epaveldas.lt nuotr.

Iš Londono į Panevėžį – tūkstančiai knygų

Iš Londono į Panevėžį – tūkstančiai knygų

Pagarba rašytam lietuviškam žodžiui skatino Kazimierą Barėną nuolat – gimtinėje ar svetur gyvenant – skaityti, kaupti, saugoti, vertinti knygas, o gyvenimo saulėlydyje ypatingą kolekciją padovanoti Panevėžio bibliotekai.

Kiekvieno žmogaus gyvenimas galiausiai sutelpa tik į vardo, pavardės ir svarbiausių, brūkšneliu atskirtų datų lentelę.

Tik kai kurie, be šių faktų ir artimųjų prisiminimų, palieka daug daugiau.

Ilgą ir prasmingą kelią nuėjęs Kazimieras Barėnas (1908–2006) kaip tik ir yra vienas iš tų, kurių vardai nepamirštami, o veikla ir darbai net šimtmečiui praėjus vertinami.

Kaip sako G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos direktorės pavaduotoja Audronė Palionienė, šis žmogus, turėjęs itin glaudų ryšį su Panevėžio kraštu, – neeilinė lietuvių diasporos asmenybė.

Kazimieras Barėnas 1970 metais. Panevėžio apskrities  G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rankraščių fondo nuotraukos.

Rašytojas, vertėjas, leidėjas, viso gyvenimo veiklą siejo su lietuvišku spausdintu žodžiu, jo rašymu, leidimu, sklaida.

G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka – tai vieta, kur galima iš arčiau susipažinti su K. Barėno gyvenimu, kūryba, pamatyti jo rinktų ir Panevėžiui dovanotų knygų kolekciją, paskaityti ar tik pavartyti retus egzempliorius ir paties parašytus kūrinius.

Netikėtas laiškas

O tūkstančių knygų kelionė iš Londono, kur gyveno K. Barėnas, prasidėjo dar 1993 metais, kai rašytojas į Panevėžį atsiuntė tokį laišką: „Didžiai gerbiamieji, turime nemažai svetur ir Lietuvoje išleistų lietuviškų knygų (nežinau, keli tūkstančiai būtų). Kad po mūsų abiejų su žmona mirties jos neatsidurtų savivaldybės šiukšlyne, reikėtų nugabenti į Lietuvą. Įdomu, ar jūsiškė biblioteka norėtų jas priimti.“

Gavęs tuomet bibliotekos direktorės pavaduotoja dirbusios Rimos Maselytės atsakymą, kuriame ji pasidžiaugė šiuo rašytojo sprendimu, jis tuoj pat išsiuntė bibliotekai pirmąjį siuntinį su penkiomis knygomis bei į laišką įdėjo penkis svarus – pašto išlaidoms padengti.

Tos penkios knygos, paties K. Barėno parašytos – „Beragio ožio metai“, „Meškos maurojimo metai“, „Pati apatinė pakopa“, „Dvidešimt viena Veronika“ ir „Atsitiktiniai susitikimai“ – buvo pirmosios pradėtoje kaupti bibliotekoje.

Daraktoriaus pamokos

Bet prieš pradedant domėtis K. Barėno knygomis, reikėtų iš arčiau pažinti jį patį, jo gyvenimo momentus.

Įdomu, jog skaitant jo biografiją galima rasti netikėtų sąsajų, sutapimų su kitomis prieškario Panevėžyje kūrusiomis šviesiomis asmenybėmis.

Kaip, pavyzdžiui, garsiojo skulptoriaus Juozas Zikaro gyvenimo aprašyme, taip ir K. Barėno minimas Paįstrys, daug gabių asmenybių išugdęs kraštas.

Dar dažniau daugelio šviesių žmonių biografijose sutinkama Panevėžio berniukų gimnazija (dabar J. Balčikonio gimnazija).

Rašytojas K. Barėnas (tikroji pavardė Barauskas) gimė Stanionių kaimo vienkiemyje, Pumpėnų valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Kaimo seklyčioje pas daraktorius pramokęs skaityti ir rašyti, jis vėliau mokėsi Paįstrio lietuviškoje pradinėje mokykloje.

Lietuvos Respublikos ambasados Didžiojoje Britanijoje kultūros atašė Indrė Daunytė, ambasadorius Vygaudas Ušackas ir Marija Barėnienė prie išsiųsti į Lietuvą paruošto archyvo.

Matydamas, kad sūnus gabus mokslui, tėvas leido jį į Panevėžį, į berniukų gimnaziją. Ir jau tada, patekęs į palankią erdvę, berniukas atvėrė tikruosius gabumus.

Atsiskleidė gimnazijoje

Gabų gimnazistą mokytojai Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Julijonas Lindė-Dobilas nuolat skatino rašyti.

Meno kuopos susirinkimuose pradedantis rašytojas skaitė savo kūrybą, o vėliau net buvo išrinktas kuopos valdybos pirmininku.

Kazimieras Barėnas – gimnazistas. Apie 1928 m.

Nuo 1926 metų K. Barėno eilėraščius, trumpus prozos bandymus, straipsnius spausdino „Panevėžio balsas“, „Varpas“, „Lietuvos aidas“, kiti leidiniai.

Tad tolesnis kelias darėsi aiškus. 1929 metais baigęs gimnaziją, Kazimieras Barėnas išvyko studijuoti į Kauną, į Vytauto Didžiojo universitetą ir 1933-iaisiais baigė lituanistikos ir pedagogikos studijas.

Iš pradžių dirbo universiteto administracijoje, bendradarbiavo spaudoje, o nuo 1944-ųjų tapo „Ateities“ dienraščio darbuotoju.

Tik metas buvo ne tas – baisiosios permainos privertė palikti Lietuvą ir kartu su kitais redakcijos darbuotojais pasitraukti į Vakarus.

Toli nuo tėvynės

K. Barėno gyvenimo kelionė tęsėsi Vokietijoje, perkeltųjų asmenų stovykloje, vėliau – Didžiojoje Britanijoje.

Ši šalis nuo 1947-ųjų tapo jo namais.

Nelaukė rankas ištiesę svečioje šalyje lietuvių pabėgėlių. Teko patiems taikytis prie tenykščio gyvenimo, ieškoti galimybių.

K. Barėnas beveik dešimtmetį buvo priverstas dirbti tekstilės fabrike, prie siūlus sukančių mašinų. Bet ir tokį darbą dirbdamas su knygomis ir rašytojo plunksna jis nesiskyrė, vis dėliojo mintis, siužetus, kurie vėliau išsiliedavo kūriniuose.

Skatinamas žmonos Marijos, daug rašė, pradėjo spausdinti.

Kaip pasakoja K. Barėno biografiją pateikusi bibliotekos darbuotoja, nors ir gyvendamas toli šis žmogus visus savo darbus ir veiklą skyrė Lietuvai ir lietuviams, gyvenantiems abipus geležinės uždangos.

Išeivijos metraštininkas

K. Barėnas – penkių novelių knygų, keturių romanų autorius – dirbo ir kaip vertėjas. Išleista keletas jo iš anglų kalbos į lietuvių kalbą verstų knygų.

Jis dirbo Didžiosios Britanijos lietuvių laikraščių redakcijose, vadovavo leidyklai „Nidos knygų klubas“ ir leido ne tik knygas, bet ir sieninius kalendorius su pasiskaitymais. Redaktorius juose pateikdavo ištraukų iš lietuvių rašytojų kūrinių, įdomesnių, retesnių žodžių iš Didžiojo lietuvių kalbos žodyno, nemažai smulkiosios tautosakos. Be to, leido ir redagavo literatūros metraštį „Pradalgės“.

O apie tai, kaip po karo gyveno Anglijoje įsikūrę lietuviai, ir dabar galima sužinoti būtent iš K. Barėno rašinių – juk jis Didžiosios Britanijos lietuvių metraštininkas, parengęs ne vieną informacinę-istorinę apybraižą apie Didžiosios Britanijos lietuvius.

Rašytojo kūryba ne kartą buvo aukštai įvertinta.

Romanas „Tūboto gaidžio metai“ apdovanotas Vinco Krėvės literatūrine premija, „Beragio ožio metai“ – JAV Lietuvių bendruomenės kultūros tarybos premija.

O aktyvi jo veikla negalėjo likti nepastebėta. 1997 metais Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties proga už nuopelnus lietuviškai knygai K. Barėnas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.

Ypatingi siuntiniai

Be knygos žmogaus gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas, nors vieniems ji mažiau, kitiems labiau svarbi. Bet yra ir tokių, kuriems knyga – visų svarbiausia.

„Nidos“ spaustuvėje Londone. Apie 1960 m.

Štai kaip apie knygas savo atsiminimuose rašė K. Barėnas: „Šalia tiesioginio darbo knyga man visada buvo būtinybė ir kol ganiau, ir kol mokiausi, raštininkavau, fabrike siūlus sukiau, laikraštyje dirbau, pats prie knygų leidimo buvau prikišęs pirštus ar pensininkauju.“

Tad toks žmogus negalėjo net pagalvoti, kad jo taip kruopščiai rinktos knygos gali būti išblaškytos, išmestos, nebevertinamos.

Ir į Lietuvą savo kolekciją jis ryžosi siųsti tam tikro nerimo lydimas, kartais siuntimą net pristabdydamas. Tuomet bibliotekos direktorės pavaduotojai, o vėliau direktore tapusiai R. Maselytei vis dėlto pavyko K. Barėną įtikinti jo kolekcijos saugumu. Nors reikėjo ne kartą skambinti, telegramas siųsti.

Tik gavę iš Panevėžio bibliotekos tvirtą patikinimą, kad knygomis tikrai bus rūpinamasi, jos išliks saugios, K. ir M. Barėnai išsiuntė pirmąją didelę knygų siuntą. Už jos siuntimą K. Barėnas mokėjo asmeninėmis lėšomis.

Pirmoji leidinių siunta – per 1660 egzempliorių į Panevėžį atkeliavo 1997-aisiais, antroji, dar gausesnė, – 2000 metais.

Po K. Barėno mirties rašytojo žmonos M. Barėnienės pastangomis, tarpininkaujant Kultūros ministerijai ir padedant Lietuvos ambasadai Didžiojoje Britanijoje, į Panevėžį atkeliavo trečioji siunta – K. Barėno archyvas ir asmeninės bibliotekos spaudiniai – knygos ir periodika.

„Paskutinę nedidelės dalies knygų ir archyvo siuntą gavome 2011 metais“, – sako A. Palionienė.

Be to, ilgą laiką G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka teikė M. ir K. Barėnų sumanymu ir jų lėšomis įsteigtą Kazimiero Barėno literatūros premiją, skirtą paskatinti jaunus gabius prozininkus.

Meilė knygai

Knyga visada buvo su K. Barėnu, tad nenuostabu, kad per ilgus gyvenimo metus jis surinko didžiulę leidinių kolekciją.

Direktorės pavaduotoja pasakoja gausios bibliotekos kaupimo istoriją – ji sužinota iš paties rašytojo atsiminimų.

Pirmosios jo bibliotekėlės knygos atsirado, kai atvažiavo mokytis į Panevėžio berniukų gimnaziją.

Gimnazistas daug skaitė, knygas jis skolindavosi iš gimnazijos bibliotekos bei Elžbietos Jodinskaitės vadovaujamos viešosios bibliotekos – Centralinio knygyno.

Bet jam vis knietėjo ir kai ką savo turėti: „<…> tegu ir iš nepaprastai liesos kišenės stengiausi nusipirkti „Keturis vėjus“. Po truputėlį susipirkau tada ėjusį „Skaitymų“ žurnalą, bet mano komplektą išardė bičiulis, kuriam prireikė kelių numerių. <…> Ir knygų truputį sukaupiau. Deja, kraustydamasis į Kauną, didžiąją dalį su visa etažere atidaviau nugabenti į tėviškę.“

Londono Lietuvių namuose su Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku Vytautu Landsbergiu. 1992 m.

Kaune, kur K. Barėnas praleido 15 metų, jam teko rinkti savo biblioteką iš naujo. O ji pradėjo augti, kai savininkas laisvu nuo studijų metu pradėjo užsidirbti.

Tačiau ir su šiuo rinkiniu teko atsisveikinti traukiantis į Vakarus.

Turtinga biblioteka

Gyvendamas Vokietijoje, perkeltųjų asmenų stovykloje, jis ir vėl rinko knygas, tačiau 1947 metais, kuomet Neustadto kareivinėse vyrukai norėjo padoriai pasišildyti patalpas „nutvėrę kuro“, kilo gaisras ir jos sudegė. „Nespėjau savo popierinių turtų išnešti“, – apgailestavo K. Barėnas.

„Dabar saugoma K. Barėno asmeninė biblioteka buvo suformuota jam jau gyvenant Didžiojoje Britanijoje. Tik negalima sakyti, kad išliko viskas, ką K. Barėnas per savo gyvenimo metus emigracijoje sukaupė“, – sako A. Palionienė.

K. Barėno atsiminimuose gausu pasisakymų apie bibliotekos kaupimą: „Per daug knygų susirinko <..> Spintose jas teko dėti lentynose po dvi eiles viena už kitos, nešti į sandėlį, prisidėti krūvas visur kambariuose, spintose ir šiaip kur pakliuvo.“

Kai knygos nebetilpo į spintą, lentynas, buvo dedamos keliomis eilėmis. Vėliau dalis knygų buvo išdalyta, dovanota.

Barėnams rengiant siuntas į Panevėžį, stengtasi kuo mažiau dėti knygų anglų kalba. Manyta, jog Lietuvai esanti vertinga ir reikalinga tik lietuviškoji jo bibliotekos dalis.

Vydūno ir Brazdžionio laiškai

Dar viena G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje saugoma vertybė – K. Barėno rankraščių fondas.

Kazimieras Barėnas apie 2002 m.

Asmeninis rašytojo archyvas – visą gyvenimą kaupti rankraščiai, dokumentai bei išsami korespondencija. Rankraščiai, mašinraščiai, kompiutraščiai lietuvių ir anglų kalbomis, meno kūriniai, reprodukcijos, atvirukai, fotografijos, garsajuostės.

Labai įdomus ir korespondencijos archyvas. A. Palionienė sako, kad jame net 800 laiškų siuntėjų ir adresatų, o pačių laiškų – virš 7 000.

Čia ir Barėnams atsiųsti, ir jų pačių rašyti laiškai, sukaupti per ilgą 1941–2011 metų laikotarpį.

Kolekcija labai vertinga – juk čia yra Vydūno, Vaclovo ir Mykolo Biržiškų, Jono Griniaus, Aleksandro Štromo, Vandos Sruogienės, Stasio Santvaro, Kazio Bradūno, Bernardo Brazdžionio, Alės Rūtos, Eduardo Cinzo, Henriko Nagio ir daugelio kitų Lietuvos kultūrai nusipelniusių asmenų laiškų.

Kolekcijoje galima rasti svarbių K. Barėno dokumentų, retų nuotraukų iš 1944 metų gyvenimo Vokietijos stovyklose, darbo Didžiojoje Britanijoje, Eklso tekstilės fabrike, visuomeninės bei leidybinės veiklos Londone. Daug išeivijos lietuvių žymių žmonių nuotraukų, Londono istorinių architektūros paminklų, miesto vaizdų,

Beje, niekur iki šiol neskelbtą K. Barėno poeziją pagal jo rankraštį publikavo Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Tai poezijos rinktinė „Prabėgančios stotys“, kurioje didžioji dalis eilėraščių autoriaus buvo sukurta Vokietijos pabėgėlių stovyklose 1944–1947 m.

 

 

Komentarai

  • Žymaus kraštiečio Kazimiero Barėno premija buvo teikiama kasmet net 10 metų. Pradžiuginta net 10 jaunų rašytojų. Kaip gaila, kad netekom ir šventės, ir paskatinimo jauniesiems,ko ir siekė rašytojas su žmona Marija. Priėmus tokias rašytojo dovanas verta bibliotekai pagalvot, kaip būtų galima pratęst Rašytojo vardo premijos tradiciją.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų