P. Židonio nuotraukos

Vaivadų Babos aistra – pelėdos

Vaivadų Babos aistra – pelėdos

Ant 80-mečio slenksčio stovinti Sofija Prunskienė neslepia esanti pamišusi dėl pelėdų.

Pats pirmas pieštukinę su pelėda jai padovanojo sutuoktinis Regimantas. Toji pelėda namus puošė ne vieną dešimtmetį, o tuomet po suvenyrinę pelėdą močiutei pradėjo dovanoti anūkai. Nuo to laiko pelėdos į vaivadietės namus pradėjo skristi tarsi paleistos iš gausybės rago. Tad dabar Sofija – daugiau nei pusės tūkstančio pelėdų karalienė.

Baba – visų

S. Prunskienė gyvena Panevėžio rajone, Vaivaduose, tačiau, kad ir kaip būtų keista, jos namų adresas – Vilktupio gatvė, Panevėžys. Bet toji gatvė vingiuoja per Vaivadus, tad Sofija sakosi esanti Vaivadų gyventoja, priklauso šio kaimo bendruomenei ir yra aktyvi jos narė.

„Be Babos nepraeina nė viena mūsų bendruomenės šventė. Susirenkame – ir, žiūrėk, jau ateina Baba su didžiuliu indu prigamintų spurgų. O jau spurgos – niekam kitam neišeina tokių išvirti!“ – giria Vaivadų seniūnaitis Rimantas Januškevičius.

Sofiją vaivadiškiai Baba vadina jau ketvirtį amžiaus – nuo tada, kai šioji atsikėlė gyventi į Vaivadus iš miesto, Parko gatvės daugiabučio. Jau tiek laiko Vilktupio gatvėje tame pačiame name darniai ir smagiai gyvena Prunskiai bei jų dukros šeima.

„Kai atsikėlėme, mano sūnūs dar maži buvo, o aplinkui daug nedidelių vaikų. Tai jie ir praminė mano mamą baba. Greitai ji, mielai su visais bendraujanti, tapo visų Baba. Niekas kitaip mano mamos Vaivaduose ir nevadina“, – šypsosi S. Prunskienės dukra Jovita.

Tokius žodžius pati Baba palydi su šypsena. Pasak Sofijos, be žmonių gyventi tiesiog negalėtų. Kone visos kaimynės – jos draugės, o vieną, savo vienmetę, palaidojusi, tapo mažne ligone.

„Pasišaipiau širdy tuomet iš savo babos pasakymo. Pagalvojau, koks čia įdomumas būti senam? O dabar galiu patvirtinti, kad gyventi man, 80-metei, ir smagu, ir įdomu, ir gera.“

S. Prunskienė

„Bet kai pabendrauju su žmonėmis, ligos išgaruoja. Būna, kojos taip įsiskausta, kad per kambarį vos bepaeinu. Bet nueinu į bendruomenę, sutinku kaimynus, ir, rodos, kad imsiu šokti. Taip man smagu“, – pasakoja jaunatviškumu žavinti S. Prunskienė.

80-metės kolekcijoje – 650 pelėdų. P. Židonio nuotr.

Meilės šventė stingdančiame šalty

S. Prunskienė – anykštėnė. Augo šeimoje, kurioje gimė devyni vaikai, iš jų užaugo aštuoni. Sofijos vaikystė buvo skurdoka, bet, anot moters, džiugi. Augti gausioje šeimoje buvo gera. Bet va mokytis tėvai neišleido – neturėjo iš ko. Tad jau septyniolikmetė tapo melžėja.

„Prieš tai, dar visai paauglė, buvau pasamdyta prižiūrėti kūdikio. Bet pirmininkas, išsiaiškinęs, kad aš už pinigus saugau tą vaikutį, pasibaisėjo, kaip tarybinėj sistemoj yra tarnų, ir paskyrė mane melžti karvių. Melžėme jas rankomis, aš – visai jaunutė, karvių daugybė, reikėjo ne tik melžti, bet ir šerti, prinešti pašaro. Labai buvo sunku, bet su darbu susidorojau“, – mena Sofija.

O štai brolio vestuvės jai tapo lemtingos. Jose sutiko gyvenimo laimę – Regimantą Prunskį. Šis – uteniškis, stalius.

S. Prunskienė pasidžiaugė, kad jiems nusipirkus tik pastatytą, bet neįrengtą namą Vilktupio gatvėje, visus remonto darbus atliko, savo paties sumeistrautas duris bei langus sudėjo, grindis suguldė, net baldų pagamino pats Regimantas.

„Klauso jis manęs, geras vyras“, – nusišypsojo Vaivadų Baba.

Josios išsirinktasis, su kuriuo nugyventi jau 53 metais, išgirdęs tokį pagyrimą tik nusišypso.

Tuokėsi Prunskiai paskutinę 1969-ųjų dieną ir mena tuomet buvus 30 laipsnių šalčio. Vestuvių būta didelių, susirinko per šešias dešimtis sveikintojų. Juk vien Sofijos brolių ir seserų septynetas, o kur dar vyro giminė, draugai, kaimynai, bičiuliai.

S. Prunskienė pridūrė turintį ne tik nuostabų vyrą, bet ir geriausią, koks tik gali būti, žentą Ramūną.

„Vienas Regimantas, kitas Ramūnas, būna, kad susipainioju ir abu imu vadinti tuo pačiu vardu“, – pašmaikštavo moteris.

Vaistas nuo ligų, apsauga nuo senatvės

Paklausta, kas gyvenime jai atrodo svarbiausia, ilgai negalvojusi Sofija ištarė: „Darbas.“

Jos įsitikinimu, darbas – ir pagrindinis vaistas nuo ligų, ir apsauga nuo senatvės. Pasak Sofijos, dirbdamas neįsileidi blogų minčių, netinginiauji, prasmingai leidi laiką. Ji įsitikinusi, kad ir skyrybos dažniausiai vyksta todėl, kad žmonės turi pernelyg daug laisvo laiko, nedirba, nenusitveria veiklos, o tuomet pradeda skaičiuoti vieni kitų klaidas ir bartis.

O daug dirbant bartis nebėra kada.

Susituokę Prunskiai patraukė į Panevėžį, Regimantas tapo statybininku, Sofija pakeitė kelis darbus, tačiau daugiausia jos išdirbta buvusioje Elektrotechnikos įmonėje.

Vaivadiškė šypsosi, kad geras jos darbas fabrike buvęs įvertintas – gavo apdovanojimų ir netgi buvo aprašyta laikraštyje.

„Būčiau ilgiau dirbusi, bet šviestuvus gaminusi Elektrotechnikos įmonė bankrutavo pati pirmoji Panevėžyje. Patekau tarp tų moterų, kurioms pačioms pirmoms pailgintas išėjimo į pensiją laikas, pensijos sulaukiau tapusi bedarbe. Darbo biržos kliente pabuvau mėnesį“, – mena Sofija.

Pelėdas renkanti vaivadiškė gailisi, kad nesiėmė užrašinėti, kaip kiekviena jų pateko į namus. P. Židonio nuotr.

Gyvenimas – nuolatinis sekmadienis

Tapusi pensininke, Sofija apsidžiaugė galėsianti daugiau laiko skirti namams, jos puoselėtiems ir dabar tebepuoselėjamiems daržams bei gėlynams.

„Pavasarį, vasarą ar rudenį mamos kambariuose nerastumėt. Nerandu ir aš. Jei ko prisireikia, einu ieškot į daržą, ji ten ištisai darbuojasi. Kai paraginu pailsėti, mama tikina, kad ilsisi prižiūrėdama savo augalėlius“, – pasakoja Jovita.

Vaivadų seniūnaitis ne veltui gyrė Babos spurgas.

S. Prunskienė – ypač puiki šeimininkė. Šeimininkauti jai – didžiulis džiaugsmas. Kiek visokių švenčių suruošusi ir sau, ir kitiems, nė pati nebesuskaičiuotų. Visokių įmantrybių virtuvėje kūrėja dargi sudarė kulinarinių receptų knygą.

„Mama išmokė šeimininkauti. Reikėjo padėti pamaitinti didžiulę mūsų šeimą, tai ir triūsiau virtuvėje“, – paaiškino Sofija.

O va megzti, siūti Baba nėra linkusi. Gal todėl, kad nerasdavo tokiam moteriškam palinkimui laiko, teko dirbti kitokius darbus.

Beje, išmintį reiškiantis Sofijos vardas rašomas tik jos dokumentuose. Mažytę ją šaukdavo Zosiute, paaugusi tapo Zose. Nelabai patiko Sofijai būti Zose, bet kad kitaip jos niekas ir nevadino.

„Dabar, kai tenka pasisakyti vardą, ypač iš jaunų žmonių išgirstu, koks jis gražus. Bet kad vadina mane kitaip“, – šypsosi 80-metė.

O tos aštuonios dešimtys metų prabėgo kaip akimirka.

„Dabar man – sekmadienis po sekmadienio. Taip greitai bėga gyvenimas“, – sako sukaktuvininkė. Anot jos, visos dienos sekmadieniai todėl, kad gyvenimas – nuolatinė šventė.

Kartais šventę iš jos išplėšia artimųjų laidotuvės, mat nebe visi iš septynių jos brolių ir seserų gyvena.

Sofija ir Regimantas Prunskiai kartu jau 53-ius metus. P. Židonio nuotr.

Kepa pelėdas

Tarp daugybės darbų Sofija rasdavo laiko kelionėms.

Aplankė tuometį Leningradą, vyko į Moldaviją, Abchaziją. Pastaruoju metu keliavo aplankyti giminaičių į Vokietiją ir Angliją. Su Vaivadų bendruomene bei namiškiais ir dabar autobusu važinėja po gražiausias Lietuvos vietas. Neseniai kviesta susipažinti su Lenkija, tačiau šios kelionės pabūgo.

„Važiuoti tai labai noriu, bet pasidarė neramu, ar manosios kojos mane neš“, – atsiduso 80-metė.

Beje, Sofija neslėpė, kad ir Vokietija, ir Anglija jai nepatikusios.

„Kiek ten žmonių, kiek mašinų, kiek triukšmo. Grįžau į Vaivadus ir darsyk supratau, kokiame rojuje aš gyvenu“, – tikina S. Prunskienė.

O tame jos rojuje yra ypatingas kampelis – pelėdų kambarys.

Vieną savo nemažo namo kambarį Prunskiai užleidę būtent pelėdomis. Šių paukščių – 650!

Sofija sako jau visko užgyvenusi, visko turinti, tačiau kiekviena padovanota pelėda jai atneša begalinį kolekcininko džiaugsmą.

Pati suvenyrinių ar kitokių pelėdų neperka, visa tai, kas sukaupta, – vien dovanos. Daugiausia jų suvežė dukra Jovita su žentu Ramūnu iš kelionių po įvairias šalis.

Dukters nunertos ir padovanotos pelėdos S. Prunskienei pačios brangiausios. Pati Sofija kelias pelėdas išsiuvinėjo karoliukais.

Puikiai šeimininkei savo mamai Jovita padovanojo netgi kepimo formą-pelėdą, tad dabar Sofija ne tik verda visų pamėgtas spurgas, bet ir kepa pelėdas.

Staltiese su pelėdomis dengtas ir stalas, nuo sofos pagalvėlių žvelgia didelės pelėdų akys, kilimas – taip pat pelėdos formos. Pasidžiaugė Sofija turinti pelėdos kvepalų ir kai ko stipresnio pelėdiško, to, su laipsniais.

Ir kojinės jos pelėdų kolekcijoje yra. S. Prunskienė prisipažino nedrįstanti jų mūvėti – pernelyg jau vertingas eksponatas, kad tarnautų pagal paskirtį.

Turi ji ir auskarų su pelėdomis, bet ir šių nesisega į ausis.

„Kur jau ten“, – nusišypsojo.

Pelėdų karalienei – seniūnaičio Rimanto Januškevičiaus rožės. P. Židonio nuotr.

Sveikatos, sėkmės ir pelėdų

Sofijai sausio 15-ąją sueis 80. Į klausimą, ko labiausiai trokšta sau tokia proga, sukaktuvininkė net nesvarsčiusi atsakė: „Sveikatos, sėkmės ir pelėdyčių.“

Mat jaunystės svajonės jau išsipildė su kaupu: puikus vyras, nuostabi dukra, pats puikiausias žentas ir šaunūs anūkai. Dar – namai, daržai, gėlynai, draugiški kaimynai.

Dar visai neseniai Vaivaduose gegužę būdavo giedamos vadinamosios mojavos – giesmės Dievo motinai Marijai. Su džiaugsmu jose giedodavusi ir Sofija, į tas gegužines pamaldas atvažiuodavo kunigų iš Panevėžio. Dabar ši tradicija Vaivaduose nutrūko, o tokių susibūrimų gegužės mėnesiais S. Prunskienei labai stinga.

Užtat Vaivadų bendruomenė rengia pyragų šventes, o jose su savaisiais skanėstais Sofija pasirodo visada. Beje, Vaivadai jai – pati geriausia Panevėžio rajono vieta.

„Buvau ir kituose Panevėžio priemiesčiuose, lankiausi Velžyje, Piniavoje, bet niekur nėra taip gerai, kaip čia, Vaivaduose“, – tvirtina S. Prunskienė.

O jau atsisveikinant sukaktuvininkė prisiminė, kaip pati būdama dar jauna, savo močiutės paklausė, ar šiai nepabodo gyventi. Senoji vaikaitę patikino, kad tikrai nepabodo.

„Pasišaipiau širdy tuomet iš savo babos pasakymo. Pagalvojau, koks čia įdomumas būti senam? O dabar galiu patvirtinti, kad gyventi man, 80-metei, ir smagu, ir įdomu, ir gera. Gyvenimas yra gražus“, – patikino S. Prunskienė.

Galerija

 

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų