop laimėjo – 52-ejų V. Misevičius žengė lemtingą žingsnį, iš esmės pakeitusį jo gyvenimo kryptį.

Toks posūkis netikėtas ir pačiam Valdemarui, save vadinančiam patriotu iki širdies gelmių. Dabar kaip anekdotą jis pasakoja apie pokalbį su kolega likus vos keliems mėnesiams iki išvykimo į Vokietiją. Tuomet V. Misevičius dar nė neįsivaizdavo emigruosiantis. Kai darbe pasisuko kalba apie išsivaikštančią Lietuvą, kolegai karštai įrodinėjo, kad gerai tik ten, kur mūsų nėra, kad reikia likti ir kurti tėvynėje, kad ir Lietuvoje atviros galimybės susikurti ne prastesnį nei svetur gyvenimą.

Pabuvo ir nelegalu

Nors laisvas žmonių judėjimas yra viena pamatinių Europos Sąjungos nuostatų, o Vokietija deklaruoja esanti atvira atvykėliams, V. Misevičius patyrė, kad įsikurti joje emigrantui nėra paprasta. Nepaisant, kad svetur važiavo ne spontaniškai ir aklai, o primygtinai kviečiamas darbdavio, Valdemarui kurį laiką teko pagyventi kaip nelegalui.

„Neturėdamas kredito istorijos, darbo, Vokietijoje neišsinuomosi būsto. Nuomos agentūros reikalauja parodyti net algalapius. Ne viena agentūra į mano prašymą atsiųsdavo mandagų atsiprašymą: išnuomojome kitam klientui, turinčiam kredito istoriją, bet toks pasirinkimas nesusijęs su jūsų asmenybe. Porą mėnesių, kol susiradau būstą, teko pagyventi ne visai saugiai“, – prasitaria panevėžietis.

Pirtyje griaudi aplodismentai

Dabar penkias dienas per savaitę po 8 val. vanoja netoli Diuseldorfo centro veikiančio SPA lankytojus. Tai, ką daro V. Misevičius, vokiečiams – nematyta naujiena. Mat Vokietijos pirtyse garas vaikomas rankšluosčiais arba milžiniškomis vėduoklėmis

Nors Valdemaras natūraliomis ąžuolo, klevo, beržo vantomis mojuoja jau devynis mėnesius, vis dar išgirsta klientų keistą klausimų, ar šios ne plastmasinės.

„Maniškės vantos vokiečiams toks atradimas, kad jas ne tik čiupinėja, uosto, bet kartais net žegnojasi“, – juokiasi lietuviškos pirties šimtametes tradicijas į Vokietiją perkėlęs pirtininkas.

V. Misevičiaus tokia vokiečių reakcija nebestebina, kaip ir po pirties procedūrų nugriaudėjantys aplodismentai – taip klientai atsilygina už šį nepaprastą sveikatinimo stebuklą.

„Prieš kurį laiką dar nebūčiau sugebėjęs tos procedūros pateikti kaip malonios kūnui ir sielai. Dabar, kai jau randasi šiokia tokia pirtininko kompetencija, nebeliko kvailo poreikio pademonstruoti savo meistrystę, gebėjimą ištverti aukštą temperatūrą, ko pirtyje visai nereikia, ima dominuoti švelnumo principas“, – pasakoja Valdemaras.

Lietuvį ir jo vokiečiams neįprastus pirties ritualus Diuseldorfe žino jau daugelis. Panevėžietis turi nemažai nuolatinių klientų. Ir nors Valdemaras jiems jau tūkstantį kartų pasakojo vanojantis pagal lietuviškos pirties tradicijas, vokiečiai, keldami nykščius į viršų, giria: gera ta jūsų rusiška pirtis.

Laisvalaikį atiduoda senjorams

Dešimt metų Socialinių paslaugų centrui vadovavęs V. Misevičius pasakoja širdyje taip ir likęs socialiniu darbuotoju. Nuo savo pašaukimo panevėžietis pasistengė neatitrūkti ir svetur. Užvėręs SPA centro duris, Valdemaras skuba į senelių globos namus savanoriauti. Jis čia gerbiamas darbuotojų ir mylimas globotinių.

Tačiau neslepia, jog emigrantui net įsitraukti į neatlygintiną socialinę veiklą Vokietijoje reikia atkaklumo.

„Į kokią socialinę organizaciją nueidavau, visur sutikdavo labai džiaugsmingai, tada sekdavo apgailestavimas, kad būtent šiuo metu mano paslaugų nereikia, ir pažadas paskambinti“, – pasakojo V. Misevičius.

Galų gale lietuvis buvo pakviestas į pagyvenusių žmonių dienos centrą, kur kartą per mėnesį susirenka pabendrauti senjorai. Valdemaras juokiasi prisiminęs, kaip viena centro lankytoja niekais pavertė jo užmojį pamokyti vokiečius lietuvių kalbos. Išgirdusi, kad savanoris iš Lietuvos, garbaus amžiaus vokietė prisiminė jaunystę Klaipėdos krašte ir išgyvenimo sunkumus pokariu.

„Iš mano pamokų liko prisiminimų vakaras“, – pripažįsta V. Misevičius.

Intensyvesnės veiklos troškusiam Valdemarui pavyko gauti miesto socialinį darbą koordinuojančios specialistės kontaktus ir taip lietuviui atsivėrė senelių globos namų durys. Čia jis lanko gyventojus, dalija maistą, vandenį, padeda ūkio darbuose, prisideda organizuojant senelių užimtumą.

„Lietuvoje nuo sovietmečio vis dar gajus stereotipas, kad tėvus atiduoti į senelių namus yra kažkas baisaus ir amoralaus. Bet tokiose įstaigose, ir Vokietijoje, ir Lietuvoje, senukai prižiūrėti, jie bičiuliaujasi, meldžiasi koplytėlėje. Aš pats norėčiau senatvėje gyventi su kitu senuku dviese kambaryje, papolitikuoti, padejuoti, kokie blogi laikai atėjo, kaip anksčiau buvo gerai, ir laukti atvažiuojančių aplankyti vaikų“, – svarsto V. Misevičius.

Gyvenimu skundžiasi ir vokiečiai

Nors Diuseldorfe globos namuose senatvę leidžiantys senjorai visapusiškai aprūpinti, su jais elgiamasi itin maloniai ir pagarbiai, skundų dėl neva blogo aptarnavimo vis tiek neišvengiama.

„Viena močiutė, kilusi iš Prancūzijos, guodėsi, kaip sunkiai gyveno su vyru girtuokliu, kad ir dabar sunku – jei turėtų daugiau pinigų, globos namai ją geriau prižiūrėtų. O prižiūrėta ta senutė, iščiustyta“, – pasakojo Valdemaras.

Nepaisant, kad į Vokietiją važiavo ne spontaniškai ir aklai, o primygtinai kviečiamas darbdavio, V. Misevičiui kurį laiką svetur teko pagyventi kaip nelegalui.

Panevėžietis svarsto, kad nepasitenkinimas tuo, ką turi, – užprogramuota žmogiška savybė, nepriklausanti nuo gyvenimo sąlygų.

V. Misevičius neturėjo ką atsakyti į pirtį atėjusiam vokiečiui, kai šis, už trijų savaičių Singapūre atostogas paklojęs 3000 Eur, pradėjo guostis, kaip ten žmonės gerai gyvena ir kaip sunku verstis Vokietijoje.

„Klausau to gerai gyvenančio vokiečio dejonių ir galvoju, kad jis kalba žodis žodin tą, ką ištisai girdime Lietuvoje“, – sako emigrantas.

Valdemarui rūpi ir pačių skurdžiausių, socialinės atskirties žmonių kasdienybė. Išėjęs pasivaikščioti pakalbina išmaldos gatvėje prašančius elgetas, benamius.

„Vieno išmaldos prašytojo klausiu, kodėl atsidūrė gatvėje? Žmogus pasakojo grįžęs iš kalėjimo ir bando susirinkti 8 Eur lovai nakvynės namuose. Kitą ant suoliuko parke miegantį pajudinau, žiūriu, žmogus girtas. Tvirtinantiesiems, kad Vokietijoje nemato girtų, reikėtų būti objektyvesniems. Kai tenka vėliau grįžti namo, matau ir konteinerius rausiančių „sanitarų“. Toks gyvenimo būdas turbūt nepriklauso nuo šalies ekonomikos ir socialinės sistemos“, – svarsto panevėžietis.

Kainos ne tėvynės naudai

V. Misevičius mielai dirbtų ne pirtininku Vokietijoje, o socialinį darbą Lietuvoje. Tačiau, anot jo, tokios prabangos tėvynėje negalintis sau leisti.

Jo žiniomis, Vokietijoje socialinių darbuotojų atlyginimas siekia apie 2000 Eur. Maždaug tiek pat uždirba ir jis vanodamas pirties klientus. Tokia alga, pasak panevėžiečio, leidžia ne tik patenkinti būtiniausius kasdienius poreikius.

Netoli Diuseldorfo centro dviejų kambarių, 50 kv. m butą nuomojantis Valdemaras už nuomą per mėnesį sumoka 400 Eur, dar maždaug apie 200 Eur atsieina visos komunalinės paslaugos, 17,5 Eur – mokestis už radiją ir televiziją, 80 Eur – garažo nuoma.

„Vieną mėnesį rinkau čekius. Suskaičiavau, kad mėnesį prasimaitinti, nusipirkti drabužių, avalynės, įsipilti degalų man reikia 400 Eur. Netaupant, bet ir ne prabangiai gyvenant – gaminant maistą namuose, keletą kartų užsukant į kavinę kepsnio, pasimėgaujant ledais“, – pasakojo V. Misevičius.

Įvertinus tokias išlaidas, kiekvienam pačiam spręsti, daug ar mažai 1200 Eur siekianti minimali alga Vokietijoje. Tačiau, anot jo, akivaizdu, kad valstybė piliečius apsaugojusi nuo skurdo. Kad žmogus patenkintų būtiniausius poreikius, pasak Valdemaro, ne mažiau reikėtų uždirbti ir Lietuvoje: palyginus kainas tėvynėje ir Vokietijoje, tenka pripažinti, jog jos – ne mūsų naudai.

„Kirpykloje palikau 8 Eur, kavinėje nemažą kepsnį suvalgiau už 6 Eur“, – vardija Valdemaras.

Ir vis dėlto panevėžietis skaičiuoja Vokietijoje senkantį laiką iki įsipareigojimų darbdaviui pabaigos – darbo sutartis baigiasi kitų metų vasarį. V. Misevičius jau kuria planus Lietuvoje. Jis prasitaria turintis ne tik verslo idėjų. Prieš porą metų apie įveiktą sunkią ligą knygoje „Mano C istorija“ papasakojęs Valdemaras rengiasi dar vienam atviram pasakojimui apie asmeninę patirtį ir sako jau parašęs nemažą pluoštą būsimosios knygos puslapių.

• Sekundė
• Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
• #Gyvenimas
• #Kelionės
• #Valdemaras Misevičius