Kryžiaus kelias Berčiūnuose. P. Židonio nuotr.

Kryžiaus keliu – už taiką ir į laisvę

Didįjį penktadienį Berčiūnuose nusidriekė tradicinis Kryžiaus kelias, pristatomas kaip bene prasmingiausias Viešpaties Jėzaus kančios paminėjimo įprasminimas. Juo žengusius Panevėžio vyskupijos ganytojas Linas Vodopjanovas kvietė mąstyti apie taiką ir melstis už ją.

„Didysis penktadienis – diena, kai savo mintis kreipiame, o širdis keliame į Nukryžiuotąjį. Mąstome apie Kristų, į Golgotos kalvą nešusį kryžių“, – į susirinkusius eiti Berčiūnų Kryžiaus kelią kreipėsi vyskupas L. Vodopjanovas.
Ganytojas pabrėžė, kad šią simbolinę dieną Kristus ėjo į mirtį, žengė į egzekucijos vietą. Ant kryžiaus tuomet būdavo kabinami, prie jo kalami didžiausi nusikaltėliai. Tokią dalią, ant kryžiaus užkeldamas mūsų visų nusikaltimus ir nuodėmes, prisiėmė ir visų nekalčiausias Žmogus ir Dievas – Jėzus Kristus, miręs kankinio mirtimi.
Einančiuosius Berčiūnų Kryžiaus keliu vyskupas L. Vodopjanovas kvietė vienytis su Šventosios Žemės krikščionimis ir prašyti, kad toje žemėje pagaliau liautųsi karas.
„Melskimės už valdančiuosius, kad jie sustabdytų tą baisų karą“, – ragino vyskupas.
Taip pat jis kvietė maldai už valdančius Lietuvą, už būsimus rinkimus. Drauge ganytojas ragino nepasiduoti kandidatų į valdžią pažadams, nebūti užliūliuotiems gražių jų žodžių.
„Pirmiausia žiūrėkime į jų darbus“, – ragino ganytojas.

Susitaikyti su savimi

Berčiūnų Lietuvos Kankinių bažnyčios klebonas Algirdas Dauknys papildė vyskupo žodžius teigdamas, kad dera melstis ne vien už taiką pasaulyje, bet ir mūsų visų širdyse ir gyvenimuose.
„Dažnai būname susipykę ne tik su kitais, bet ir savimi pačiais“, – teigė klebonas.
Jis pats ruošęs apmąstymus šiųmečiam Kryžiaus keliui sustojant prie 14-os šios kelio stočių.
Prie penkioliktosios stoties, simbolizuojančios Kristaus prisikėlimą, Didžiojo penktadienio procesija nestoja.
Toji stotis prisimenama, kai kiekvienų metų birželio 13-ąją einamas šis kelias prisimenant sovietinę agresiją ir Lietuvos žmonių trėmimus į Rusijos gilumą.
Kunigas A. Dauknys sakė apmąstymams parinkęs sovietų lageriuose kentėjusio kunigo Broniaus Bulikos minčių. Skaitė jas Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Albinas Kėleris.

Trys dešimtmečiai

Šiųmetį Didįjį penktadienį Kryžiaus kelias eitas jau 30-ą kartą.
Pirmasis daugybę maldininkų sutraukęs šio kelio ėjimas įvyko 1994-aisiais. Kryžiaus kelią taip pat ėjęs vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pridūrė, kad ir metais anksčiau eita šiuo keliu, nors tada tautodailininkai dar nebuvo išdrožę visų jo stočių.
Kelio pradžia – Jėzaus Kristaus nuteisimas mirti. Pasmerktas Jis pasiima kryžių ir eina į Golgotos vietą. Kelis kartus Išganytojas po kryžiumi parpuola. Tame kelyje Jis sutinka savo Motiną. Kryžių Jam padeda nešti Simonas iš Kirėnės, prakaitu ir krauju srūvantį Jėzaus veidą šluosto Veronika. Siekiant dar labiau pažeminti Dievą ir Žmogų, nuo Jo nuplėšiami drabužiai. Galiausiai Jis kalamas prie kryžiaus, miršta ant jo ir palaidojamas.

Pilnatvei reikalinga tiesa

Ir dabar, po Kristaus prisikėlimo, tebėra daug tikinčių, kad viską užklos sunki žemė. Betgi dar lauks ir Dievo teismas, amžiną meilę suteiksiantis tiems, kas mylėjo, o nuteisiantis už meilės stoką. Kryžiaus kelyje priminta, kad ir Kristaus mirtis, ir Jo laidotuvės – anaiptol ne pabaiga, nes Velyknakčio ar sekmadienio Velykų ryto Mišiose laukia Jo prisikėlimas.
Einantieji mąstė apie tai, kad šiandienos, kaip, beje, ir visų laikų pasaulis gyvena jei ne melu, tai bent jau daline tiesa. Tačiau gyvenimo pilnatvei reikalinga visa tiesa. Ji ir yra kelias į laisvę.

Budeliui negalima duoti laisvės

Dėl taikos eitame Kryžiaus kelyje mąstyta ir apie tai, jog atrodytų, kad išgyventi karai bei vargai išmokys žmones siekti taikos, gyventi ja. Tačiau išauga naujos kartos, o joms nepavyksta pasimokyti iš kitų patirties. Tad ir vėl viskas prasideda iš naujo.
„Kol Dievo neįsileisime į savo gyvenimus, niekas nesikeis, kariausime ir toliau“, – skambėjo kunigo B. Bulikos išmintis.
Kryžiaus kelyje priminta, kad Dievas talentais apdovanojo visus, bet yra tokių, kurie, anot Evangelijos, savuosius talentus užkasa į žemę. Tad, anot kunigo kankinio B. Bulikos, ir darbo nedirbant akys mato, jos geidžia, o tuomet stveri iš kito, dirbančio, todėl turinčio.
„Tai ne mes darome blogį, daro jį samdyti žudikai“, – ne vienas, anot mąstymų autoriaus, gali taip pagalvoti.
Tad kelyje buvo klausiama, o kas tuos samdomus žudikus gimdo, kas augina, pagaliau, kas juos samdo?
„Negalima kvailiui įduoti vairo, negalima budeliui duoti laisvės“, – skambėjo mintis.
Ir pabrėžta, kad kenčiame ne todėl, kad Dievas baustų, o dėl to, kad pragarą kuria patys žmonės.

Jaučiasi arčiau Kristaus

Panevėžietis Antanas Dubauskas pasakojo šį kelią einantis jau dvidešimt metų iš eilės.
„Iš pradžių ėjau iš smalsumo, dabar jau iš įdomumo“, – kalbėjo panevėžietis.
Vyras sako poterių gerai nemokantis, į bažnyčią nevaikštantis, bet Berčiūnų Kryžiaus kelias jį traukia.
A. Dubauskas pastebi, kad per du dešimtmečius atvykstančiųjų eiti šį kelią sumažėjo net ne kelis, o keliolika kartų.
Kryžiaus kelią ėjęs panevėžietis gausios šeimos tėtis Gediminas taip jaučiasi esantis arčiau Kristaus.
O Zitai Tručionienei Kristaus kančios kelias – tai ir jos tikėjimo kelias. Jame moteris teigia apmąstanti Kristaus išgyventą kančią ir taip rengiasi jo prisikėlimui – Velykoms.
Jūratė Šaumanienė pabrėžė, kad krikščionys yra pašaukt į bendruomenę, tad ėjimas Kryžiaus keliu ir liudija tą bendruomeniškumą.
„Daugybę metų einu Berčiūnų Kryžiaus kelią. Apgailestavau, kai į jį buvo pradėję rinktis nedaug žmonių. Tačiau šiemet mūsų padaugėjo ir dėl to man džiugu“, – kalbėjo J. Šaumanienė.