-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Žengti tokį žingsnį – sunkus sprendimas mirusiojo artimiesiems, visgi Transplantacijos biuro atstovai pastebi, kad visuomenės požiūris į organų donorystę keičiasi, o tai leidžia vis daugiau sunkių pacientų sulaukti bilieto į naują gyvenimą.
Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų (KOP) sraigtasparnis, apie 9.30 val. pakilęs iš Kauno, Aleksote esančio 2-ojo paieškos ir gelbėjimo posto, pirmadienio rytą pasiekė Pajuosčio aerodromą Panevėžio rajone.
Čia jo jau laukė Respublikinėje Panevėžio ligoninėje paruošti transplantacijai tinkami donoro organai ir gydytojų komanda.
Medikai atskraidinti į 2-ąjį paieškos ir gelbėjimo postą bei palydėti iki Kauno transplantacijos centro.
Transplantacijos biuro Komunikacijos skyriaus vedėjo Manto Banio teigimu, donorystė remiasi anonimiškumu, todėl atskleisti daugiau detalių negalima.
„Tai be galo jautrus dalykas, bet galiu pasakyti, kad artimųjų dėka bus išgelbėta ne viena gyvybė“, – sakė M. Banys.
Iš Pajuosčio aerodromo gydytojų komanda kartu su donoro organu sraigtasparniu atskraidinta į Kauną. KOP nuotr.
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, šiuo metu visoje Lietuvoje donorų laukia apie 300 pacientų, devyni iš jų – vaikai.
Pasak biuro direktorės Audronės Būziuvienės, potencialių donorų – kelis kartus mažiau.
Praėjusiais metais užregistruotas 131 potencialus donoras, bet tik 71 šeima, nepaisydama netekties skausmo, sutiko savo artimųjų organus ir audinius dovanoti transplantacijai.
Nors apie donorystės svarbą kalbama garsiai, maždaug trečdalis visuomenės jai sako „ne“.
Kaip teigė A. Būziuvienė, prieš pandemiją šeimų, kurios atsisakydavo paaukoti artimojo organus, būdavo apie 30 proc., per pandemiją šis rodiklis nukrito į neregėtas žemumas – atsisakymas siekdavo ir 50–60 proc.
Vadovė svarsto, kad tam įtakos galėjo turėti koronaviruso suvaržymai, kai visos jėgos buvo metamos pandemijai suvaldyti. Be to, tuo metu atsirado iniciatyva keisti įstatymų bazę, dėl to neteisingai buvo išplatinta žinia, jeigu žmogus neužpildys specialaus prašymo, po mirties automatiškai galės tapti donoru.
A. Būziuvienė atkreipė dėmesį, jog tai sukėlė didžiulę pasipriešinimo bangą. Tačiau, pabrėžia vadovė, tam, kad būtų galima persodinti organus, reikalingas ne tik paties žmogaus sutikimas, kurį jis gali išreikšti užpildydamas donoro kortelę, bet ir šeimos narių pritarimas.
„Visuomenei išaiškinus, kad niekas nesikeičia, tik nuo paties žmogaus ir jo artimųjų sprendimo priklausys, ar žmogus galės tapti donoru, ar ne, situacija ėmė keistis. Šiandien galiu pasidžiaugti, kad visuomenė išgirdo ir atsisakymas paaukoti organus siekia apie 36 procentus. Pagal Europos Sąjungos standartą idealu, kai šis rodiklis yra 25 procentai. Bet jau smagu, kad mažais žingsneliais einame link to“, – teigė A. Būziuvienė.
Donorystė ir transplantacija yra be galo jautri tema, tačiau, anot Nacionalinio transplantacijos biuro vadovės, apie tai kalbėti šeimoje būtina.
Galima pritarti ar nepritarti donorystei, bet artimiausi žmonės turėtų žinoti šį sprendimą.
Kartais mirtis ir jaunus žmones ištinka labai greitai, kai medicina lieka bejėgė. Dėl insulto, galvos aneurizmos, traumos ar dėl kitų priežasčių žmogaus smegenys miršta, o kiti organai lieka sveiki. Tokiais atvejais, kad ir kaip keistai skambėtų, žmogaus mirtis gali tapti išsigelbėjimu vidutiniškai septyniems sunkiai sergantiems pacientams.
„Kartais mirtis ištinka labai netikėtai ir tam pasiruošti neįmanoma. Atrodytų, ryte su brangiu žmogumi gėrėme kavą, o jau po pietų sulaukiame skambučio iš reanimacijos, kad reikia pasikalbėti. O čia sulaukiame žinios, kad, deja, belieka konstatuoti smegenų mirtį, bet galimi ir kiti žingsniai –jeigu pritartumėte donorystei, jūsų artimojo organai suteiktų šansą gyventi kitiems. Vienas žmogus gali dovanoti net septynis gyvenimus“, – kalbėjo A. Būziuvienė.
Pasak pašnekovės, Lietuvoje iš sveiko donoro galima transplantuoti širdį, kepenis, plaučius, inkstus, ragenas, audinius. Deja, ne visi sulaukia savojo donoro. Širdį, kepenis, inkstus kurį laiką gali atstoti aparatai, bet ir tokiems ligoniams laukimo laikas yra ribotas.
„Mirusiam žmogui organų nebeprireiks, bet tai gali išgelbėti gyvenimą kitiems. Visoje Europoje kasdien miršta vidutiniškai 19 pacientų, taip ir nesulaukusių tos vilties. Lietuvoje per metus tokių žmonių būna apie dešimt. Tad kuo daugiau su artimaisiais kalbėsime apie donorystės svarbą, tuo daugiau žmonių turės viltį pasveikti“, – sakė A. Būziuvienė.
Audronės Būziuvienės teigimu, visoje Europoje kasdien miršta vidutiniškai 19 pacientų, nesulaukusių organų donoro. Lietuvoje per metus tokių žmonių būna apie dešimt. NACIONALINIO TRANSPLANTACIJOS BIURO nuotr.
Priežastys, kodėl žmonės atsisako paaukoti artimųjų organus ir taip suteikti viltį gyventi kitiems, anot A. Būziuvienės, labai įvairios.
Išgirdus žinią, kad sveikas žmogus netikėtai išeina, šeimą ištinka šokas. Dažnas būna sutrikęs, ar jo artimas žmogus būtų norėjęs po mirties paaukoti organus. Nors būna, kad žmonės, apimti didžiulio skausmo, net nedvejodami donorystei sako taip, nes apie tai šeimoje jau diskutavę ir žino artimojo apsisprendimą. Dar kiti tiesiog pyksta, kodėl taip staiga jo brangus žmogus mirė, ar tikrai nebuvo galima išgelbėti, nebepasitiki medicina ir apie donorystę net nenori girdėti.
„Turėjome atvejį, kai du sūnūs nesutarė, ar jų tėtis būtų norėjęs paaukoti savo organus. Galiausiai sutiko pasvarstę, o kaip pasielgtų tėtis, jeigu organus būtų galėjęs paaukoti savo vaikams. Kartais reikia į šią sudėtingą situaciją pažvelgti iš kitos pusės. Laukiančiųjų transplantacijos per metus turime apie 400, o donorų per tą patį laikotarpį atsiranda tik apie šimtą. Vadinasi, gerokai didesnė tikimybė taip sunkiai susirgti, kad bus reikalingas donoro organas, nei pačiam paaukoti savo organą“, – kalbėjo Nacionalinio transplantacijos centro vadovė.
Donoru tapti galima tik išskirtiniais atvejais: kai mirtis ištinka ligoninėje, kad žmogus būtų prijungtas prie gyvybines funkcijas palaikančios įrangos.
„Turėjome atvejį, kai du sūnūs nesutarė, ar jų tėtis būtų norėjęs paaukoti savo organus. Galiausiai sutiko pasvarstę, o kaip pasielgtų tėtis, jeigu organus būtų galėjęs paaukoti savo vaikams.“
A. Būziuvienė
Pasak A. Būziuvienės, kokioje Ispanijoje garbės reikalas yra dalyvauti donorystėje. Tikimasi, kad ir Lietuvoje ilgainiui požiūris į organų donorystę keisis.
Ne taip seniai atliktas tyrimas, per kurį apklaustos šeimos, sutikusios arba nesutikusios paaukoti artimojo organų.
Tyrimo rezultatai nustebino: donorystei pritarusios šeimos praėjus metams nesigailėjo dėl tokio sprendimo, netgi jautėsi ramiau, padariusios tokį žingsnį. Ir jų netekties skausmas kiek atlėgo, nes net ir mylimo žmogaus mirtis turėjo prasmę – dovanoti gyvybę kitiems.
O kone pusė šeimų, nesutikusių paaukoti mirusio žmogaus organų, jeigu tik galėtų šį sprendimą priimti iš naujo, donorystei pasakytų taip.
„Daugelis argumentavo, kad tuo metu buvo per daug sutrikę, palaužti skausmo, negalėjo priimti sprendimo. Vadinasi, turime apie tai daugiau kalbėtis šeimose. Negali būti nieko kilniau, nei netekus artimojo priimti sprendimą gelbėti sunkiai sergančiųjų gyvybes“, – sakė A. Būziuvienė.
Lietuvoje yra beveik 47 000 žmonių, išreiškusių pritarimą organų ir audinių donorystei bei užpildžiusių sutikimo formą donoro kortelei gauti, tačiau tam, kad mirus žmogui jo organus būtų galima paaukoti, turi pritarti ir artimieji.
Iki šiol tokių atvejų, kad žmogui būtų diagnozuota smegenų mirtis ir jis turėjo donoro kortelę, pasitaikė tik aštuoni.
Šiuo metu Lietuvoje organų persodinimo laukia daugiau kaip 300 žmonių. Tarp jų: 85 – inksto, 23 – širdies, 35 – kepenų, 4 – plaučių, 2 – širdies ir plaučių komplekso, 1 – kasos ir inksto komplekso ir 164 – ragenų transplantacijos.
Per šių metų pirmąjį ketvirtį užregistruota 40 pranešimų apie potencialius donorus, 28-ios šeimos, nepaisydamos netekties skausmo, sutiko savo mirusio artimojo organus dovanoti transplantacijai. Atlikus visus tyrimus 15 donorų tapo efektyvūs, t. y. buvo paimtas nors vienas organas ar audinys persodinti pacientams.
Iš viso buvo atliktos 55-ios audinių ir organų transplantacijos, suteikusios viltį sunkiems ligoniams pasveikti ir pakilti naujam gyvenimui.
