Įstricos kaimo bendruomenės pirmininkas Zenonas Vezbergas rengiasi jau po savaitės vyksiančiam kraštiečių susitikimui, kurio metu bus atidengta ir atminimo lenta partizanams desantininkams. P. Židonio nuotr.

Girios slepiamas kaimas saugo turtingą istoriją

Girios slepiamas kaimas saugo turtingą istoriją

Žaliosios girios pasiglemžtas Įstricos kaimas saugo įspūdingą istoriją.

Jo gyventojai neabejoja – jei visais metų laikais būtų išvažiuojami miško keliukai, kaimas būtų itin gyvas.
Visgi ir dabar dardant siauru miško keliuku matyti plačiai išsibarsčiusios sodybos, o vienoje vietoje po daugiau nei pusantro šimto metų kaime vėl dygsta naujas gyvenamasis namas.
Įstricos senbuviai pamena pokariu čia buvus apie 20 sodybų ir kone kiekvienoje gyveno gana gausios šeimos.
Įstricos kaimo bendruomenės pirmininko Zenono Vezbergo žiniomis, šiuo metu kaime belikę 9 rinkimų teisę turintys gyventojai.
Dar dalis prisiregistravę mieste, bet gyvena čia, tėviškėje, kiti miško apsuptyje leidžia vasaras.
Jis ir pats gyvena Panevėžyje, o Įstrica – mamos tėviškė.
Čia susitvarkęs namelį pavertė ir savotišku bendruomenės centru.
Atsikraustęs susitvarkė ir kelią. Būtent keliai vietiniams – bene didžiausia problema. Iki automagistralės „Via Baltica“, kuria kursuoja autobusai, – keturi kilometrai. Maždaug tiek pat ir iki kelio į Vabalninką. Tačiau šaltuoju ir šlapiuoju metų laiku keliai čia sunkiai išvažiuojami.
„Man labai rūpėjo kaimo žmonės ir istorija. Kai įsteigiau bendruomenę, rajono Savivaldybėje visi stebėjosi – juk ten nieko nėra! Bet mes buvome visą laiką“, – sako Z. Vezbergas.

Pasiglemžė gamta

Ten, kur tarpukariu ir sovietmečio pradžioje dar plytėjo dirbami laukai, dabar jau ošia savaime užaugęs miškas ir nemaža dalis Įstricos kaimo sodybų atsidūrusios Žaliosios girioje.
Ir Z. Vezbergas dar cariniuose žemėlapiuose aptikęs, kad prie mamos gimtosios sodybos pavaizduotas tik kaimynystėje ir dabar tebeaugantis ąžuolas bei keletas pušelių, o miško tuo laiku šalia net nebuvę. Dabar šioje vietoje ošia giria.
Įstricos kaime be vietinių pagalbos prašalaitis sunkiai surastų ne tik dalį sodybų, bet dabar jau ir girios saugomą istoriją: gerokai laiko apgadintas atminimo ženklas saugo Įstricos kaimo pradinės mokyklos mokytojų atminimą, o miško tankumyne iškilęs didžiulis senas kryžius.

Neleidžia pamiršti

„Jei nieko neprikelsi, nedarysi, viskas nugarmės užmarštin“, – sako Z. Vezbergas.
Tapęs bendruomenės pirmininku, pirmiausia pradėjo domėtis senomis kaimo kapinaitėmis.
Dabar jų vietą žymi tik paminklinis akmuo.
Vietiniai net nenumanantys, kada čia laidota paskutinį kartą – spėjama, jog dar XVIII–XIX amžiuje. Kapinėse likę keletas kryžių su lenkiškais užrašais, aukštai medžiuose įkeltos liaudies meistrų gamintos medinės šventųjų skulptūrėlės.
Nors pačios kapinaitės jau pasiglemžtos miško, tačiau tarsi pagerbiant čia besiilsiančius senuosius Įstricos gyventojus aplink nusidriekęs pakalnučių kilimas.
Dabar bendruomenė aktyviai ruošiasi gegužės pabaigoje vyksiančiam kraštiečių susitikimui.
Jo metu bus atidengta ir atminimo lenta partizanams desantininkams.
Į kvietimą atsiliepė daugiau nei septynios dešimtys Įstricos žmonių.
Nors atminimo lenta jau pastatyta, pati šventė įvyks paskutinį gegužės šeštadienį. Pasak pirmininko, to prašė Įstricos žmonės, mat pagal kaimo tradiciją tądien anksčiau vykdavo mojavos.

Geriau nerasi

Įstricos senbuvė 92-ejų Joana Finevičienė gimė kitame netoliese esančiame kaime, o gyvena dar tarpukariu anytos statytuose namuose.
Žvitri moteris juokauja lazdelę tik šiaip besinešiojanti.
„Geriau nerasi, nei yra Lietuvoje. Čia kaip Dievo ausyje, nebesiskųskite“, – pamoko J. Finevičienė.
Pradžios mokyklą ji lankė Įstricoje, kuri anksčiau buvo vadinama Bizdžiūnais.
Kada šis kaimas pakeitė pavadinimą, senjorė nežino, tačiau bent 1920-aisiais jis dar vadintas kitaip nei dabar.
Manoma, kad dabartinis pavadinimas suteiktas dėl per kaimą iš Žaliosios girios atitekančio Įstros upeliuko.
J. Finevičienės dukra Birutė pamena, kad upelis jos vaikystėje tekėjęs visai kitokia vaga nei dabar – sovietmečiu buvo ištiesintas ir tapo panašus į melioracijos griovį.
Šis kaimas ir Finevičių šeima daug patyrė.

Įstricos gyventoja Joana Finevičienė su dukra Birute pasakoja ir skausmingas, ir gražias kaimo istorijas. P. Židonio nuotr.

Įstricos gyventoja Joana Finevičienė su dukra Birute pasakoja ir skausmingas, ir gražias kaimo istorijas. P. Židonio nuotr.

Sodybas nušlavė gaisras

1928-ųjų gegužę kaimą nusiaubė gaisras. Manoma, kad jį netyčia sukėlė mokyklos kieme žaidę vaikai. Tais laikais buvusi ulyčia – gryčios stovėjo viena šalia kitos.
Itin vėjuotą, karštą dieną kilęs gaisras supleškino šešias sodybas.
Kaimo vyrai puolė gelbėti iš tvartų arklius.
Per gaisrą sudegė ne tik Finevičių namai, bet ir žuvo J. Finevičienės vyro brolis bei tėvas.
Pasak J. Finevičienės, jos anyta Agota liko su aštuoniais vaikais, kurių mažiausiai buvo treji, o vyriausiam – aštuoniolika.
Po tokios tragedijos žmonės kūrėsi kitoje vietoje ir jau išsisklaidę – kiek atokiau vienas nuo kito.
J. Finevičienė pasakoja anytą buvus nuostabiu žmogumi. Vertino marčią ir niekada nesipyko.
Be to, buvo stipri moteris – per dešimt metų po tragedijos sugebėjo pasistatyti naujus namus. Senosios sodybos vietoje dabar telikusi sulaukėjusi kriaušė.
Netoli J. Finevičienės sodybos kadaise buvusi pradžios mokykla. Joanai iki mokyklos tekdavo kulniuoti apie trejetą kilometrų. Dabar ji su šypsena pamena pakeliui augusias turtingo ūkininko morkas.
„Nebuvo tų saldumynų kaip dabar. Būdavo, išsirauni, pasižiūri. Jei maža – sukiši atgal, o didelę nusivalai ir valgai. Vaikai yra vaikai visais laikais“, – šypsosi J. Finevičienė.
Ten, kur kadaise augo vaikus taip viliojusios morkos, dabar jau ošia savaime užaugęs miškas.

Kovotojai nusileido iš dangaus

Žaliojoje girioje gyvenantys Įstricos senbuviai tikina jokios baimės nejaučiantys.
„Buvo laikas, kai buvo baisu – tada, kai keitėsi valdžios“, – sako senbuvės.
Kaimas mena skaudžią pokario Lietuvos istoriją, kai Žaliojoje pokariu virė įnirtingos pasipriešinimo okupantams kovos.
1944 metų pabaigoje – 1945-ųjų pradžioje į jau sovietų antrą kartą okupuotą Lietuvą iš Vokietijos grįžo dešimtys lietuvių kovotojų.
Jie buvo iš lėktuvo nuleisti parašiutais kaip desantininkai.
Šie drąsuoliai turėjo vienintelį tikslas – įsitraukti į rezistencijos veiklą, kovoti prieš sovietus, siekti Lietuvos nepriklausomybės.
1944-ųjų rudenį Įstricoje iš dangaus į tėvynę nusileido 12 Lietuvos kovotojų – Karklo desantininkų būrys, vadovaujamas Antano Šilo–Kovo. Šiam įvykiui atminti Įstros kaimo gyventojų bendruomenė pastatė atminimo lentą. Pasak Z. Vezbergo, iš dvylikos vyrų nepriklausomybės nesulaukė nė vienas – visi žuvo kovodami. Paskutinis – 1953-iaisiais.

Bijojo prieiti

J. Finevičienė pasakoja irgi mačiusi netoli jos namų parašiutais nusileidusius vyrus, tik tais pavojingais laikais nėjo artyn pasidomėti, kas jie tokie.
Tuomet buvo pavojinga sulaukti tiek partizanų, tiek stribų.
„Pokariu, būdavo, bijok stribų. Nežinai, gal kas iš miško saugo, kas pas tave atėjo. Paskui sakys, tu priėmei, kažką davei ir būsi blogas. Kiti ateis, vėl tas pats“, – atsidūsta senjorė.
Pasak J. Finevičienės, jos vyras kartą Panevėžyje nusipirko aulinius batus. Atėję į namus stribai išvydo ir pasiėmė.
„Ką darysi? Nepasakysi nieko. Tyli ir tiek“, – nepamiršo J. Finevičienė.
Anyta savaitei prikepdavo duonos, tačiau neretai ir ją tekdavo atiduoti.
Kadangi šeima turėjo 25 hektarus žemės, sovietai ją laikė turtinga – esą buvo buožės. Tad prasidėjus trėmimams, šeimai teko slapstytis.
Kaip vėliau J. Finevičienė sužinojo, į sąrašus buvo įrašyta visa šeima, tačiau į tremtį pateko tik jos moša – vyriausia Agotos Finevičienės duktė.
Šeima trėmimų dienomis slapstėsi netoliese kaimynų sodyboje. Kadangi gyvuliai liko namuose, tekdavo kelis kartus per dieną sugrįžti. Deja, vyriausiai dukrai nepasisekė – kartą nuėjus pamelžti karvių, kaip tik atvažiavo ištremti.
„Matė kiti iš miškelio, o padėti niekuo negalėjo“, – sako J. Finevičienė.

Namus sudegino dėl pavalkų

J. Finevičienės dukrai Birutei įstrigo, kad jos vaikystėje buvę kaimynai tokia pat pavarde.
Jų kieme stovėjo Kristaus statula. Tokia pat yra ir Paįstrio bažnyčios šventoriuje.
Pasak moters, vykstant melioracijai, kaimynų sodybą saugojusį Kristų sudaužė, greičiausiai su valdžios žinia.
„Mes buvome pasibaisėję. Paskui kažkur tą skulptūrą užkasė“, – pamena Birutė.
Sovietmečiu nukentėjo ir Z. Vezbergo šeima. Jam mama pasakojusi, kad atėję sovietai ar jiems prijaučiantieji norėjo paimti arklį.
„Arklį jiems davė, o pavalkų pasakė neturintys. Atėjusieji suprato, kad jei yra gyvulys, turi būti ir pavalkai. Ar tikrai taip buvo, sunku pasakyti. Buvo bjaurūs laikai. Sudegino namus, liepė visiems dingti“, – šeimos istoriją pasakoja Z. Vezbergas.
Jis net archyve ieškojęs, kas galėjo taip pasielgti, bet neradęs.
„Man buvo įdomu, kas gavo medalį už sudegintus namus. Sovietiniai veikėjai, darę juodą darbą, juk turėjo būti pažymėti už „nuopelnus“, – svarsto Įstricos istorijos sergėtojas.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų