-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ką apie globalizaciją byloja Skandinavijos šalyse įsisukęs detektyvų rašymo bumasPastaraisiais metais verslas Šiaurės šalyse patyrė ne vieną pažeminimą. Iš ankstesnės „Nokia“ liko tik šešėlis. Bendrovę „Volvo“ vienas savininkas iš svetimų kraštų („Ford“) perleido kitam („Zhejiang Geely Holding Group“), o „Saab Automobile“ žlugo. Subliūško Islandijos bankų sektorius. Bet yra verslo šaka, kurioje Skandinavija šluoja visus nuo kelio. Tai – kriminaliniai kūriniai.
Dviejų švedų – Stiego Larssono ir Henningo Mankellio – dėka regionas įsitvirtino kaip pasaulinis šio populiaraus žanro lyderis. Parduota per 60 mln. S. Larssono „Tūkstantmečio“ trilogijos egzempliorių, o H. Mankellio knygos apie Volanderį irgi perkamos dešimtimis milijonų. S. Larssonas mirė 2004-aisiais, kai jo romanai dar nebuvo pasaulinis reiškinys. H. Mankellis pagrindiniam savo veikėjui užkrovė Alzheimerio ligą, bet regione apstu kitų pretendentų į jų sostus, iš kurių ryškiausias – Jo Nesbo (iš Norvegijos), bet neatsilieka ir Arnalduras Indridasonas (iš Islandijos) ir Camilla Lackberg (iš Švedijos).
Šiaurietiškas kriminalinių istorijų bumas iš knygų puslapių keliasi į ekranus. Martinas Scorsese planuoja statyti J. Nesbo „Snømannen“ („Sniego senis“) kino versiją, kuri prisidės prie gausių S. Larssono ir H. Mankellio ekranizacijų. O pernai Europą šturmu užėmė danų televizijos serialas „Forbrydelsen“ („Nusikaltimas“). Skandinavų detektyvai – panašiai kaip britų rokenrolas XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje – virto pasauliniu prekės ženklu ir pasauliniu verslu, kuris nuo rašytojų mansardų Stokholme ir Osle driekiasi iki pat Holivudo studijų. Kaip ir iš bet kurios kitos pasaulinės sėkmės istorijos, iš to verta pasimokyti.
Pirma pamoka, kad kita populiari verslo naujiena gali pasirodyti iš netikėčiausių vietų. Skandinavija, ko gero, mažiausiai nusikaltimų ir korupcijos kamuojamas pasaulio regionas: Danijoje 100 tūkst. žmonių tenka 0,9 žmogžudystės, tuo tarpu JAV – 4,2, o Brazilijoje – net 21. Be to, skandinavus varžo mažai žinomos ir sudėtingos jų kalbos. Pirmąją S. Larssono knygą „Mergina su drakono tatuiruote“ atmetė ne vienas populiarus britų leidėjas, kol pagaliau ją išleisti ryžosi Christopheris MacLehose’as. A. Indridasono knygų iš pradžių beveik niekas nepirko, nes islandiški vardai žmonėms atrodė per sunkūs.
Tačiau Skandinavija turi ne vieną slaptą konkurencinį pranašumą: seną tradiciją kurti krauju paplūdusias sagas, aibę niūrių nepritapėlių, slegiantį kraštovaizdį ir detektyvų rašymo tradiciją (XX a. 7-ajame dešimtmetyje vietinio populiarumo sulaukė vyro ir žmonos komanda – Peras Wahloo ir Maj Sjowall, parašę dešimties tomų seriją apie Martiną Beką). Detektyvų rašytojams pagalbon stoja aibė apdovanojimų ir kursų: C. Lackberg pradėjo lankydama moterims skirtus detektyvų rašymo kursus. Net prieš bumą detektyvų rašymas taip apsimokėjo, kad sutraukdavo talentus iš visų pašalių. H. Mankellis karjerą pradėjo rašydamas populiariąsias pjeses ir romanus. O J. Nesbo, prieš sukurdamas cinišką detektyvą Harį Hūlę, buvo futbolininkas, biržos makleris ir grojo roką.
Antra pamoka, kad globaliame pasaulyje veiksmo vieta daug svarbesnė nei kada nors. Tradiciškai galvojama, kad globalizacija formuoja plokščią pasaulį, kuriame visi vartoja tuos pačius nykius produktus tokioje pat nykioje aplinkoje – universalioje oro uosto laukimo salėje. Bet Šiaurės šalių detektyvų rašytojai supranta, kad kuo labiau persipynęs pasaulis, tuo labiau žmonės trokšta pajusti vietos dvasią – kuo savitesnę ir neįprastesnę, tuo geriau. J. Nesbo pateikia Oslo žemėlapių ir pažeria menkai žinomų Norvegijos istorijos smulkmenų. A. Indridasonas užima pasakodamas apie islandiškus skanėstus, tokius kaip avies galva ir konservuotas hagis (avies plaučkepeniais kimštas skrandis – vert. past.). Volanderio patrauklumas yra tas, kad šiurpius nusikaltimus jis tiria nedideliame Istado miestelyje, o ne eiliniame didmiestyje, tarkime, Los Andžele.
Trečia pamoka, kad pasaulinei sėkmei būtinas novatoriškumas. Tobulybės neprimenančio seklio tradiciją skandinavai pakėlė į naujas aukštumas: Volanderis iš Filipo Marlou perėmė visą jo niūrumą, bet nė gramo žavesio. Sielvartą Volanderis gali skandinti škotiškame viskyje, bet gali ir užkąsti mėsos kukuliais. Tačiau skandinavai žanrą papildė ir naujais elementais. S. Larssonas išrado visiškai naujo pobūdžio seklę: tatuiruotą pankę, kompiuterių įsilaužėlę. Apskritai, skandinavus labiau domina sociologiniai nusikaltimo aspektai, o ne kruvinos detalės. H. Mankelliui itin rūpi, kaip pasipūtę švedai reaguoja į trikdančias jėgas: imigraciją ar nusikaltėlių gaujas. Seriale „Nusikaltimas“ šiurpaus nusikaltimo poveikis visuomenei ne mažiau svarbus už nusikaltimo ištyrimą.
Šie principai ne prasčiau už kitus paaiškina pastarojo meto verslo tendencijas. Pastaraisiais metais puikių sėkmės istorijų sulaukdavome iš atokiausių kampelių: kas būtų pamanęs, kad Brazilijoje atsiras vienas sėkmingiausių orlaivių gamintojų pasaulyje („Embraer“)? O stambus apatinio trikotažo gamintojas („Icebreaker“) Naujojoje Zelandijoje? Johnas Quelchas iš Šanchajuje įsikūrusios Kinijos ir Europos tarptautinio verslo mokyklos tvirtina, kad globaliame ir virtualiame pasaulyje vietos svarba yra didesnė, o ne mažesnė. Madrido „Real“ viena populiariausių futbolo komandų pasaulyje virto pabrėždama savo madridietiškumą. „Newcastle Brown“ alaus etiketėje puikuojasi Niukaslo panoramos siluetas, o reklamose skamba vietinis šio alaus epitetas „šuns butelis“ (veikiausiai atsiradęs po šio alaus reklamos, kurioje vyrai žmonoms sakydavo einą pavedžioti šuns, o atsidurdavo bare su alaus bokalu – vert. past.). Grįžtant prie to, kad novatoriškumas – tai slaptasis komponentas, kuris veda į sėkmę, tai matome iš „Embraer“ sprendimo sudėtingesniems darbams rinktis savo šalį, o ne pažangias JAV, ir iš „Icebreaker“ sukurtų apatinių, kuriuos galima neskalbus vilkėti kelias dienas.
Paskutinė pamoka skandinavams ne tokia maloni – sėkmė dar niekada nebuvo tokia trumpalaikė. Jų formulė jau darosi šiek tiek nuvalkiota: J. Nesbo sukurtas Haris Hūlas labiau primena Sylvesterį Stallone, o ne Ingmarą Bergmaną. Leidėjai po pasaulį jau dairosi naujos kriminalų bangos: po kelių vasarų galbūt būsime pamiršę Oslą ir Istadą, čiupę skaityti apie Paryžiaus ir Liono les flics (farus – vert. past.).
