-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nors tuo metu tikrą karštinę išgyvenusių gatvės šokių populiarumas ėmė blėsti ir dabar ant rankų pirštų būtų galima skaičiuoti šio unikalaus judesio entuziastus, Andrius liko jam ištikimas.
Daugiau nei dvidešimt penkerius metus ant šokių parketo kūną miklinantis panevėžietis šiuo metu gyvena labai darbingomis nuotaikomis. Be to, choreografo gyvenime atsirado mokslai.
Naujai iškeptas studentas dar praėjusių metų rugsėjį pradėjo studijuoti elektromechaniką, šiuo metu yra antrakursis.
„Tenka suktis ne tik ant šokių parketo, bet ir tiksliųjų mokslų pasaulyje“, – šypsosi choreografas.
Pažintį su šokiais A. Riauba nedrąsiai užmezgė dar ankstyvoje paauglystėje. Tuo metu muzikos topuose karaliavo eurobito muzikos stilius, o kasetės be paliovos suko tokių grupių, kaip „2 Unlimited“, „Culture Beat“, kūrinius.
Šio stiliaus nebuvo įmanoma ignoruoti – jis skverbėsi per radiją ir televiziją. Kaip ir daugelis to laikmečio jaunuolių, Andrius gaudė spalvingojo Vakarų pasaulio atgarsius.
„Namuose vakarais besiklausydamas šio žanro muzikos kasečių, pajutau, kad ji užvaldo mano kūną ir norisi judėti. Kompleksavau, kad atrodysiu kvailai prieš šeimą, todėl šokdavau, kai niekas nematydavo“, – juokiasi prisiminęs šokėjas.
„Save galėčiau pavadinti antrosios breiko populiarumo bangos atkūrėju Panevėžyje.“
A. Riauba
Bandymai atkartoti vieną ar kitą judesį, matytą televizijos ekrane, talentingam šokėjui sekėsi tikrai labai gerai.
Jis labai laukdavo mokyklos diskotekų ir žiburėlių, kad galėtų pademonstruoti įgūdžius merginoms ir taip sužavėti kokią patinkančią panelę.
„Šokau, žinoma, ne tik dėl to, – juokiasi Andrius. – Judėjimo džiaugsmas ir muzika sukeldavo man didžiulį laimės pojūtį.“
Riauba tapo žinomas dėl savo aistros breikui. Asmeninio archyvo nuotr.
Neilgtai trukus eurobito muzikos erą A. Riaubos gyvenime pakeitė kabelinė televizija ir su ja atkeliavęs tuo metu itin populiarus muzikinis kanalas „Viva“.
Jis leido susipažinti su įvairesnio žanro muzika.
„Bet svarbiausia, kad per šį muzikinį kanalą pamačiau, mano akims, magišką šokį – breakdance (breikas – red.). Pirmoji pažintis, ilgam palikusi mane euforijos būsenos, buvo „Music Instructor“ grupės vaizdo klipas „Super Sonic“. Pasakiau sau: būtinai išmoksiu taip šokti!“, – pasakoja Andrius.
Nuo tos dienos prasidėjo jo kelionė į breiko pasaulį, dovanojusi daugybę neišdildomų akimirkų, naujų pažinčių ir euforijos minučių ant parketo.
„Kaip šokėjas, tapau žinomas būtent šokdamas šio stiliaus šokius“, – sako A. Riauba.
Ilgą laiką A. Riauba manė, jog yra breiko šokių pradininkas Panevėžyje, čia jis įkūrė bene pirmąją breiko šokių entuziastų grupę.
Visgi neseniai sužinojo, jog Aukštaitijos sostinėje dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą egzistavo breiko mylėtojai.
Jie užaugo ir dėl įvairių priežasčių apleido šį pomėgį.
„Po šios tuščios duobės atsiradau aš ir atgaivinau breiką mūsų mieste. Tad save galėčiau pavadinti antrosios breiko populiarumo bangos atkūrėju Panevėžyje“, – šypteli A. Riauba.
Anot Andriaus, daugelis mažiau besidomintys šokiu painioja ir nesupranta, kas išties yra gatvės šokiai.
Gatvės šokiai – tai šokio kryptis, kuri jungia daug stilių: breiką, popingą, hausą, hiphopą ir kitus.
„Būtent pastaruosius du – hiphopą ir hausą – man teko garbė importuoti į Panevėžį iš Kauno. Su jais susipažinau ir pamėgau bestudijuodamas Kaune, Lietuvos kūno kultūros akademijoje“, – pasakoja žinomas choreografas.
Gatvės šokiais A. Riaubą sudomino kauniečiai treneriai, dabar populiarios grupės „The Roop“ šokių kūrėjas, charizmatiškas choreografas Marijanas Staniulėnas bei Vladas Bogomolovas.
„Kai pradėjau šokti breiką, apie 1998 metus, šis šokis buvo tiesiog „ant bangos“. Buvo daug šokių grupių visoje Lietuvoje – tai breiko atgimimo laikotarpis“, – mena Andrius.
Vien Šiauliuose tokių grupių buvo apie dešimtį. Ne veltui tuomet Saulės miestas vadintas breiko sostine.
A. Riauba stengėsi neatsilikti – su bičiuliais Panevėžyje puoselėjo breiko tradicijas, turėjo savo šokių grupę „Light Step Crew“, su kuria kelerius metus dalyvavo įvairiuose turnyruose, varžybose, tobulinosi užsienyje.
Deja, laikui bėgant šio šokio populiarumas vėl ėmė blėsti. A. Riaubos manymu, taip nutiko dėl jo sudėtingumo, kartu su internetu atkeliavusios kompiuterių eros, kartų, o drauge ir muzikos žanrų populiarumo pokyčių.
„Jaunimas norėjo greičiau, paprasčiau, čia ir dabar sulaukti rezultatų. O išpopuliarėjusi hiphopo ir hauso šokių muzika skatino rinktis, sakykime, lengvesnius šokius, kur rezultatą galima pamatyti daug greičiau. Tokia tendencija gatvės šokių pasaulyje vyrauja iki šių dienų“, – pastebi choreografas.
Šokių pasaulyje jau daugiau nei dvi dešimtis metų gyvenantis A. Riauba ant parketo sukosi ir kaip vaikų ir suaugusiųjų šokių mokytojas.
Pačiam teko šokti įvairiuose šokių turnyruose, varžybose, šventėse.
„Bet kažkuriuo metu supratau, kad varžybos ir sportinis rezultatas man nebeteikia laimės, atima daug jėgų, kelia nereikalingą stresą. Matyt, todėl mano gyvenime atsirado vadinamieji socialiniai šokiai – salsa, bačiata“, – pasakoja Andrius.
Salsa – nuotaikingas, energingas, dažniausiai linksmą nuotaiką kuriantis šokis. Todėl šis stilius populiarus tarp energingų, veiksmą mėgstančių žmonių.
Bačiata – dažniausiai romantiškas, seksualus šokis, kuriam nuotaiką kuria atitinkama skambanti muzika. Šis stilius populiarus tarp ramesnio, romantiškesnio būdo žmonių.
„Kalbant apie šiuos stilius kartu, jie žavūs tuo, kad tai socialiniai šokiai – bendravimo. Jų pradžia – Kubos ir Dominikos respublikos gatvėse, kavinėse. Čia nėra jokių griežtų taisyklių, susitinka žmonės ir šoka, kas kaip moka, jie tiesiog bendrauja. Tai šokiai, skirti ne varžyboms, o atsipalaidavimui“, – pasakoja Andrius.
Daugiau nei dvidešimt penkerius metus ant šokių parketo kūną miklinantis žinomas šokėjas Andrius Riauba šįmet kibo į visiškai su šia sritimi nesusijusias elekromechanikos studijas. P. Židonio nuotr.
Anot A. Riaubos, sukantis salsos ar bačiatos ritmu svarbus ne rezultatas, o pats procesas. Susitikusiems vyrui ir moteriai, nepažįstantiems vienas kito, nereikia mokėti jokios išankstinės šokio kombinacijos, jiems užtenka žinoti keletą pagrindinių žingsnelių.
„Visa kita yra improvizacija ir to užtenka, kad gimtų šokis. Dėl šios priežasties į savo pamokas kviečiu ne tik poreles, bet ir vaikinus bei merginas, visiškai nepažįstančius vienas kito“, – aiškina choreografas.
Anot Andriaus, laikas ant parketo tolygus įgūdžių bagažui.
„Kalbant apie profesionalumą, norint išmokti tobuliau šokti, žinoma, nepakanka keleto žingsnelių. Tenka daugiau pasigilinti į techniką, pasipraktikuoti“, – teigia pašnekovas.
Peržvelgęs savo šokių kelionę nuo ankstyvųjų breiko laikų iki porinių šokių, A. Riauba svarsto maždaug 90 proc. esantis savamokslis šokėjas.
Prie jo įgūdžių yra prisidėjusi saujelė mokytojų.
Breiką visada šoko pasikliaudamas nuojauta ir žiniomis, hiphopo pradmenų mokėsi pas jau minėtą Marijaną Staniulėną, o kitus gatvės šokius, tokius kaip popingą ar lokingą, atrado Vlado Bogomolovo dėka.
Už salsos ir bačiatos šokių pradmenis yra dėkingas Gediminui Ruzgiui.
Šokis šiuo metu A. Riaubai yra ir hobis, ir atsipalaidavimo, ir bendravimo priemonė.
Jam džiugu, kad per daug metų sukauptą patirtį gali perduoti kitiems, o kartu ir sulaukti grįžtamojo ryšio.
Šokis padėjo susirasti draugų, bičiulių, su kuriais galima ne tik pašokti, bet ir pabendrauti, nueiti į kavinę ar smagiai pavasaroti prie ežero.
„Šokis man – pramoga, priemonė atsipalaiduoti, priežastis susitikti su žmonėmis. Jei sudėliočiau laiką, skiriamą šokiui, į lentynėles: 35 procentai – laisvalaikis, 65 procentai – veikla, susijusi su šokiais ir studijomis“, – skaičiuoja choreografas.
Anot A. Riaubos, visi keliai turi tiesių ir vingiuotų atkarpų, kalnų ir pakalnių. Ne išimtis – ir šokių mokytojo kelias.
„Būna labai gražių akimirkų, būna dienų, kai norisi tiesiog pabėgti nuo visko. Pedagogo darbas nėra lengvas, reikia turėti geležinę kantrybę, užsispyrimą, išmokti būti šiukšlių dėže kiauru dugnu“, – sako Andrius.
Kodėl kiauru dugnu?
„Todėl, kad dirbant su žmonėmis tenka susidurti ne tik su drugeliais, bet ir su šiukšlėmis, o kad nekauptum jų savyje, reikia kiauro dugno“, – paaiškina žinomas šokėjas.
Šokėjai robotai neįdomūs
Anot A. Riaubos, kiekvienas mokytojas turi savųjų pedagogikos paslapčių, bet jei jas atskleis, šios nebebus paslaptys.
„Mano, kaip šokių mokytojo, filosofija paprasta: įkvėpti žmogui drąsos ir pasitikėjimo savimi, jei to trūksta. Išmokyti šokti pasitelkiant fantaziją, o ne tiesiog bukai atkartoti išmoktą kombinaciją, choreografiją. Sudaryti sąlygas, kad šokis teiktų laimę žmogui ir taptų neatskiriama jo gyvenimo dalimi“, – teigia Andrius.
Talentingas žmogus, A. Riaubos manymu, tas, kuris apdovanotas geresnėmis fiziologinėmis savybėmis nuo prigimties. Tačiau prigimtis dar nelemia, jog žmogus pasieks aukštumų. Rezultatas priklauso nuo įdėto darbo siekiant tikslo.
„Visada norisi žiūrėti į tą šokėją, kuris rodo ne tik nepriekaištingą techniką, bet ir šokdamas geba išreikšti emocijas. Jos sužadina ir žiūrovų jausmus, prikausto dėmesį. Žmonės ne robotai, jiems neįdomu žiūrėti ir į šokėjus robotus, nekeliančius jausmų“, – įsitikino Andrius.
Kai Andrius pajuto, kad varžybos ir sportinis rezultatas nebeteikia laimės ir atima daug jėgų, jo gyvenime atsirado vadinamieji socialiniai šokiai – salsa, bačiata. Asmeninio archyvo nuotr.
A. Riauba džiaugiasi, kad jo gimtasis Panevėžys – šokantis miestas. Čia yra daugybė šokių kolektyvų bei šokių studijų.
Visgi Andrius skaičiuoja, kad Panevėžyje apie 80 proc. visų šokančiųjų sudaro moterys. Vyrų mažuma vyrauja visose amžiaus grupėse ir šokių stiliuose.
„Kiek geresnė padėtis tik didžiuosiuose miestuose. Todėl norėčiau padrąsinti vyrus išbandyti šį užsiėmimą prieš uždedant etiketę – „šokiai ne man“, „aš neplastiškas“, „čia moteriškas užsiėmimas“. Įdomu, kad tokius žodžius ištarusįjį neretai galima pamatyti linksmai šokantį naktiniame klube ar gerame baliuje“, – juokiasi pašnekovas.
Andrius drąsina nebijoti, atsipalaiduoti ir negalvoti, kaip į jus žiūrės kiti.
„Mano patarimas vyrams – visas nuostatas ir baimes išmesti į šiukšlių dėžę ir išbandyti kažką naujo“, – šypsosi A. Riauba.
Mokytojas, choreografas, šokėjas – kuris vaidmuo A. Riaubai patraukliausias?
„Manau, esu trys viename, man patinka visos rolės. Bet visų labiausiai patinka būti tiesiog žmogumi, draugu, be jokios darbinės veiklos statuso“, – šypteli Andrius.
Paklaustas, kokią įtaką šokis turėjo jam, kaip asmenybei, A. Riauba svarsto, kad išmokė kantrybės, komunikabilumo, drąsos, atkaklumo, vadybos. Ir leido suvokti, kad gyvenime nieko nėra pastoviau už laikinumą.
Remdamasis tokia filosofija, A. Riauba nedėlioja grandiozinių planų ir tikslų. Tiesiog gyvena ir mėgaujasi.
Mėgsta pasivaikščioti gamtoje, mieste, pasisvečiuoti pas draugus, pažaisti stalo žaidimus, pasipliuškenti ežere laužo liepsnos nušviestoje naktyje. Ypač vertina keliones.
O ateityje norėtų tiesiog tęsti šokių kelionę mokydamas jo paslapčių suaugusiuosius, baigti elektromechanikos studijas, susirasti antrą įdomų darbą ir neprarasti smalsumo – tobulėti ne tik ant parketo.
