Į Paliūniškį Skumbinai atėjo ne tuščiomis rankomis – savo kaimynams jie surengė smagų vakarėlį, suruošė fotografijų parodą ir turi daug minčių, ką dar nuveikti šiame jaukiame miestelyje.

Nuo panko iki vaidilos

Nuo panko iki vaidilos

Prieš metus į Paliūniškį su šeima atsikraustęs panevėžietis Gintaras Skumbinas nuo vaikystės suprato: jam su sistema ne pakeliui. Dar mokykloje jo viduje užgimęs pankas sulaukus 18-os išstūmė pasidairyti už gimtinės sienų. Bet šaknų šauksmas grąžino namo: čia Gintaras palinko prie muzikos, fotografijos ir darną rado su senuoju baltų tikėjimu.

„Upės vingis senovės baltų kultūroje buvo neeilinė, šventa vieta“, – pasakoja 33-ejų Gintaras Skumbinas, su šeima ir būriu augintinių „Sekundę“ pokalbio pakvietęs į Paliūniškį, prie Lėvens upės senojo tilto.

Čia nedidelėje aikštelėje vos prieš metus iš Panevėžio atsikraustę naujakuriai itin originaliai prisistatė vietos bendruomenei ir iš karto pelnė jos dėmesį. Praėjusią vasarą šeima kaimynams surengė ypatingą muzikos vakarėlį po atviru dangumi „Vinilo istorijos/ Prie Upės“. Jos išjudino ne tik jaunimą, bet ir vyresnius kaimynus.

Gintaro svečiai šoko iki paryčių, o pats šventės organizatorius įsitikinęs, kad ateinant į naują vietą visada reikia atsinešti kažką šeimininkų vaišėms.

„Vinilo istorijos – tai apie penkerius metus gyvuojantis, bendras mano ir panevėžiečio, didžėjaus Mindaugo Skersio – Dj Mindosy, projektas. Jo metu skamba kelių pastarųjų dešimtmečių populiariausia muzika: nuo mano tėvų mėgtų užsienio hitų iki šiandieninių. Viskas grojama tik iš vinilo plokštelių“, – kalba G. Skumbinas, su šiuo projektu iki karantino dažnai pasirodydavęs viename žinomų miesto barų.

Kartais du didžėjai linksmindavo ir prekybos centrų pirkėjus.

Muziką Gintaras atrado grodamas plokštelėmis – jos sukuria išskirtinį garsą.

Į Šiaurės Airiją

„Vinilo istorijos“ buvo G. Skumbino debiutas muzikinėje scenoje. Iki tol jo, kaip didžėjaus, karjera vystėsi tik tarp namų sienų ar nedideliame draugų rate.

Bet muzika buvo didelė nuo vaikystės neišsipildžiusi jo svajonė: kai visi Gintaro bendraklasiai mokykloje per pamokas grojo dūdelėmis, o jis vienas raitė natas į sąsiuvinį.

„Buvau neklaužada ir kartą taip prisidirbau, kad nepaėmė manęs mokytoja į ekskursiją. Joje visa klasė nusipirko dūdeles, aš likau vienas be jos“, – juokiasi paliūniškietis.

Sulaukęs pilnametystės G. Skumbinas išvyko laimės ieškoti į Šiaurės Airiją, Belfastą. Čia, kaip ir dauguma tautiečių, pradėjo nuo paprastų darbų statybose, restoranuose ir kitose aptarnavimo paslaugų vietose.

Netrukus vaikino kompaniją papildė ir jo dar mokykloje sutikta išrinktoji, o dabar žmona, panevėžietė Rimantė. Poros gyvenimas ėjo ramia vaga, abu emigrantai darbavosi, bet vieną dieną Gintaras prisiminė savo seną meilę fotografijai.

Jaunuolio pajamos tada jau leido įsigyti ir kokybišką fotoaparatą.

„Fotografuoti pradėjau būdamas maždaug 10-ies, paėmęs dar senelio naudotą juostinį fotoaparatą. Esu savamokslis, bet skaičiau daug fotografijos technikos literatūros, vėliau patirtis atėjo bandymų ir klydimų keliu. Net atsiradus skaitmeninei erai, dar kurį laiką buvau ištikimas analoginei fotografijai, teko dar ir pačiam ryškinti nespalvotas juostas, kepti nuotraukas. Turėjau surengęs keletą vietinės reikšmės fotoparodų mokyklose, Kraštotyros muziejuje, Savivaldybės patalpose“, – pasakoja dabar jau ganėtinai žinomas fotografas.

Prieš sistemą

Paskutinius kelerius metus Šiaurės Airijoje panevėžietis dirbo vestuvių, renginių fotografu, kol suprato: tai nėra jo tikrasis pašaukimas. Fotografija Gintarui liko vienu iš didžiausių pomėgių, bet dirbti pagal kliento dūdelę neleido meninė prigimtis.

„Aš nuo mažens negaliu eiti su sistema. Kai 6-oje klasėje išgirdau roko grupės „Pink floyd“ žinomą dainą „The Wall“, manyje kažkas pervirto – viduje gimė pankas“, – prisimena G. Skumbinas, ramius panevėžiečius ilgais plaukais ir barzda stebinęs anksčiau, nei tai tapo madinga.

Vesdamas G. Skumbinas atrado ir senąjį baltų tikėjimą, o dabar rengiasi tapti vaidila.

Kaip toje „Pink floyd“ dainoje, pašnekovas nusprendė, kad jam nereikia kontrolės, klasių ir išsilavinimo. Gintaras iki šiol neturi muzikos ar kitų menų aukštojo mokslo diplomų. Pagal specialybę save vadina IT specialistu ir tokios žinios jam dabar praverčia versle.

„Visada žinojau, kad negalėčiau dirbti kostiumuoto, nuo 8 iki 17 val. darbo“, – teigia G. Skumbinas.

Tiesa, muzikos mokyklą ketino baigti būdamas 29-erių. Jam patiko klausyti, kaip kiti groja pianinu, bet pradėtas muzikos pamokas metė – ir čia, anot jo, tikriausiai kaip balete, jau per vėlu.

Tačiau vis tiek groja ne tik plokštelėmis, bet ir gitara bei kanklėmis.

Baltiškos vestuvės

Šie instrumentai G. Skumbino gyvenime tikriausiai atsirado iš meilės ir pagarbos senosioms lietuvių tradicijoms. Šaknys, tautinė tapatybė Gintarą parginė namo ir iš Šiaurės Airijos.

„Aš Belfaste praleidau gal 8-erius metus, žmona 5-erius. Iš pradžių palikti namus, iškeliauti į kitą šalį buvo labai įdomu, smagu. Bet po kurio laiko pradėjo traukti savos šaknys, o ir brendo laikas šeimai, vaikams“, – apie apsisprendimą grįžti pasakoja G. Skumbinas.

Pora parvažiavo namo ir ėmė planuoti vestuves. O su jomis gyvenimas vėl apvirto aukštyn kojom ir ne tik dėl nepažinto sutuoktinio statuso, bet ir atrasto naujo seno tikėjimo.

„Dar mokykloje paprašiau mamos vietoje tikybos leisti manę į etnokultūrą. Tos pamokos man buvo tikrai įdomios, nes pažinau senąsias lietuvių tradicijas, papročius, tautosaką. Kai atėjo laikas vesti, iš karto nusprendžiau: bažnyčioje mano vestuvių tikrai nebus“, – pasakoja Gintaras.

Ėmęsis ieškoti alternatyvos vienam svarbiausių gyvenimo įvykių įprasminti, susidomėjo senovės baltų tikėjimą puoselėjančia bendrija „Romuva“.

Panevėžio vaidila Laimutis Vasilevičius mielai paaiškino jaunavedžiams, kaip vyksta baltų vestuvės, ir Gintaras su Rimante susituokė pagal visus protėvių ritualus.

„Tai nėra spektaklis, tai reikia suprasti ir pajausti viduje. Man nebuvo sunku – neatrodė, kad viską darau pagal vadovėlį, greičiau skaičiau savo viduje per genus parašytos knygos dalykus“, – teigia jau ne vienerius metus praktikuojantis romuvis.

Gintaras teigia, kad jo gyvenimas – svajonė, kurią prie žemės laiko praktiška žmona.

Arčiau gamtos

Gintaras su šeima dalyvauja svarbiausiuose savo bendruomenės susibūrimuose: saulėgrįžos, lygiadienių šventėse. Dėl pandemijos šias senovės lietuviams svarbias dienas paskutiniu metu Skumbinai švenčia namuose, Paliūniškyje.

Čia, kur prieš metus šeima nusipirko naujus namus prie pat Lėvens upės, tam puiki vieta. Tradicinius būrimus surengti padeda kaimynė – žolininkė Dalytė.

„Kartais patys paliūniškiečiai nustemba, kad turi tokius gražius gamtos kampelius savo miestelyje. Tereikia koją žengti į šoną ir čia pat – šniokščiantis upės kriokliukas, vingiai, krūmais kaip džiunglėmis apaugusi sala ir joje visa laukinių gyvūnų ir paukščiukų oazė. Neseniai nufotografavau vandens strazdą ir nusiunčiau ornitologams, jų teigimu, tai labai retas gyvis mūsų kraštuose“, – sako į ornitologų draugiją įsirašę naujakurys.

Į kaimą šeima kraustytis nusprendė, nes Panevėžyje, bute su dviem mokyklinio amžiaus vaikais tapo per ankšta. O parduodama sodyba prie Lėvens visus keturis sužavėjo nuo pat pirmo apsilankymo.

„Užteko praeiti pakrante ir supratome, kad tai – mūsų vieta. Namams dar reikia remonto, bet jis kada nors vis tiek bus baigtas“, – kalba Gintaras ir priduria, kad buitiniai reikalai jam neleidžia pakilti per daug nuo žemės.

Kandidatas į vaidilas

Su baltų tikėjimu Gintaras atrado tikrąją darną. O ji esą svarbi tiek asmeniškai, tiek šeimoje, tiek darbuose ir aplinkoje.

„Darna yra tarsi mūsų siekiamybė“, – pabrėžia romuvis, paklaustas, ar gyvendamas arti gamtos, dirbdamas laisvą darbą kada nors jaučia įtampą.

G. Skumbinas sako, kad jo ir šeimos ramybę padeda išlaikyti tam tikri ritualai gamtoje. Su dviem vaikais pora kiekvieną rytą saulę pasveikina pasivaikščiodami įprastu taku palei namus, upės pakrante. Paskui atžaloms mokytis lengviau, o jam – imtis verslo reikalų.

Gintaro sutuoktinė Rimantė – teisininkė, ji įsidarbinimo klausimais konsultuoja jaunimo Užimtumo tarnyboje. Moteris juokiasi, kad kažkas šioje šeimoje turėtų palaikyti pusiausvyrą, tad ji yra praktiškoji poros pusė.

O netrukus galbūt taps ir vaidilos žmona. Panevėžio romuviškiai G. Skumbinui siūlo tapti dar vienu šios bendruomenės vedliu.

„Romuviečiai į tokias pareigas žiūri labai rimtai. Aš dar nesijaučiu pasirengęs priimti tokią atsakomybę, bet mūsų vaidila L. Vasilevičius labai rūpinasi savo misijos tęstinumu bei jaunąja pamaina krivulei (žynio lazdai) perimti, tad stengsiuosi nenuvilti bendruomenės. Tam privalau sukaupti reikiamų žinių, juk vaidila – tai baltų žynys“, – įsitikinęs pagoniškojo tikėjimo puoselėtojas.

Naujoms pareigoms, anot jo, reikia dar perskaityti daug raštų, knygų. Jų šiais laikais senieji baltai jau turi daug.

Paliūniškio „Romuva“

Gintaro kandidatūra į vaidilas jau pateikta. Išmokyti tokie asmenys paprastai teikiami svarstyti kasmetinėje „Romuvos“ krivulėje – visuotiniame šios bendrijos vaidilų susirinkime.

Nauji vaidilos su visomis apeigomis krivio įšventinami tradiciškai per Jorės šventę pavasarį Kulionyse.

Įšventintas senųjų baltų vaidila gali talkinti kitam tokiam vadovui atliekant apeigas. Taip pat gali kurti savo atskirą bendruomenę.

G. Skumbinas turi minčių kada nors suburti Paliūniškio „Romuvą“.

Kiekviena tokia bendruomenė turi savo šventvietę. Lėvuo, jo vingiai, šalia Žalioji giria – tai, pasak Gintaro, ideali vieta padėkoti visoms gamtos stichijoms.

„Visa, kas gyva, mums yra šventa. Man nepatinka žodis „pagonis“, jis siejamas su kažkuo prasčiokišku, atsilikusiu. Mes tiesiog gamtamedžiai ir tos apeigos – padėka saulei ryte, ugniai prie laužo, žemei Žemynėlei, kai vaikštai gamtoje – mūsų genuose“, – pabėžia G. Skumbinas.

Apie baltų apeigas jau išmano ir Skumbinų atžalos: sūnus Vėjas ir dukra Aurėja. Pastaroji prisimena, kad tėčiui atliekant vieną įprastą ritualą, pasižiūrėti atbėgo ir lapė.

„Nedegini šiukšlių, saugai aplinką, rūpiniesi ekologija, gerbi žemę, kuria vaikštai, ir artimą – tai ir yra pagrindinė mūsų tikėjimo apeiga“, – kalba būsimas Vaidila.

Viskas – iš pomėgių

O kol juo taps, G. Skumbinas savo naujiems kaimynams ruošia ir daugiau pramogų. Ateityje didžėjus norėtų Paliūniškyje prie Lėvens rengti „Open mic“, arba vadinamuosius atviro mikrofono koncertus su nežinomais atlikėjais. Lauko scena – puiki vieta naujiems talentams atskleisti.

Neseniai G. Skumbinas pristatė virtualią savo fotografijų iš Paliūniškio parodą. Ją paruošti paprašė vietos biblioteka.

„Devyni amatai – dešimtas badas“, – galiausiai juokiasi apie savo veiklas pokalbį baigdamas Gintaras ir pabrėžia, kad visos jo idėjos kyla tik iš pomėgių.

Garbės savo darbais jis teigia tikrai neieškantis ir neprašantis. Gintaro gyvenimas ir taip kaip svajonė, tik kartais žmona primena, kad reikia namus sutvarkyti, vaikams padėti mokytis.

Pastarieji šeimoje auga laisvi ir itin drąsiai reiškia savo nuomonę. Jiems atsikelti 6 val. ryte eiti pasveikinti saulytės jokia kančia – priešingai, būtų bausmė sėdėti visą dieną kambaryje.

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų