-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Daug kelių veda į jaukiąją Paberžę, vietovę, kurią išgarsino tėvas Stanislovas – kunigas, vienuolis kapucinas, viena žymiausių Lietuvos asmenybių Algirdas Mykolas Dobrovolskis (1918–2005).
Susidomėjimas Kėdainių rajono pakrašty esančia medine Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia bei šviesaus atminimo kunigo asmenybe neblėsta. O ir broliai kapucinai šiuo metu rūpinasi, kad Tėvas Stanislovas būtų paskelbtas šventuoju.
Panevėžiečiams į Paberžę patogiausia važiuoti pro Krekenavą, iš jos sukant į Žibartonius – kaimą, esantį prie pat Kėdainių rajono ribos. Nuo jų Paberžė vos už trijų kilometrų. O nuo Ibutonių kaimo – tų pačių Žibartonių tęsinio, jau ir ranka pasiekiama.
Bet šį kartą jos nesieksime – žvalgysimės po savo rajono kaimus Žibartonius ir Ibutonius. Kelionėje po vaizdingas apylinkes lydi šio krašto senbuvė, gyventojų bendruomenės „Žibartoniai“ pirmininkė Aldona Vorienė.
Ne tik žibartoniškiai, bet ir Ibutonių, kitų aplinkinių kaimų gyventojai jai puikiai pažįstami – ilgus metus moteris dirbo Krekenavos seniūnijoje, tad gali daug papasakoti apie šio krašto įvykius, palyginti, kaip kas keitėsi laikui bėgant.
Žibartoniai – ganėtinai didelis kaimas. Laiko tėkmė keitė jo peizažą – kažkas nauja atsirado, kažko neliko.
Besižvalgant po Žibartonius, A. Vorienė kviečia aplankyti veikiančią kaimo koplyčią.
Kiek tolėliau, ant kalvos, ir aikštė, kurioje per šventes, per Vincento Pauliečio atlaidus susiburia kaimo bendruomenė.
Koplyčia stūkso senose kapinėse, kuriose po senais apsamanojusiais paminklais ilsisi ir praeityje garsaus Žibartonių dvaro valdytojų Vyšniauskų (Višnevskių) šeima. Dvaras minimas nuo 18 amžiaus pradžios. Istoriniai šaltiniai teigia, kad 19 amžiuje iš Punsko į šiuos kraštus atsikėlęs Vincentas Vyšniauskas įsigijo ir suremontavo Liaudės pakrantėje nuo seno buvusį dvarą. Vyšniauskų giminė dvarą valdė iki 1945 metų, o paskutinis valdytojas buvo Liucijus Vyšniauskas.
Dabar to dvaro jau nebėra, išlikę tik parko medžiai. O kadaise, nacionalizavus, jame buvo kolūkio kontora, vėliau įkurti butai šeimoms. Dvaras nugriautas tvenkiant Liaudę.
Žibartoniškis Saulius Marozas mena ankstyvą vaikystę praleidęs tame dvare. Čia gyveno jo tėvai, čia jis ir gimė. Vietinis pasakoja, kad važiuojant pagal didįjį, apie penkis kilometrus nutįsusį tvenkinį galima pagal parko medžius pamatyti, kur to dvaro būta.
Ibutoniuose galima pamatyti ir taip išradingai puošiamus kiemus. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
Žibartoniai turi du tvenkinius – pirmasis, vadinamas ir senuoju, ir didžiuoju, atsirado 1976 metais ir tęsiasi iki pat Rūtakiemio kaimo. Antrasis – mažesnis, vos pusantro kilometro ilgio ir telkšo nuo 1983-iųjų. Abu tvenkiniai – pro šalį tekančios Liaudės upės užtvankos.
Liaudė, pradėjusi kelią prie Vakarų kaimo netoli Pociūnėlių, teka Radviliškio, Kėdainių, Panevėžio rajonais ir įteka į Nevėžį netoli Surviliškio.
Į Liaudę savo vandenis suneša upeliai labai įdomiais pavadinimais: Kiemsrutas, Druskalnis, Nekelpa, Vilbizė, Garduva, Nykis.
Kad tai labai seniai žinoma upė, patvirtina jos vardo Liaudė (Lauden) paminėjimas 1372 metų Hermano Vartbergiečio Livonijos kronikoje.
Panevėžio krašto tyrinėtojas, istorikas Petras Juknevičius primena, kad nuo Liaudės upės pavadinimo kildinamas istorinio regiono Liaudos vardas. 1372 metų kronikoje tarp Livonijos ordino nusiaubtų vietovių minimas ir šis kraštas.
Įdomi šio krašto istorija. Manoma, kad 16 amžiuje Vytautas Didysis Liaudos regione įkurdino smulkius bajorus, kad jie kovotų su kryžiuočiais.
Liaudos regione po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suartėjimo su Lenkijos karalyste dėl polonizacijos susiformavo lenkakalbių gyventojų bendruomenė. Taip šiame krašte – dabartinių Kėdainių, Panevėžio ir Radviliškio rajonų teritorijoje buvo susitelkę bajorų šlėktų kaimai – vienkiemiai, akalicomis vadinti.
O Žibartoniuose, 1870 metų duomenimis, be dvarponių Vyšniauskų ir jų baudžiauninkų, gyveno ir dešimt bežemių bajorų šeimų.
Ant kalvos, kapinaitėse – Žibartonių Šv. Vincento Pauliečio koplyčia. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
Nuo kalvelės į Liaudės tvenkinį žvelgianti Žibartonių koplyčia pastatyta 1938 metais. Istoriko pateikiama medžiaga byloja, kad toje pat vietoje stovėjusią medinę koplyčią 1811 metais statė Vincentas Vyšniauskas.
Tiesa, lenkiškuose šaltiniuose ji minima dar seniau, kad statyta 1749 metais, bet Lietuvos istorikai to nepatvirtina.
Metams bėgant koplyčia griuvo, nyko, darėsi vis labiau apleista.
Panevėžio spauda 1937 metais rašė:. „Žibartonių k. sena apleista koplytėlė, mirus žmogui, kunigas bijo eiti šv. Mišių laikyti. Toks pasiturintis kaimas negali pataisyti.“
Matyt, ir ši kritika, ir nepatogumai susidėjo, kad tais pačiais metais iš Amerikos grįžęs darbininkas Vincentas Banaitis ir apylinkės gyventojai sudėjo lėšas naujai mūrinei koplyčiai statyti. Žinoma, kad buvęs emigrantas V. Banaitis tokiam reikalui paaukojo 2 000 dolerių.
Iki šiol veikianti koplyčia 1938 metais pašventinta Šv. Vincento Pauliečio titulu. Koplyčioje buvo švenčiami metiniai Švč. Trejybės atlaidai. Dabar rugsėjo pabaigoje čia vyksta Vincento Pauliečio atlaidai. Svarbi Žibartonių bendruomenės šventė „Sudie, vasaros žiedai“ vyksta kasmet. Kaip pasakoja jos organizatorė A. Vorienė, šventėje ne tik linksminamasi, peržiūrimi per metus nuveikti darbai, įvertinami sėkmingiausi, o geriausi iš geriausių apdovanojami specialiomis nominacijomis.
Vienas iš laureatų – „Metų bitės“ – darbštuolio titulą gavęs S. Marozas sako iš gimtinės niekada nė nemanęs kelti sparnų. Anot jo, čia gera gyventi. O darbo – tik norėk. Jo visada galima surasti.
Žibartoniuose teko pamatyti reto grožio gyvūną – žebenkštį. Ji, ko gero, ir ne viena, įsikūrusi netoli Liaudės tvenkinio kadaise pastatytoje siurblinėje, iš čia būdavo laistomi kolūkio laukai. Dabar tokios siurblinės niekam nebereikia, stovi ji apleista, išdaužytais langais. Užtat puikiai tiko švelniakailiams – vieta tyli, rami ir tokia, kokios žvėreliams reikia – prie vandens, medžiais ir krūmais apaugusi.
Baltutėlis, kaip vijurkas tarp krūmų šmirinėjantis gyvūnėlis atkreipė dėmesį. Pasirodo, tas baltumas tik žieminis apdaras. Šiaip žebenkšties viršutinė kūno dalis gelsva ar rusva, tik apatinė balta. Visas kailis nubąla prieš žiemą. Gaila, kad toks apdaras šiais laikais nelabai betinka – šiltos, besniegės žiemos pradėjo kelti pavojų. Žvėreliai plėšrūnams tapo lengvai pastebimi ir dažnai žūsta.
Sukant į Žibartonių centrą matyti kaimo puošmena – garsaus menininko Vytauto Ulevičiaus išdrožta „Rūpintojėlio“ skulptūra. Čia ir rodyklės, nurodančios kelių kryptis – iki Paberžės 3, iki Krekenavos – 9 kilometrai.
Amžiną poilsį Žibartonių kapinėse surado dvarininkų Vyšniauskų šeima. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
Iš Žibartonių kelias veda į Ibutonius, irgi seną kaimą. Iš čia esančio žvyro karjero į muziejus yra patekę šioje vietoje aptikta 3–4 amžiaus antkaklė kūginiais galais bei 18 amžiaus monetų.
Pačioje Kėdainių ir Panevėžio rajonų sankirtoje esančiuose Ibutoniuose
dėmesį patraukia viena ypatinga sodyba – jos kiemas pilnas įvairiausių puošmenų.
Namo šeimininkė 83 metų Veronika Lipinskienė visas jas savomis rankomis sukūrė.
„Jūs nematėte, kaip čia viskas atrodo vasarą, kai žydi daugybė Veronikos puoselėjamų gėlių“, – pasakoja gidė po Žibartonių apylinkes A. Vorienė.
Pagirta ibutoniškė tik šypteli: būnu viena namuose, tvarkausi, bet gaila išmesti senus, nebereikalingus daiktus. Tai ir kuria iš jų, ką sumaniusi – tai paršelį, tai kiškį ar stovelį kokį.
Iš senų rakandų, subliūškusių sviedinių, įvairiausių plastikinių indų, nunešiotos ar išaugtos avalynės, akmenų, padangų bei kitų daiktų ir gimsta į dideles menines aukštumas nepretenduojantys, bet savo vaidmenis puikiai vaidinantys keistieji sodybos gyventojai.
