Europoje dingsta vanduo

Ar turės ką gerti ateinančios europiečių, taip pat ir lietuvių, kartos? Padėtis pasirodė dar blogesnė, nei tikėtasi.

Šių metų sausra išdžiovino daugybę upių ir ežerų visoje Europoje. Vandens lygis smarkiai krito Reino upėje, o Dunojuje į dienos šviesą išniro per Antrąjį pasaulinį karą paskandintas Vokietijos laivynas.

Visą šį liūdną vaizdą papildė vadinamasis bado akmuo Čekijoje, iškilęs Elbės upėje. Ant šio akmens iškaltas užrašas „Wenn du mich siehst, dann weine“, reiškiantis „Jei pamatysi mane, verk“.

Akmuo laikomas alkio pranašu, nes dėl sausros nėra derliaus, taigi stinga maisto. Tačiau, kaip neseniai paaiškėjo, upių ir ežerų vandens lygio kritimas toli gražu nėra pats blogiausias dalykas, pastaruoju metu vykstantis Europos žemyne.

Kaip praneša mokslininkai, kartu su upėmis nyksta ir kiti didesni vandens rezervai, kurių kasdien nematome, tačiau jie turi išskirtinę reikšmę.

Tai iškalbingai liudija GRACE palydovų duomenys. Ką tai reiškia ir kiek ši problema pavojinga?

Akys kosmose

GRACE yra bendra amerikiečių NASA bei Vokietijos oro ir kosmoso centro palydovinė misija, skirta tirti Žemės gravitacinį lauką. Jo pokyčiai gali byloti apie įvairius planetoje vykstančius procesus, įskaitant tuos, kurie susiję su pasauline klimato kaita.

Vienas iš svarbiausių GRACE palydovų stebimų rodiklių yra vandens atsargų lygis Europos žemyne.

Pirmieji du palydovai vykdant GRACE misiją buvo išsiųsti į orbitą 2002 metais.

Jie, sekdami gravitacijos pokyčius, veikia panašiai kaip svarstyklės. Principas gana paprastas – kuo didesnė gravitacinė trauka, tuo didesnis vandens kiekis toje vietoje. Taip galima tiksliai apskaičiuoti, kaip greitai mažėja vandens atsargos, ar jos pasipildo, ar ne.

Turima omenyje visos vandens atsargos, įskaitant tas, kurios yra planetos paviršiniuose vandeninguose sluoksniuose, taip pat ledynai.

Pavojaus varpas vandens atsargoms

Norėdami išsiaiškinti, kaip keičiasi gėlo vandens atsargos Europos žemyne, mokslininkai išanalizavo palydovų duomenis per pastaruosius du dešimtmečius.

Rezultatai parodė nuolatinį metinį požeminio vandens atsargų vandeninguose sluoksniuose (poringose uolienose ir dirvožemyje) mažėjimą. Tai vyksta svarbiausiame vadinamajame pirmame požeminės hidrosferos aukšte.

Europos Komisijos mokslininkų teigimu, šiemetė sausra buvo didžiausia per pastaruosius 500 metų.

Šioje dalyje, bent iki 0,4 km gylio, požeminis vanduo glaudžiai susijęs nuolatine apykaita su paviršiniais vandens telkiniais. Šis viršutinio Žemės plutos aukšto vanduo dažniausiai yra gėlas.

Beje, didžioji dalis neužšalusio gėlo vandens pasaulyje yra šiame lygyje, o ne upėse ir ežeruose.

Tai reiškia, kad žemynas netenka daug daugiau vandens, nei vėliau pasipildo dėl lietaus. Vienintelė išimtis yra Skandinavija, kur situacija atrodo daug geresnė nei likusioje Europoje.

Kaip greitai mažėja vandens atsargos? Tyrėjai mano, kad nuo XXI amžiaus pradžios vandens atsargos sumažėja apie 84 gigatonas per metus. Pasak ekspertų, šis kiekis prilygsta Ontarijo ežero vandens tūriui, penkis kartus viršija vidutinį metinį Kolorado upės debitą. Viena gigatona yra milijardas tonų vandens. Deja, bet turime dar vieną, gan pavojingą globalinio klimato atšilimo matą.

Kas nutinka vandeniui Žemėje

Bendras vandens kiekis Žemėje išlieka pastovus, tačiau gėlo vandens, kurio reikia gyvybei palaikyti, kiekis gali kisti. Jo kiekį ypač veikia pasaulinė klimato kaita.

Dėl lietaus stygiaus ir itin aukštos temperatūros išdžiūsta upės, ežerai ir kiti vandens telkiniai. Problemą dar labiau paaštrina vandens horizonto žemėjimas požeminiuose vandeninguose sluoksniuose.

Dažnėjančios sausros verčia žemės ūkį bei pramonę siurbti vandenį iš vis gilesnių žemės sluoksnių. Tačiau menkai papildomi vandeningieji sluoksniai nebegali greitai atsikurti.

Dėl visų šių procesų gėlas vanduo dideliais kiekiais persikelia iš vieno regiono į kitą, sukelia potvynius ar virsta sūriu vandeniu ir kaip krituliai iškrenta į vandenyną.

Kadangi bendras vandens tūris Žemėje nesikeičia, kyla jo lygis pasaulio vandenynuose. O tai reiškia naujas katastrofas ir iššūkius, pavyzdžiui, iki 2050 m. kai kurios Jungtinių Amerikos Valstijų pakrantės greičiausiai bus užtvindytos. Iš viso vandens tūrio, kuris pakelia vandenynų lygį, maždaug 10–15 proc. sudaro požeminis vanduo. Taigi vandenynų lygio kilimo priežastis – ne tik tirpstantys ledynai.

Mūsų šalyje daugiausia gėlo vandens vandenviečių yra Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje (102). Antras yra Panevėžio regionas – 67 vandenvietės.

Ir nors Lietuva laikoma viena iš dideles gėlo vandens atsargas turinčių Europos valstybių (požeminio vandens ištekliai sudaro 3,72 mln. kubinių metrų per parą), ši problema palies ir mūsų šalies gyventojus.

Taigi galima teigti, kad Europos sausėjimas ir vandens trūkumas prasidės ne kada nors tolimoje ateityje. Tai vyksta jau dabar. Deja, daug greičiau, nei mokslininkai prognozavo praėjusiame dešimtmetyje.