J. Lindė-Dobilas (penktas iš dešinės trečioje eilėje) su Panevėžio gimnazijos mokytojais ir mokiniais. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Dobilas – išmintis, garbė, tolerancija

Dobilas – išmintis, garbė, tolerancija

Garsiojo skulptoriaus Juozo Zikaro sukurta bronzos statulėlė „Knygnešys“ buvo įteikta ir buvusiam jo kolegai – Panevėžio gimnazijoje dirbusiam mokytojui, kunigui, rašytojui, garsiosios „Meno kuopos“ puoselėtojui Julijonui Lindei-Dobilui jo pedagoginės veiklos 25-mečio proga.

Dvidešimtojo amžiaus pradžia Panevėžiui buvo dosni iškilių asmenybių, talentingų menininkų, išmintingų žmonių. Didelis jų žiedas buvo sukauptas valstybinėje Panevėžio gimnazijoje – iki šiol veikiančioje ir J. Balčikonio gimnazija vadinamoje švietimo įstaigoje.

Tarpukario metais joje anksčiau ar vėliau mokytojavo, visuomeninę veiklą vykdė Juozas Zikaras, Mykolas Karka, Matas Grigonis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir daugelis kitų šviesių asmenybių.

Tarp jų ir viena įdomesnių – kunigas, pedagogas, literatūros kritikas, filosofas Julijonas Lindė- Dobilas, dalyvavęs gimnazijoje veikusios „Meno kuopos“ veikloje. Ir ne šiaip dalyvavęs, o sugebėjęs iškelti ją iki aukštumų, sukurti Panevėžyje ypatingą kultūros atmosferą ir kuopai pelnyti mažojo universiteto vardą.

Ateinančiais metais sukaks 150 metų nuo šio talentingo žmogaus gimimo.

G. Petkevičaitės-Bitės dvasios milžinu vadintas J. Lindė-Dobilas apie save yra sakęs:

„Nelaikau savęs kokiu nepaprastu kūrėju ar meno žinovu, tik tą drąsiai tvirtinu, kad man – nežinau, nei kada, nei kas tai buvo – vieną sykį dangus buvo prasivėręs ir aš, nors akimirką, bet mačiau tikrojo meno nuostabų vidų“.

Apie šią 1872–1934 metais gyvenusią asmenybę daugiau galima sužinoti iš panevėžiečio istoriko Juozo Brazausko prieš porą metų išleistos knygos „Skaisčios širdies žmogus – Julijonas Lindė-Dobilas“.

Knygos autorius sako, jog J. Lindės-Dobilo asmenybė iš tiesų buvo neeilinė. Jis – dvasininkas, o ne profesionalus pedagogas – sugebėjo tapti vienu žymiausiu to meto mokytoju, siekė ir kitus mokė kūryboje atrasti tiesą, gėrį, žmoniškumą, tautos dvasią, ugdė tautinę ir religinę toleranciją.

J. Brazauskas mano, kad tokių dorų, dvasingų žmonių, koks buvo Dobilas, šiandien mums labai trūksta.

„Šis žmogus buvo praaugęs savo laiką ir jis buvo tas, kuris sakė tai, ką galvoja, ir lygiai taip pat dirbo“, – teigia istorikas.

J. Lindė-Dobilas. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

J. Lindė-Dobilas. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Didelė netektis

Kokią pagarbą buvo pelnęs šis žmogus, parodo jo netikėtos mirties visoje Lietuvoje sukeltas sielvartas ir ypatingos laidotuvės. J. Lindei-Dobilui mirus, Kaune, laikinojoje sostinėje, prie Švietimo ministerijos pastato buvo iškelta trispalvė su gedulo juostele.

Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojas Donatas Pilkauskas pateikia muziejuje saugomą ir su šiuo liūdnu įvykiu susijusią medžiagą. Anuomet leistame laikraštyje „Mūsų kraštas“ spausdinamame straipsnyje rašoma: „A. a. kun. Lindė-Dobvilas mirė sekmadienį 21 val. 5 min. Tuojau žaibo greitumu skaudžią žinią sužinojo visas Panevėžys. <..> Jau ankstų pirmadienio rytą daugelis namų iškėlė gedulo kaspinais perrištas vėliavas, o vėliau ir visas Panevėžys prisidengė taip gerbiamo ir mylimo panevėžiečio gedulu“.

Taip pat pranešama, kad „Skulptorius Bučas nuėmė velionies pomirtinę kaukę“.

Į Dobilo laidotuves suplaukė visas Panevėžys. „Trijų orkestrų gedulingų maršų garsai palenkia tūkstantinės minios galvas, primena žymiausio panevėžiečio didelius nuopelnus. Eisena sustoja prie Miesto Savivaldybės, kurioje velionis buvo ilgametis tarybos narys. Į katedrą vakare ir ryte nebetilpo visuomenė“.

Atgulė Panevėžyje

Atsisveikinimo kalbos prie karsto aidėjo per garsiakalbius, iš Kauno buvo atvykę kino kronikos filmuotojai. Tada tai buvo negirdėtas dalykas panevėžiečiams.

Mirtis J. Lindę-Dobilą ištiko labai netikėtai, vos 62 metų sulaukusį.

Lapkričio pabaigoje jis kiek skundėsi, kad skauda galvą. Bet atėjus šeštadieniui, kaip paprastai su kolega mokytoju nuėjo į pirtį .

„Ilgai maudėsi, pasakojo istorijas ir anekdotus. Pagaliau pradėjo daryti įprastinę „gyslų ir nervų gimnastiką“, – įkaitęs merkė kojas į šaltą vandenį ir tokiu pat šaltu vandeniu pylėsi ant galvos. Dobilas staiga sudejavo: „Nebematau… Uždekite šviesą“ ir apalpo“, – rašoma J. Brazausko knygoje.

Parvežtas namo, mokytojas kiek atsigavo, bet atvykę gydytojai jau nebegalėjo padėti – kraujas išsiliejo į smegenis.

J. Lindė-Dobilas buvo pašarvotas ten, kur dirbo – berniukų gimnazijoje. Salėje budėjo daug mokinių. Atėjo ir tuomet Panevėžyje mokytojavusi poetė Salomėja Nėris, apsirengusi juoda suknute.

Yra užrašyti buvusių mokinių prisiminimai, jog poetė paprašė vienos mokytojos popieriaus lapelio ir čia pat, prie karsto, parašė eilėraštį. Padavė jį ir verkdama išbėgo iš salės. Mokytoja perskaitė:

„Koks tuščias kambarys – tik sienos…. Kodėl taip širdį gelia? Štai, budi baltos chrizantemos prie miegančio tėvelio.“

Gyvendama Panevėžyje, S. Nėris buvo pažįstama su J. Linde-Dobilu, dalyvavo sambūrio „Meno kuopa“ veikloje ir kartu su kitais skaudžiai išgyveno netikėtą jo – tėveliu vadinto – netektį.

Eilėraštyje „Tėvelis miega“ skamba iki šiol žinomi žodžiai: „Jau niekad nepramerks blakstienų/ tos akys rūpestingos/ – Jau nebeglostys mūs nė vieno –/ balta ranka sustingus“.

Eilėraštį mirusiajam parašė ir Panevėžio poetas bei rašytojas Matas Grigonis.

J. Lindė-Dobilas amžino poilsio atgulė Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse.

J. Lindės-Dobilo laidotuvės 1934 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

J. Lindės-Dobilo laidotuvės 1934 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Laimingos valandos

Bet iki tol, kol visa Lietuva su grauduliu išlydėjo jį į paskutinę kelionę, J. Lindė-Dobilas spėjo nuveikti labai daug.

Šiandien, praėjus beveik devyniasdešimčiai metų nuo to laiko, istorikas J. Brazauskas rašo:

„Už ką J. Lindę-Dobilą verta atsiminti, gerbti? Buvo savita, laisva, kūrybinga asmenybė. Paliko ryškų pėdsaką kaip mokytojas, švietėjas. Gilino vagą lietuvių romanui, plačiai jo pradžiai. Žvelgė į žmogų gana moderniai, nesukaustė jo dogmomis, šablonais.“

Į Panevėžį atvažiavo ir valstybinėje gimnazijoje literatūros mokytoju dirbti dvasininkas pradėjo 1922 metais, o netrukus tapo ir šios gimnazijos direktoriumi.

J. Lindė-Dobilas yra sakęs: „Darbas Panevėžio valstybinėje gimnazijoje – tai laimingiausios mano gyvenimo valandos“.

Pradėjęs dirbti gimnazijoje, J. Lindė-Dobilas iš pirmų dienų užkariavo mokinių simpatijas savo nuoširdumu, erudicija, nauja metodika. Gimnazijos direktorius kunigas buvo neginčijamas kultūros autoritetas.

1930 metų birželio mėnesį miestas, suskaičiavęs jo pedagoginio darbo metus ir kitose vietovėse, sveikino gimnazijos direktorių Julijoną Lindę-Dobilą.

Laikraštyje „Panevėžio balsas“ ta proga rašyta: „Sueina 25 metai, kaip jis dirba mokyklos darbą. Jubiliatas yra visai apsišvietusiai Lietuvai žinomas kaip literatas ir kritikas….. Be tiesioginių savo pareigų Gerbiamas Jubiliatas turi suorganizavęs prie savo gimnazijos jau įsigyvendinusią meno kuopą, daug padedančią jauniems žmonėms meno srityje lavintis. Jis siela tos kuopos.

Šiaip dar pajėgia ir suspėja dalyvauti visame lietuvių dvasios sąjūdy, yra Šaulių sąjungos, Krašto tyrimo draugijos (kur Panevėžio muziejų išlaiko), skautų ir kitų organizacijų narys arba garbės narys.“

Sukakties proga direktoriui buvo įteikta dailininko J. Zikaro sukurta bronzos statulėlė „Knygnešys“.

Romanas sukrėtė

J. Lindė gimė Panevėžio (vėliau Biržų) apskrities Joniškių (Joniškėlio) parapijos Dovydų kaime. Tikroji jo pavardė yra Linda. Pakrikštytas jis Vaškuose, Šv. Juozapo bažnyčioje.

Žinoma, kad tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Šeimoje augo dar keturi broliai ir sesuo.

Dvarininkų Karpių įkurtą pradžios mokyklą Julijonas lankė Joniškėlyje, vėliau mokėsi Kuldygos gimnazijoje dabartinėje Latvijos teritorijoje. Vėliau vienerius metus privačiai Panevėžyje mokėsi lotynų kalbos.

Kadangi berniukas buvo gana silpnos sveikatos, tėvai nusprendė, kad ūkio darbams jis netinka – tegul mokosi.

Taip Julijonas atsidūrė Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune ir mokėsi čia 1893–1898 metais.

Baigęs seminariją, įšventintas kunigu ir iš pradžių dirbo Raseiniuose vikaru.

„Liaudiškai savo vikaro pareigas Julijonas Lindė vadino kamendoriaus pareigomis“, – sako muziejininkas D. Pilkauskas.

Nuo 1899 metų jaunas kunigas dirbo įvairiose Latvijos parapijose, nuo 1910-ųjų paskirtas Lyvberžės klebonu.

Vis dėlto traukė Lietuva – labai norėjosi grįžti. Ir 1911 metais norai išsipildė – jis paskirtas senųjų Varnių vikaru ir išbuvo čia iki 1914 metų.

Būtent Varniuose ir gimė jo garsiausias kūrinys – romanas ,,Blūdas“, pasirašytas Dobilo slapyvardžiu. Rašydamas romaną, konsultavosi su Vydūnu, kuris, peržiūrėjęs rankraštį, gerai jį įvertino.

Tuo metu toks romanas buvo didelė naujiena – pirmasis lietuvių realistinis psichologinis kūrinys sukėlė didelį inteligentijos, spaudos, rašytojų susidomėjimą. Žinoma, kad Vydūnas „Blūdą“ pastatė „pirmojoj mūsų dailiosios raštijos eilėje“.

Šiame romane buvo gana aštriai kritikuojama konservatyvioji dvasininkija, tad šį romaną dvasininkai sutiko gana šaltai. Jį palaikė tik vyskupas Kazimieras Paltarokas.

O iš Žemaitijos kunigų sulaukta kritikos. Gali būti, kad iš dalies ir dėl to J. Lindė vėl iškeltas kunigauti į Latviją.

Po ilgų klajonių

Jam teko dirbti Alūkstos vikaru, vietinės mokyklos klebonu. O pirmasis pasaulinis karas rašytoją nuvedė į Rusijos gilumą – buvo kartu su mokykla evakuotas į Jekaterinoslavą. Ten išbuvo trejus metus ir taip pat mokytojavo.

1918 metų rugpjūtį grįžo į Lietuvą, o netrukus vėl kelias nuvedė į Latviją – dirbo Kurmenėje, vėliau Skaistkalnėje.

Būtent čia ir įvyko lemiamas gyvenimo posūkis, susipažino su istoriku Jonu Yču.

Tapęs Panevėžio berniukų gimnazijos direktoriumi, J. Yčas ir pakvietė J. Lindę dirbti gimnazijos mokytoju.

1922 metais liepos 25 dieną jo paties prašymu Rygos arkivyskupo buvo atleistas nuo kunigystės, jam leista pasirinkti gyvenimo vietą.

Taip prasidėjo sėkmingas gyvenimo etapas – Panevėžyje.

J. Lindė-Dobilas buvo apsiskaitęs, išsilavinęs žmogus. Puikiai mokėjo latvių, rusų, lenkų ,vokiečių kalbas. Rimtai studijavo vokiečių filosofų darbus.

Nors ir būdamas gana silpnos sveikatos, dirbo labai intensyviai. Beje, jis aktyviai dalyvavo ir statant naujus Panevėžio mergaičių gimnazijos rūmus.

J. Brazauskas atkreipia dėmesį, kad J. Lindė-Dobilas buvo bene pirmasis lietuvių literatūroje tolerancijos problemą iškėlęs rašytojas. Jis ir pats buvo kuklus, neišsišokantis žmogus.

„Praktiškai niekas jo nematė kultūriniuose renginiuose, jis nesivėlė į rašytojų ir menininkų ginčus. Jis nebuvo laikomas nei „veikėju“ , nei „kovotoju“, nei „pranašu“. Niekas jo nesisavino ir dėl jo nesivaržė. Kritikai jo necitavo ir nelygino su kitais“, – rašo J. Brazauskas.

Šiais laikais gyvenantiems turėtų būti svarbūs tokie J. Lindės-Dobilo žodžiai: „ Nežinau, ar mes pilnai suprantame, kokią dovaną mums yra davusi Nepriklausomybė, nežinau, ar mes mokėsime ja pasinaudoti, kad savo tautos šviesesnei ateičiai tikrą pagrindą padėtum, bet tai gerai žinau, kad nuo to priklauso tautos likimas“.

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų