Diagnozė neužkerta kelio gyventi

• Sekundė
• Inga DAUKINTYTĖ
• Sveikata
• 2017.04.28 20:59

Išgirdę, kad serga sunkia liga žmonės dažnai palūžta. Tačiau prieš keletą mėnesių krūties vėžiu susirgusi Sigita Jakubonienė drąsiai nusiėmė nuslinkusius plaukus slepiantį peruką ir pareiškė, kad diagnozė dar ne mirties nuosprendis.

2016-ųjų gruodį išgirsta baisi diagnozė iš panevėžietės Sigitos Jakubonienės humoro jausmo neatėmė. Su liga susidraugavusi moteris juokauja, kad mintys materializuojasi, todėl galima sakyti, kad ligą ji prisišnekėjo pati.

„Visuomet norėjau savo dukroms parodyti ne tik gražų pasaulį, bet ir skausmą. Norėjau jas nuvežti į onkologijos skyrių, kad pamatytų sergančius vaikus ir suvoktų, kiek daug turi, kad pradėtų vertinti sveikatą bei gyvenimą.

S. Jakubonienė pasiduoti ligai neketina. Jos galvoje vis dar kirba galybė idėjų.

Žinodami šį mano sumanymą, aplinkiniai visuomet stabdydavo ir klausdavo: „Kam be reikalo skaudinti vaikus?“ Savo dukrų į ligoninę taip ir nenuvežiau, tačiau liga atėjo pas mane. Manau, pati ją prisikviečiau, kad suvokčiau, ką reiškia sirgti“, – „Sekundei“ pasakojo Sigita.

Meniškos prigimties moteris į gyvenimą nuo vaikystės žiūrėjo kitokiu žvilgsniu, nejuto mirties baimės, tačiau išgirsta diagnozė akimirkai privertė palūžti. Laidojimo namuose dvidešimt metų dirbanti S. Jakubonienė prisiminė neseniai matytą vaizdą, kai pašarvoti teko jauną, nuo onkologinės ligos mirusią moterį, kuri išeidama į kitą pasaulį paliko mažametį vaiką.

„Kaip menininkei, man labai svarbus estetinis vaizdas, todėl matytos laidotuvės labai sukrėtė. Kai išgirdau savo tuomet dar nepatvirtintą diagnozę, prisiminiau tos moters laidotuves. Užsidariusi mašinoje vieną kartą išsiverkiau, o tuomet ėmiau kabintis į gyvenimą“, – prisiminė S. Jakubonienė.

Būdami stipri, Sigita nesutiko pasiduoti ligai. Pamiršusi savigailą suvokė, kad būtina sustoti, įsiklausyti į save ir išsiaiškinti, ką liga nori pasakyti, kokią pamoką atnešė.

„Iš pradžių patyriau šoką, tačiau greitai save įtikinau, kad aš esu čia, o liga kažkur toli. Nenustojau veikti, nesiskundžiu, tad net tėtis man pasakė: „Kas tau yra? Ar nurimsi vieną kartą?“ Tačiau aš nė neketinu visą laiką gulėti lovoje ir šokdinti artimuosius. Juk man nėra taip blogai. Po chemoterapijos kankina stiprias pagirias primenantis jausmas, tačiau tai praeina“, – ligonio būseną atskleidė moteris.

Svarbu nepasiduoti

Devyniolikos ir šešerių metų dukras auginanti panevėžietė pripažįsta, kad vaikai – vienas svarbiausių dalykų, skatinančių nepasiduoti. Mokyklos dar nelankančiai pagrandukei sunku suprasti, kad mama jaučiasi blogai, tad Sigita jaučia pareigą net sunkiausiomis minutėmis keltis ir skirti jaunėlei dėmesio, kurio ši taip trokšta.

„Per Velykas visi nuo ankstyvo ryto dažė kiaušinius, o aš jaučiausi taip blogai, kad norėjau tik gulėti lovoje. Nepaisant to, maža dukrelė ir šuniukas visiškai nesuprato mano savijautos, nuolat skatino keltis ir imtis veiklos“, – praėjusias šventes prisiminė ji.

Sigita įsitikinusi, kad jei nori pasveikti, privalai atsistoti ir eiti į priekį. Tik nugalėdamas save, pajėgsi nugalėti ligą ir suvoksi gyvenimo siunčiamas pamokas. Iš kiekvienos būsenos, situacijos galima pasisemti kažką gero, tik svarbu nepasiduoti aplankančioms blogoms mintims.

„Žmonės kaip vikšrai nuolat kapstosi savo baimėse ir abejonėse, tarsi beprotiškai bijodami, kad jų laumžirgis išskleis sparnus ir jiems teks skristi, susidurti su kažkuo nežinomu, nepaaiškinamu.“

S. Jakubonienė

„Atvykusi į onkologijos skyrių pastebėjau, kad šypsosi tik labai maža dalis čia susirinkusiųjų. Dauguma ligoninėje matytų moterų – labai jaunos, tačiau praradusios džiaugsmą. Juokaudama tai galiu palyginti su vedybiniu gyvenimu, nes neretai sakoma, jog ištekėjusios damos apsileidžia. Kai susirgusioms merginoms nuslenka plaukai, jos nebenori dažytis, nebenori atrodyti gražios, nors šiuo metu tai itin svarbu“, – įsitikinusi panevėžietė.

Besikeičianti išvaizda S. Jakubonienės neišgąsdino. Sužinojusi apie būsimus pokyčius, moteris praleido daugybę laiko ieškodama informacijos internete, skaitydama įkvepiančias istorijas, žiūrėdama gražias bei pozityvumu trykštančias plaukų netekusių moterų nuotraukas, ji netgi ėmė laukti dienos, kai pradės keistis jos išvaizda.

Sigitai šis gyvenimo siunčiamas išbandymas buvo nauja patirtis, tad norėjo visa širdimi pajusti, ką tai reiškia, ir iš ligos pasiimti viską.

„Su savo dukromis visuomet kalbėdavau labai atvirai, vienos bemiegės nakties pasikviečiau jas, parodžiau internete rastą vaizdelį ir pasakiau, kad greitai tai nutiks su manimi.

Žinojau, kad plaukų slinkimas neišvengiamas, tad geriausia, ką galėjau padaryti – ramiai tam pasiruošti. Galiausiai supratau, kad plaukų nuskutimas primena atgimimą. Dabar jaučiuosi taip gerai, kad užsidėjusi peruką sau atrodau netgi šiek tiek juokinga“, – atvirai kalbėjo Sigita.

 Artimųjų jausmai

S. Jakubonienė pastebėjo, kad liga dažnai labiau palaužia ne ja sergančius, o ligonių artimuosius. Apie dukros ligą išgirdusiai mamai norėjosi tik verkti, vyras vengė nemalonios temos, o draugai ir pažįstami vis dar atsargiai renka kiekvieną žodį, bijodami pasakyti kažką netinkamo.

Tačiau raminti tenka ne visus. Moteris juokauja, kad mažiausiai šeimos narei viskas atrodo lyg smagus žaidimas, o nuėjusi į darželį mergaitė giria mamos išskirtinumą bei drąsą nusiskusti plaukus.

„Šeimos plika galva visai nešokiruoja, tačiau man pačiai teko su tuo susitaikyti. Pamenu, kai nuvežus dukrą į šokių repeticiją  ji netikėtai nutraukė man kepurę. Nebuvau tam pasiruošusi,  pasijutau taip, lyg stovėčiau nuoga.

Kai pripratau prie naujosios savęs, jau galiu susikurti tokį stilių, kad plika galva jaučiuosi puikiai. Pamenu, viename renginyje dar bandžiau dangstytis gobtuvu, tačiau sesuo ir dukra pasakė, kad atrodau puikiai ir slėptis neverta“, – prisiminė moteris.

Tačiau ne visoms susirgusiosioms tenka džiaugtis aplinkiniu palaikymu. Išgirdusios diagnozę moterys neretai slepia ją nuo savo vyrų, vaikų ir kitų artimųjų, nenorėdamos jų skaudinti ar likti vienišos. Viską kęsdamos tik savyje, ligonės neretai emociškai palūžta, kankinasi, o tai nepadeda sveikti.

 Palaikymas būtinas

Panevėžietė pripažino, kad išgirdus diagnozę gyvenime atsiranda itin daug apribojimų. Sergant negalima sportuoti, lankytis pirtyse ar masažo kabinetuose. Psichologo pagalba suteikiama tik tiems ligoniams, kurie jau spėjo palūžti, o ant emocinio slenksčio stovintiems žmonėms pagalbos reikia prašyti patiems.

„Prieš operaciją reikėjo užpildyti anketą ir įvertinti savo baimę pagal skalę nuo 1 iki 10. Aš pasirinkau vidurį, penketuką, ir jokia pagalba man nebuvo pasiūlyta. Tik vėliau sužinojau, kad psichologus atsiunčia tik tiems pacientams, kurie savo baimę įvertina 8 ar dar didesniu balu“, – ligoninės užkulisius atskleidė Sigita.

Moteris prisipažįsta, kad nors ir jautėsi stipri, vis dėlto norėjo išgirsti patarimų iš profesionalų lūpų, todėl ryžosi paprašyti pagalbos pati. Tačiau kalbėdama su jauna, vos mokslus baigusia specialiste, S. Jakubonienė pastebėjo, kad su liga nesusidūrę asmenys gali užduoti tik paviršutiniškus klausimus apie savijautą, tačiau nuraminti nepajėgia.

„Segant būtina turėti žmonių, su kuriais galėtum pasikalbėti. Nors dalis šį kelią perėjusių asmenų vis dar bijo prisiminti gydymą, labai svarbu, kad jie burtųsi draugėm ir padėtų išsklaidyti neaiškumus. Man ir pačiai labai padėjo tai, kad gavau numerį moters, kuriai galėjau paskambinti bet kurią akimirką ir paklausti: „O kas dabar? Kas bus toliau?“ – teigė pašnekovė.

Sigita išreiškė viltį, kad vieną dieną Panevėžyje atsiras meditacijos kambarių ar savitarpio pagalbos grupių, kurios vėžiu sergantiems žmonėms padės jaustis ne tokiems vienišiems ir įrodys, kad diagnozė dar neužkerta kelio gyventi.

Grožio projektas

Beieškant būdų, kaip net sergant savo kasdienybę pripildyti spalvų, S. Jakubonienei kilo idėja nuskustą galvą papuošti didžiuliu laumžirgiu. Daugiau nei 20 metų įvairiose situacijose moterį lydėjęs vabzdys jai asocijuojasi su gyvenimu ir mirtimi, todėl ir tapo ne tik prieš porą metų kurtos drabužių  kolekcijos, bet ir ligos simboliu.

„Kiekvieno žmogaus širdyje gyvena nuostabus auksasparnis laumžirgis. Jis jau seniai prašosi paleidžiamas į laisvę. Jis dūsta, jam reikia erdvės. Tačiau žmonės kaip vikšrai nuolat kapstosi savo baimėse ir abejonėse, tarsi beprotiškai bijodami, kad jų laumžirgis išskleis sparnus ir jiems teks skristi, susidurti su kažkuo nežinomu, nepaaiškinamu. Jie laikosi įsikibę savo apgailėtinos egzistencijos, nenori net pabandyti patirti laumžirgio būsenos. O juk laumžirgis – tai laisvės, išsivadavimo simbolis. Beveik visi žino, kad galėtų tai padaryti. Žino, bet bijo. Todėl daugelio žmonių tolesnis gyvenimas tampa panašus į maistą be druskos“, – pristatydama drabužių kolekciją prieš 2 metus teigė moteris.

Prisimindama šiuos žodžius, Sigita nutarė ieškoti grožio meistrių, kurios galėtų papuoši jos galvą. Netrukus kartu su Ievos grožio studijos vadove Ieva Žiukaite Damaševičiene, grožio salono „Tu tobula“ meistre Asta Auguliene, Tavo grožio salono specialiste Renata Drasutiene, fotomenininke Silvija PrAna bei Ieva Jakubonyte gimė projektas, per kurį panevėžietė dar kartą pajuto gyvenimo grožį. Visa diena moteriškų procedūrų bei profesionali fotosesija padėjo Sigitai atgauti jėgas.

„Tokiose situacijose grožio procedūros labai svarbios. Dauguma moterų nebemyli savęs. Nuolat skubėdamos jos stengiasi dėl kitų, pamiršta save, o liga priverčia sustoti.

Nors diagnozė nemaloni, ją išgirdusios moterys turėtų suprasti, kad atėjo laikas skirti dėmesio sau. Labai noriu, kad mano pavyzdys įkvėptų likimo drauges ir jos išmoktų mėgautis gyvenimu net sunkiausiose situacijose“, – viltį išreiškė panevėžietė.

Savo istoriją atskleidusi Sigita tikisi, kad atvirumu pavyks paskatinti nebijoti ir kitus. Daugybė negaluojančių, tačiau kalbėti bijančių žmonių galbūt pasmerkia save, nors laiku diagnozavus ligą galimybė pasveikti labai didelė.

• Sekundė
• Inga DAUKINTYTĖ
• #diagnozė
• #Panevėžys
• #vėžys