-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pavasaris, kaip ir ruduo, – nuotaikų kaitos metas. Dienomis, kai jaučiamės prislėgti labiau nei paprastai, dažnas net pasiskundžiame: „Man depresija.“
Bet gydytojai įspėja tokiais žodžiais taip lengvai nesišvaistyti – tikra liga smarkiai skiriasi nuo sezoninės prastos nuotaikos.
Tikrąja depresija sergantiems asmenims, anot specialistų, būdinga vadinamoji depresinė logika. Tai pabrėžtinai negatyvus mąstymo būdas – visada pesimistiškas, kad ir kas nutiktų.
Pavyzdžiui, radau gatvėje pinigų. Ir tai labai blogai, nes gyvenimas – kaip zebras, po balto ruožo visada eina juodas. Vadinasi, jeigu šiandien man pasisekė, ryt būtinai turi nutikti kas nors blogo.
Arba: šviečia saulė, puikus oras, bet kas gi gero, juk tiek daug ultravioletinių spindulių – jie būtinai sukels odos vėžį.
Kitaip tariant, depresijos užkluptiems žmonėms viskas gyvenime nebetenka prasmės – pastarosios nelieka netgi jų skunduose. Dėl to jie nesikreipia pagalbos, dargi stengiasi jos vengti. Svarbiausia tampa atsiribojimas ir vienatvė.
Anot psichiatrų, tam, kaip reiškiasi depresiją, įtakos turi ir žmogaus charakteris. Arba, tiksliau, jo psichotipas.
Sangvinikai – visada ramūs ir santūrūs, pasižymintys racionalumu, – susirgę greičiausiai kaltins save pačius dėl to, kad nėra nei jėgų, nei noro ką nors daryti. Jiems depresija dažniausiai pasireiškia savigrauža, refleksija ir pažintinių sutrikimų gausa.
Cholerikai – ekspresyvios, impulsyvios, „sprogstamojo“ charakterio asmenybės, užklupus depresijai tampa kone visų įmanomų nerimo sutrikimų aukomis.
Sirgdami depresija tokie žmonės visko bijo, patiria nuolatinę įtampą bei daugybę somatinių ir fiziologinių išgyvenimų.
Depresyvūs cholerikai tampa itin judrūs, nerimastingi, nenustygsta vietoje, jų veiksmai pasidaro chaotiški.
Melancholikai ir taip gyvena tarytum su depresija. Todėl prasidėjus ligai juos užgula tikrų tikriausias slogutis. Ligonis tampa klasikinio depresijos stereotipo, kaip ji įsivaizduojama, įsikūnijimu: juodos nevilties praraja.
Kaip sako gydytojai psichoterapeutai, melancholikai depresiją išgyvena ne mintimis, ne kūnu, bet siela.
Flegmatikai, kurie ir šiaip iš prigimties nėra labai fiziškai aktyvūs, apimti depresijos tampa letargiški ir labai daug miega. Apatija juos guldo į lovą, ant sofos – bet kur, kur galima atsiriboti nuo pasaulio. Trumpai tariant, flegmatikams pagrindinis depresijos simptomas – visiškas fizinis pasyvumas.
Kad suprastume, kieno simptomai jums neduoda ramybės – ligos ar pavasarinio liūdesio, – būtina padalyti savo savijautą į keturias esmines sritis ir kiekvieną jų įvertinti.
1. Pažintinės galimybės. Tai viskas, kas susiję su galva ir ateina iš jos: mintys, dėmesingumas, susitelkimas, gebėjimas analizuoti.
2. Afektas. Visos emocijos ir jausmai, nuotaikos ir išgyvenimai. Kitaip tariant, kas slegia širdį.
3. Valia. Arba energija, jeigu jis žodis jums artimesnis. Ta mūsų psichikos dalis, verčianti mus judėti į priekį.
4. Psichosomatika. Savojo kūno pajautimas ir supratimas.
Sergant tikrąja depresija liga paliečia faktiškai visas šias sritis ir jų komponentus. Tai yra prarandame gebėjimą blaiviai analizuoti aplinką, visos teigiamos emocijos išnyksta arba nueina į antrąjį planą – pasaulį pradedame regėti tarsi per apdulkėjusį veidrodį. Jėgų nėra niekam – net tam, kad rytą išliptume iš lovos. Menkiausiems buities darbeliams atlikti reikia daugybės energijos, kurios ir taip trūksta.
Beje, tokia būklė labai gerai pažįstama žmonėms, persirgusiems sunkiu kovidu. Mat koronavirusas smegenis veikia beveik taip pat, kaip ir depresija.
Įdomu ir tai, kad po pandemijos sergančių depresija žmonių skaičius visame pasaulyje smarkiai išaugo.
