Karantinas tapo savotiška aukso gysla nekilnojamojo turto pardavėjams – pirkėjai šluote šluoja sodybas ir sodus.

Nekilnojamam turtui tapo nebeišrankūs

Nekilnojamam turtui tapo nebeišrankūs

Kol vieni guodžiasi, kad per pandemiją prarado darbus ir pajamas, kiti ieško, kur išleisti santaupas. Nekilnojamojo turto ekspertai vienbalsiai tvirtina, kad sodybų tuštėjimo metas baigėsi.

Vienkiemiai ir sodai tapo paklausia preke, už kurią prašoma kartais nepaaiškinamų sumų.

Sodybos arba sodo ieškanti Arūnė pasakoja nė nepagalvojusi, jog tai bus toks sudėtingas darbas. Dar prieš metus už 10 tūkst. eurų Panevėžio rajone buvo galima įsigyti ganėtinai tvarkingą sodo namelį sodininkų bendrijoje, dabar už tokią sumą įmanoma įpirkti begriūvančią lūšnelę. Anot panevėžietės, skelbimuose dažniausiai siūlomas objektas pateikiamas labai patraukliai, tačiau nuvykus į vietą paaiškėja, kad realybė skiriasi kaip diena nuo nakties.

„Seniai galvojau apie sodą ar sodybą. Kai per karantiną nebuvo leidžiama net į mišką išvažiuoti, nusprendžiau įgyvendinti šią svajonę. Pradėjusi paieškas supratau, kad tai kone laimės dalykas. Pensininkai dažnai pardavinėja ne sodą, o savo prisiminimus: kaip savo rankomis statė namelį, sodino obelis, nors ten likusi tik palaikė vėjo košiama būdelė“, – pastebi Arūnė.

Anot jos, jeigu pasirodo vertingesnis pasiūlymas, kai kaina atitinka kokybę, toks objektas nuperkamas per kelias valandas. Ji buvo numačiusi naujam pirkiniui skirti iki 10 tūkst. eurų, tačiau suprato, kad už tokią sumą įpirks nuo pastatymo laikų remonto taip ir nemačiusį sodo namelį su nedideliu sklypu ar begriūvančią sodybą kokiame užkampyje.

„Tokių baisių kainų, kokios yra šiemet, dar niekada nebuvo. O ir pasirinkimo praktiškai nėra. Panašu, kad savo sodo turėsiu dar palaukti“, – mano panevėžietė.

Pirkėjai nebeišrankūs

Lietuvos banko duomenimis, sausį gyventojai jau turėjo sukaupę 18 milijardų eurų indėlių – tai yra penktadaliu daugiau nei ankstesniais metais. Kol daugelis pramogų laukia geresnių dienų, išaugo investicijos į nekilnojamąjį turtą. Nekilnojamojo turto ekspertų teigimu, per karantiną nupirktos net tos sodybos, kurios skelbimų portaluose mirgėjo kelerius metus. Suaktyvėjęs pirkimas ir labai menka pasiūla į viršų gerokai kilstelėjo kainas.

Nekilnojamojo turto agentūros Panevėžyje vadovas Vitalijus Lialis pasakoja, kad karantino pradžia praėjusių metų kovą šokiravo visus – Panevėžio mieste ir rajone nekilnojamojo turto pardavimai net dviem mėnesiams buvo visiškai sustoję. Visgi vėliau prasidėjęs suaktyvėjimas tęsiasi iki šiol. Ypač jis jaučiamas būtent sodybų ir sodų segmente.

„Išties labai perka sodybas. Šiemet pavyko parduoti net tas, kurių ilgai, po keletą metų niekas nepirko. Šiemet ši tendencija labai ryški“, – teigė V. Lialis.

Sodybų ar sodų pirkėjai, kaip pastebi brokeris, labai skirtingi. Vieni ieško sodybos ar sodo vasaros poilsiui, tačiau didesnioji dalis perka matydami tame tinkamą investiciją. Per karantiną buvo parduota nemažai nedidelių negyvenamų sodybų, kurios negali pasigirti nei vaizdingu kraštovaizdžiu, nei miško ošimu ar kokiu vandens telkiniu šalia. Vidutiniškai tokių objektų kaina siekia apie 10–15 tūkst. eurų.

„Tie 10–15 tūkst. eurų į sodybą yra savotiška investicija. Tokia suma dar po kelerių metų nebeteks vertės, o investavus į nekilnojamąjį turtą jis taip nenuvertės. Kita vertus, turėti vietą, kur galima tiesiog atvykti išsikepti šašlykų, irgi smagu“, – teigė nekilnojamojo turto ekspertas.

Karantino metu beveik viso nekilnojamojo turto kainos šoktelėjo į viršų ir šiuo metu Panevėžyje jos jau beveik priartėjusios prie Šiaulių.

Naujos tendencijos

Sodybas aplink Panevėžį renkasi ne tik panevėžiečiai, bet ir svetur gyvenantys emigrantai. Ar tokio nekilnojamojo turto vertė kils, anot V. Lialio, didelis klausimas. Kitokia situacija yra su sodybomis prie vandens telkinių. Bet jų ir kaina visuomet buvo gerokai didesnė.

„Noras pirkti sodybas prie ežerų, kaip ir pardavėjų noras užsidirbti iš tokių objektų, niekur nedingo. Bet kartais iš tokio sklypo jokios naudos – nei privažiavimo prie jo, nei elektros, nei leidimo statyti. Ir dabar Anykščiuose turime tokį objektą prie ežero. Susidomėjimas didžiulis, bet nėra privažiavimo prie sklypo ir realiai jame galima pasistatyti tik palapinę“, – pasakojo V. Lialis.

Nekilnojamojo turto rinkos dalyviai mato ir naują tendenciją kaip investiciją pirkti ne tik senas sodybas, bet ir sklypus net tokiose vietose, į kurias dar prieš kelerius metus nebuvo dairomasi. Per karantiną pasitaikė atvejų, kai pirkėjas, įsigijęs sklypą, vėliau visai šalia nupirko ir dar kelis, nors su jais bent artimiausiu metu neplanuoja nieko daryti.

„Prieš keletą metų žmonės, turėdami laisvesnių pinigų ir norėdami juos investuoti, pirkdavo nedidelius butus, juos nuomodavo. Dabar, kai butų kainos gerokai išaugo, tokio entuziazmo gerokai mažiau. Kai kvadratinio metro kaina artėja prie tūkstančio eurų, žmonės dairosi alternatyvų“, – teigė V. Lialis.

Naudojasi situacija

Nekilnojamojo turto eksperto teigimu, per karantiną beveik viso nekilnojamojo turto kainos šoktelėjo į viršų. Šiuo metu Panevėžyje kainos jau beveik priartėjusios prie Šiaulių. Kas lėmė tokį šuolį, aplinkybių daug, bet kaip vieną svarbiausių veiksnių ekspertai įvardija sumenkusią pasiūlą. Dar niekada nėra buvę, kad Aukštaitijos sostinėje būtų tokia maža pasiūla. Jeigu žmogui reikia būsto čia ir dabar, ypač jeigu perkama su paskola ar valstybės parama, – tenka pirkti tai, kas yra.

„Labiausiai nekilnojamojo turto rinką išjudino valstybės parama jaunoms šeimoms pirmam būstui įsigyti. Juos terminai stumia į kampą, apsispręsti reikia greitai, todėl dažnai tokie pirkėjai net nesidera, svarbu, kad spėtų laiku įgyvendinti planą. Tai irgi duoda postūmį kelti kainas. Jeigu kažkam nupirko būstą net nesiderėjus, susidaro tokia regimybė, kad visi kone iš rankų plėšia butus. Taip apetitas ir kitiems auga, todėl kainos ir kyla“, – mano V. Lialis.
Jo teigimu, visais laikais atsirasdavo neadekvačiai vertinančių savo turtą, tačiau karantino metu tokių ypač padaugėjo. Pavyzdžiui, už gerai suremontuoto, tačiau senos statybos daugiabutyje buto kvadratinį metrą prašoma 1200 eurų – trijų kambarių buto kaina Panevėžyje jau siekia apie 80 tūkst. eurų.

„Dar prieš metus tokie būstai būtų išjuokti ir nesulauktų susidomėjimo. O dabar tokie pardavėjai tiesiog bando laimę, nes rinkoje labai maža pasiūla. Tokių pasiūlymų tikrai padaugėjo, tai iškreipia kainas“, – sako V. Lialis.

Krizės elgsena

Nekilnojamojo turto brokerė Panevėžyje Asta Samulionytė taip pat pastebi, kad karantinas nekilnojamojo turto rinkos neprivertė padaryti pertraukos. Atvirkščiai, pandemija virto ekonomine krize, o išėjimas iš krizės dažniausiai siejamas su infliacija ir pinigų nuvertėjimu. To baimindamiesi daugelis nekilnojamąjį turtą perka nuomai arba tokį, kurio nereikėtų išlaikyti, pavyzdžiui, sklypus ar sodybas.

„Bandoma parduoti brangiai, stengiantis iš šios situacijos uždirbti. Kol kas tebelaukiama kainų stabtelėjimo. Jis prognozuotas jau senokai, tačiau jo nėra, o kainos tik didėja. Nekilnojamojo turto paklausa jau pranoksta prieškrizinį lygį“, – tvirtino brokerė.

Pasak A. Samulionytės, privačių namų pasirinkimas iki 10–15 km spinduliu nuo Panevėžio yra gana nemažas, o butų poreikis yra gerokai didesnis. Nauji butai ar kotedžai perkami netgi „popieriuje“, tai yra dar net nepastatyti.
A. Samulionytė pritaria, kad butų ir namų pardavimams didelį postūmį davė ir tai, kad po dvejų metų pertraukos jaunos šeimos ir vėl gali gauti valstybės paramą pirmam būstui įsigyti Panevėžio mieste.

„Tikrai yra tokių, kurie iš Vilniaus ar Kauno persikelia į Panevėžį vien dėl to, kad gali gauti nuo 15 proc. iki 20 proc. subsidiją būstui, juolab jei darbo perspektyvos neblogos“, – teigė A. Samulionytė.

Perka kauniečiai ir vilniečiai

A. Samulionytė pastebi, kad nors kiekvieną pavasarį aktyviau perkamos sodybos ir sodai, šiemet pirkėjai darosi mažiau išrankūs. Vieni perka poilsiui, kitiems tai – kaip investicija. Panevėžio regione galima sodybą įsigyti už 3–5 tūkst. eurų, bet gali nepakakti ir 100 tūkst. eurų.

„Vieni nori, kad sodyba būtų bent šiek tiek aptvarkyta ir pakaktų minimalių investicijų. Kiti, atvirkščiai, nori nupirkti kuo pigiau, kad galėtų susitvarkyti patys. Bet visi ieško kainos ir kokybės santykio“, – sako brokerė.

Anot A. Samulionytės, nėra tokios taisyklės, kad kuo pigesnis nekilnojamasis turtas, tuo greičiau parduodamas. Dažniausiai yra priešingai, nes labai apleistos sodybos reikalauja daug investicijų ir darbo.

„Jeigu sodyba kokiame Rokiškio rajone, tarp ariamų laukų, kur nėra net normalaus kelio privažiuoti, ji tekainuos kelis tūkstančius. O jeigu vienkiemis Anykščių rajone, netoli kokios upės ar ežero, jo ir kaina bus kitokia. Paprastai tokius vienkiemius perka didmiesčių gyventojai – vilniečiai ar kauniečiai kaip vasarnamius, todėl panevėžiečiams pasirinkimo nedaug ir lieka“, – sakė A. Samulionytė.

 

Komentarai

  • Baigsis korona ir baigsis pirkimo vajus.

  • Rodo liaudies bukumą ir fantazijos nebuvimą

  • Perka perka kai pusės bedarbu sėdi ir ant kruopų neturi nejuokinkit

  • Ar neatsibodo tą patį per tą patį. Na kas turi pinigų tas perk, ar būtina dar skatinti?

    • Atsakyti
  • Buvo kažkur kad turi 30 metais likti puse milijardo. Ir tai sutampa su perėjimų prie elektromobilių,ir jų galimybių dėl ribotų pačiu elektromobilių kiekio dėl poreikio retųjų metalų ir dėl elektros poreikio ir instaliacijų. Tad klausimas paprastas kas palaiko žmonių gyvybę? Oras vanduo maistas. Tad visi šie taškai turi būti kontroliuojami. Šendien dienai jau ne nustebinti joks įvykis po kurio tarkim dvigubai pakiltų maisto kainos. Šitoje vietoje daug įdomybių. Realiai Europos sąjungoje su išmokomis ūkininkams buvo mažinamos maisto kainos kad patys žmonys ne augintų savo maisto dėl to kad neapsimoketu. Dabar kaip jau mažai kas be augina. Ir pagrindinis tiekėjas prekybos centrai. Tai dabar galima ir tai panaudoti. Siekent depopulecijos ir neįtraukti maisto blokados paprasčiausiai būtų nelogiška. Čia jau tik fantazijos ir galimybių klausimas jaigu keli laivai gabenantys grūdus nuskęstu ar tiesiok išpiltu grūdus jūroje ar kaip dabar trendas kokias bakterijas rastu grūduose ir juos reikėtų utilizuoti. Ir čia gali būti įvedama visai kita logika maisto trūkumas išgelbėk žemę rinkos autonazija ar naujos kartos skiepa kuris pakeis tavo kūną ir tau užteks tik 10 % dabartinio maisto. Nesiskiepyti yra ne pažangu ne ekologiška. Ir kokiu tik nesąmonių galima prigalvoti. Kažkurioje vietoje bus lūžis. Bet jie vistiek vygdys savo planą. Ir aukų bus.

Rodyti visus komentarus (5)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų