-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
2016-ųjų balandį Konstantinas Potouridis dingo iš savo namų Aspropirge – pramoniniame miestelyje centrinėje Graikijoje. Po dviejų savaičių jo dėdė Kostas iš pagrobėjų sulaukė skambučio. „Pasakė, kad sūnėnas vis dar gyvas, – aiškina Kostas. – Bet norėjo 1500 eurų išpirkos.“ Vyras nesikreipė į pareigūnus. Prieš kelerius metus jo motina žuvo partrenkta automobilio, o kaltininkas pasišalino iš įvykio vietos, bet policininkai jį išvadino melagiu ir atsisakė tirti nelaimę. „Aspropirge policija negalima pasikliauti, – sako Kostas. – Dėl paaukštinimo jie pasirengę meluoti.“ Todėl tą vėlyvą vakarą jis nuvyko į sutartą vietą prie greitkelio. Prie jo sustojo juodas sportinis automobilis. Kostas jame sėdinčiam vyrui padavė pinigus, ir automobilis nurūko, bet Konstantinas taip ir nepasirodė.
Po savaitės paskambinę policininkai pranešė, kad sūnėnas rastas Morno kanale prie miesto esančiuose kalnuose: suvarpytas kulkų, surakintas antrankiais ir grandine pririštas prie maišo akmenų. „Sūnėnas pernelyg puikavosi pinigais, – sako Kostas. – Turėjo didžiausią namą kvartale, šešis taksi automobilius, motociklų. Toks likimas buvo tik laiko klausimas.“
Aspropirge ši istorija neišskirtinė, kita vertus, ir pats Aspropirgas nėra eilinis miestas. Už 20 km į šiaurės vakarus nuo Atėnų esančią gyvenvietę iš vienos pusės riboja jūra, o iš kitos – kalnų puslankis. Į šią uolėtą maždaug tūkstančio futbolo aikščių ilgio lygumą Graikijos valdžia grūda viską, kas atrodo pernelyg triukšminga ir purvina sostinei. Aspropirge esama didžiausių šalyje plieno liejyklų, plytinių, karjerų, cemento saugyklų, jėgainių ir naftos perdirbimo įmonių. „Ši žemė buvo arčiausiai Atėnų ir pigiausia, – aiškina vietos mėsininkas Eirinaas. – Dabar senos avių ganyklos spjaudosi auksu.“ Morno kanalas yra pagrindinis Atėnų vandens šaltinis, o plynaukštėje į šiaurės rytus įrengtas didžiausias Graikijos sąvartynas. Aspropirgas ir aplinkinė Triaso lyguma užima mažiau nei 1 proc. šalies sausumos teritorijos, bet čia pagaminama beveik 40 proc. visos Graikijos pramonės produkcijos. „Aspropirgas gamina, Europa pasiima“, – skelbia ant miesto sienų besikartojantis grafitis.
Tačiau Aspropirgas yra ne tik pramonės centras, bet ir krovinių uostas. Kasmet per jį gabenama 3 mln. krovininių konteinerių su prekėmis. Skopjės ir Bukarešto turgavietėse kabantys drabužiai, Juodosios jūros pakrantėse išrikiuoti paplūdimio krėslai, Balkanų pusiasalio virtuvėse burzgiantys šaldytuvai – daugelis šių daiktų pirmąsias naktis Europos žemyne praleido būtent Aspropirge. Miesto šlaituose išsibarstę daugiau kaip 3000 įmonių sandėlių. Juose laikomas beveik visų krovininių konteinerių, Graikiją pasiekiančių jūra, turinys.
Dėl pastarojo meto negandų Graikijoje paūmėjus nacionalizmui, Aspropirge sustiprėjo etninė įtampa.
Iš gretimo Pirėjo – didžiausio konteinerių uosto rytinėje Viduržemio jūros dalyje – pakrante vingiuojančiu vadinamuoju Šventuoju keliu atgabenamų prekių vertė siekia dviženklę Graikijos BVP dalį. Senovės atėniečiai šiuo keliu kiekvieną rudenį keliaudavo į Elefsiną atlikti religinių apeigų. Dabar jis virto greitkeliu, kuriuo į Aspropirgo sandėlius kasdien traukia 20 tūkst. sunkvežimių su puspriekabėmis. Šiame regione sandėlius turi beveik visos stambios tarptautinės vartojimo prekių bendrovės nuo „Estée Lauder“ iki „AstraZenecos“. Kelias dienas ar savaites sandėliuojami gaminiai vėliau išvežiojami po kitas Graikijos vietoves ir Europos šalis. Didelė dalis jų ilgainiui grįžta į Aspropirgo sąvartyną.
Minėtieji sandėliai – minimalistiniai betono statiniai. Kai kurie tokie dideli, kad juose tilptų net lėktuvas. Daugumą saugo spygliuotosios vielos tvoros, privačios saugos bendrovės ir prie grandinių pririšti šunys. „Vagių dėmesio sulaukia net apleisti sandėliai, – sako vieno jų, kuriame saugomos Atėnų gyventojų ligos istorijos, vadovas Andreas Papadakis. – Išlupami paskutiniai laidai ir vamzdžiai.“ 40 Aspropirgo policijos pareigūnų nepajėgia nuolat patruliuoti pro visus sandėlius. Tačiau niekam ne paslaptis, kad daugelyje jų laikoma ne tik tai, kas skelbiama. Vieni priklauso neegzistuojančioms bendrovėms, kituose esama slaptų liftų ir rūsių. Besiformuojančio žmonių kontrabandos verslo atstovai gabena pabėgėlius iš Egėjo jūros, kuriam laikui paslepia juos Aspropirge, o paskui slapta išplukdo per Adrijos jūrą į Italiją. Iš Albanijos arba Ukrainos laivais plukdomi ginklai. Iš Kretos gabenamas hašišas, iš Turkijos pasienio – heroinas, o iš Pietų Amerikos importuojamas automobilių detalėse paslėptas kokainas. Tačiau labiausiai Aspropirgas susitelkęs į cigarečių kontrabandą: skaičiuojama, kad ši vien Graikijoje atneša 1 mlrd. eurų nelegalaus pelno. Efektyvumu kone verslo korporacijoms prilygstanti veikla gali klestėti tik tokioje vietoje kaip Aspropirgas, kur didelė dalis pasaulinės prekybos tėra priedanga.
Žmonės, kaip ir prekės, atkeliauja iš atokiausių Europos ir Azijos kampelių. Dauguma iš 40 tūkst. miesto gyventojų atsikėlė dėl paprasčiausių istorinių atsitiktinumų, paskatinti jiems nepavaldžių klimato reiškinių. Čia girdėti kalbant albanų, rusų, graikų ir romų dialektais, kurių daugelis kitapus kalnų gyvenančių atėniečių nė nesupranta. Dėl pastarojo meto negandų Graikijoje paūmėjus nacionalizmui, Aspropirge sustiprėjo etninė įtampa, kurios nusilpusi valstybė nepajėgia suvaldyti.
Daugelyje miesto rajonų liepsnoja Sovietų Sąjungoje ir Balkanuose užgimę konfliktai dėl įtakos teritorijų, o pareigūnai į neramius kvartalus atsisako kelti koją. Kraujo kerštas ir galūnių kapojimas tapo įprasti reiškiniai. 2009 m. 74-erių oligarchas Periclesas Panagapoulas buvo pagrobtas iš savo namų Atėnuose grasinant ginklu. Po dviejų savaičių ir sumokėjus 15 mln. eurų išpirką jis rastas prie vieno Aspropirgo sandėlių. Esama vadinamųjų tigrų pagrobimų, kai romai paima pakistaniečių imigrantus įkaitais ir reikalauja išpirkų iš namie likusių artimųjų. Gruzijos ir Krymo nusikaltėliai nebaudžiami šaudo policininkus. Albanų ir bulgarų gaujos siunčia romų smogikus terorizuoti prabangių Atėnų rajonų gyventojų. Stiprėjančiu romų ir Ponto graikų (imigrantų iš buvusios Sovietų Sąjungos) konfliktu puikiai pasinaudojo kraštutinė dešinioji graikų partija „Auksinė aušra“. „Nedaugelis supranta, kas čia dedasi“, – sako vietos policijos vadas Angelas Tziolas.
Į šią raizgynę įsipynė naujausi miesto atvykėliai – kinai. Kinijos laivybos bendrovė „China Ocean Shipping Company“ (COSCO) Aspropirge turi daug interesų. Ji tikisi šį miestą paversti pagrindiniu Europos paskirstymo centru, priklausysiančiu prekybos tinklui „Viena juosta, vienas kelias“: Kinija planuoja, kad artimiausius du dešimtmečius per šį tinklą vyks didelė dalis pasaulinės prekybos. Kinai jau įsigijo gretimo Pirėjo uosto kontrolinį akcijų paketą ir jį verčia visiškai komercine kolonija, kuri aprėps didžiąją dalį jūrų eismo iš Azijos į Viduržemio jūrą. Aspropirgas – ne toks žinomas, bet ne mažiau svarbus Kinijos projektas Graikijoje. Triaso lygumos teritorijoje, neseniai geležinkeliu sujungtoje su Pirėjo prieplaukomis, kinai ketina investuoti dešimtis milijonų eurų į didžiausią geležinkelio mazgą Pietryčių Europoje. Kroviniai bus gabenami traukiniais į Aspropirgą, o iš ten – nauja geležinkelio linija į Prahą, pakeliui paskirstant prekes. Tačiau visa tai pavyks tik suvaldžius padėtį mieste.
Nužudytojo Konstantino dėdė Kostas Potouridis yra bedarbis inžinierius kiek vanagišku veidu ir auksiniais dantimis. 1989 m. pabaigoje atvykęs į Aspropirgą jis apie Graikiją žinojo „mažiau nei turistai“. Jo protėviai žiloje senovėje paliko gimtosios šalies krantus ir patraukė kolonizuoti Juodosios jūros pakrančių. Ištisos kartos be vargo gyveno šiaurinėje Turkijos dalyje iki pat Osmanų imperijos žlugimo po Pirmojo pasaulinio karo. Daugiatautei imperijai subyrėjus Kosto tėvai raiti ant arklių iškeliavo į Kaukazą, kurį anuomet valdė kita imperija. Sovietų Abchazijoje, už kelių šimtų kilometrų kelio Juodosios jūros pakrante, jie įsidarbino tabako laukuose. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Stalinas tokius gyventojus išvadino penktąja kolona, todėl jiems vėl teko persikelti – šįsyk į Kazachstaną. Vėliau Nikita Chruščiovas jiems apskritai uždraudė išvykti iš Sovietų Sąjungos. Kostas užaugo kaime Uzbekijos pasienyje tarp žmonių, kurie jam atrodė „pamišėliai“: turkų valstiečių, rusų pėstininkų ir armėnų prekiautojų. Jis kalbėjo rusiškai, studijavo elektros inžineriją ir atliko privalomąją karinę tarnybą Estijoje. Jo „gyvenimas buvo toks sovietinis, kokį tik galima įsivaizduoti“.
Po ekonomikos krizės gyventi Aspropirge dar sudėtiniau. (Vida Press nuotr.)
Bet Kostas gerai suprato, ką reiškia būti graiku. Jo protėviai, kaip ir kiti Ponto (Juodosios jūros) graikai, išsaugojo tradicijas, nors jau seniai buvo pamiršę, kaip atrodo ir skamba tėvynė. Per tūkstantmečius išlikusias apeigas palaikė inercija: ši tauta visą laiką svajojo grįžti namo, bet taip ir nepabandė. Savo šokiuose Ponto graikai susikabinę parankėmis veržliai meta kojas į rato vidurį. Melancholiškose baladėse virkaujant lyrai jie aprauda Konstantinopolio žlugimą. Ponto kalboje išliko senovės graikų kalbos gramatinės struktūros, kurių seniai atsisakė europiečiai Ponto graikų giminaičiai.
Kad ir kur gyventų, Potouridžių šeima visada save laikė romėnais – Rytų Romos imperijos, arba Bizantijos, piliečiais. 1989 m. Sovietų Sąjunga subyrėjo, ir Ponto graikai vėl galėjo keliauti kur tinkami. Kostas pasinaudojo proga grįžti namo. „Graikija mus kvietė, bet buvo ir dar kas kita, – sako jis. – Tai reiškė, kad ten gyvendamas galėsiu pasakyti „aš vietinis“, ir tai bus tiesa.“ Jis susodino motiną, žmoną ir dukterį į savo mėlyną „Ladą“, susikrovė visus daiktus ir šešias dienas važiavo į vakarus protėvių pėdomis: per stepes, pro Kaspijos jūrą, per Abchaziją ir tabako laukus, kur kadaise dirbo jo tėvai, Turkijos pakrante per senelių kaimą iki pat Stambulo. Galiausiai pasiekė Aspropirgą, esantį kitoje Egėjo jūros pusėje nuo senovinio miesto valstybės Mileto. Iš šio prieš beveik tris tūkstantmečius tikriausiai iškeliavo jo protėviai. „Tuomet ir prasidėjo negandos“, – sako Kostas.
Pirmiausia Aspropirgas pribloškė Kostą tuo, kad beveik niekas iš vietos gyventojų rimtai nežiūrėjo į jo tvirtinimus, esą jis graikas. „Jie mus vadino slavais, – pasakoja Kostas. – Ir atitinkamai su mumis elgėsi.“ Nuniokotas kraštovaizdis nepriminė šviesios tėviškės, kurią tremtyje šlovino Ponto graikai. Jūra buvo taip užteršta nafta, kad joje nebuvo galima maudytis. Kalnai nubarstyti atliekomis, o vėjas nešiojo jų kvapą. Kaip ir kai kurios kitos šalys su Sovietų Sąjungoje pasiklydusia diaspora, Graikija ragino šimtus tūkstančių Ponto graikų vykti į tėvynę. Bet Aspropirge sugrįžėliams nesiimta niekaip padėti. Juos nukreipė į Gorutsa pramintą lygumos ruožą, apstatytą romų stovyklomis iš vienos pusės ir naftos perdirbimo įmonėmis iš kitos, ir liepė ten savo išgalėmis statytis būstus. Kostas kambarys po kambario sudurstė savo padrikus namus iš skaldytų plytų ir betono. Susirado inžinieriaus darbą ir ėmė projektuoti namus kitiems Ponto graikams.
Pagaliau grįžę namo Ponto graikai ėmė ilgėtis paliktų kraštų. Net šiandien, prabėgus kone 30 metų nuo jų įsikūrimo Aspropirge, Gorutsa vis dar atrodo lyg Sovietų Sąjungos anklavas Egėjo jūros pakrantėje. Gatvėms suteikti Kaukazo uostų pavadinimai. Didelės baltos palydovinės lėkštės transliuoja Maskvos naujienų kanalus. Parduotuvėse prekiaujama ukrainietiškomis dešromis ir saldainių dėžutėmis iš Baltijos šalių. Vyrai sportiniais kostiumais prie lauko stalų stumdo šachmatų figūras ir ginčijasi bendriniu Juodosios jūros dialektu – gergždžiančiu rusų, graikų ir Ponto kalbų mišiniu.
Nenuostabu, kad tokie žmonės kaip Kostas nusivylę Graikija ilgesingai prisimena praeitį. 2013 m. jis prarado darbą, ir dabar vyrą išlaiko dvi jo dukterys. Susirgęs vėžiu, dėl kurio kaltina pramoninę taršą, per operaciją neteko dalies nosies ir ausies. Iš ateities Kostas nebesitiki nieko gera. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, tikriausiai nederėtų stebėtis, kad daug Ponto graikų ėmė uždarbiauti neteisėtai. Ryšiai Abchazijos tabako laukuose leido užsiimti prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis. XX a. paskutiniame dešimtmetyje šios prekės buvo plukdomos žvejybiniais traleriais iš Odesos ir Batumio. Vėliau, kai Juodosios jūros žiedas prisijungė prie Kiniją siekiančio tarptautinio tinklo, siuntas imta gabenti laivais į miesto sandėlius drauge su naujumu žvilgančiomis prekėmis. Kostas mano, kad jo sūnėną nužudė šį verslą kontroliuojančios gruzinų gaujos vadeivos: „Jis buvo gerokai prasiskolinęs tiekėjams, todėl nenustebčiau, jei jie imtų reikalauti pinigų iš manęs.“
Ponto graikus glumino ir erzino kaimynystėje įsikūrę romai, nors šios dvi grupės stulbinamai panašios. Abiejų narių yra maždaug po 15 tūkst. Ir vieni, ir antri atvyko į Aspropirgą apytikriai tuo pačiu metu. XX a. devintajame dešimtmetyje Aspropirgo šlaituose ėmus dygti sandėliams, Graikijos valdžia perkėlė romų bendruomenes iš Atėnų į stovyklas miesto pakraščiuose. Kaip ir Ponto graikų atveju, valstybė beveik nieko nesiėmė jiems padėti.
Su Lambru Karachaliumi susipažįstu ryte eilėje prie „Piraeus“ banko skyriaus. Jo akys didžiulės ir rudos lyg kaštainiai, o virš džinsų pūpso pilvas. „Ką? – klausia jis atsisukdamas. – Nori pažiūrėti, kaip romui sekasi prie bankomato?“ Už pavėžėjimą į savo stovyklą Lambras pareikalauja 6000 eurų. Nusideru iki 20-ies. Įsėdame į jo sidabrinį „Toyotos“ sunkvežimį, kurį vyras dažnai meiliai paglosto. Kėbule sukrautos gėlės ir krūmai. Rytais Lambras dažniausiai vyksta į Atėnus pardavinėti savo prekių gėlininkams. Tą patį dirbo jo tėvas, o dabar Lambras šio verslo moko tris sūnus. Žmona paliko jį ir išsikėlė į šiaurinę Graikijos dalį gyventi su kitu vyru. Kaskart paklaustas apie buvusią sutuoktinę jis kosteli ir pamojuoja ranka palei nosį, lyg bandydamas išsklaidyti tvaiką.
Romai nepretenduoja nei į istorinę Graikijos praeitį, nei į šiuolaikinius siekius. Jiems būti graiku reiškia suprasti, kaip sukasi šalies dantračiai. Lambras gali išvardyti dienas, kuriomis veikia skirtingos Atėnų gatvės turgavietės, gerai išmano nacionalinių kelių tinklą ir sezoninius vėjus. Vasarą jis keliauja po salų vienuolynus ir kiekviename jų įsigyja po ikoną. Šios sustatytos namų kampe, o per šventes pernešamos prie lovos. „Mystika pragmata! – sako jis. – Tai mistiniai daiktai.“ Jo namas – vargana baltų plastikinių sijų konstrukcija. „Ateik, parodysiu dušą“, – sako, rodydamas į žarną, tiekiančią vandenį iš Morno kanalo. Už kelių metrų stovinčios dvi koplyčios primena apie vaikus, kurie žuvo nuo elektros srovės, bandydami prisijungti prie tiekimo linijos. Iš šalia riedančių pikapų bumbsi romų džiazas. Vietos mokykla suręsta iš rūdijančių krovininių konteinerių. Bet Lambras tvirtina, kad vis tiek niekas čia neleidžia savo vaikų. „Romai gali patys išmokti visko, ko reikia“, – sako jis.
Lambro stovykla – Sofas. Jis čia persikėlė prieš penkerius metus, kai ankstesnioji buvo sudeginta keršijant už kelių romų vyrų išprievartautą Ponto graikę. „Pontiečiai šiam reikalui surinko visus savo žmones, – pasakoja Lambras. – Jie atvažiavo autobusais net iš Salonikų.“ Sofo stovykloje keliai nužerti šiukšlėmis: sukamosiomis kėdėmis, manekenais, garsiakalbiais, kurie į Graikiją atkeliavo per Pirėją. „Visa tai randame sąvartyne. Ko negalime parduoti, išmetame.“
Ponto graikus glumino ir erzino kaimynystėje įsikūrę romai, nors abi grupės stulbinamai panašios.
Romai išdidžiai nesiskaito su valstybe, kuri jiems visiškai nepadeda, ir su kaimynais, kurie atsisako juos įdarbinti. Jie patys išmoko pasinaudoti Aspropirgo turtais. Kai kurie plėšia sandėlius. Kiti imasi kontrabandos. Bet daugelis prekiauja metalais. Tai pagrindinė priežastis, kodėl nepaisydami nesutarimų su Ponto graikais romai vis dar gyvena Aspropirge. Jų protėviai šimtmečius dirbo su alavu ir variu, bet Aspropirge daug geriau uždirbama tempiant metalus iš sąvartynų. Tai neteisėta, bet Graikijos valdžia beveik nesikiša.
Kalnų šlaitais nuolat šmirinėjantys berniukai ieško vertingų atliekų nuo skalbyklių iki stalo įrankių, kuriuos galima parduoti vietos metalo supirktuvėms. Dar labiau traukia patys Atėnai: čia romai iš visos Graikijos vagia viską nuo šulinių dangčių iki automobilių. „Anksčiau padėdavo vaikai, – liūdnai prisimena Lambras. – bet [graikų nevyriausybinė organizacija] „Vaikų šypsena“ pagrobė juos ir uždarė prieglaudose. Atgavome tik po kelių savaičių.“ Pabėgėlių krizė atvėrė romams galimybę pritraukti darbui pakistaniečių ir sirų, susigundžiusių neretai melagingais vedybų ir ES pasų pažadais. Metalas pikapais bei motoriniais karučiais gabenamas į Aspropirgą ir ten rūšiuojamas.
Visa kita – automobilių stiklai, plastikinės detalės, guminės padangos – deginama kas naktį šlaitus nušviečiančiuose laužuose. Metalas parduodamas bet kuriam iš 200 laužynų, išsibarsčiusių po visą Aspropirgą. Daugelį šių įstaigų valdo Ponto graikai. Pasvertą metalą superka didžiausią kainą pasiūliusios pakrantėje rūkstančios plieno liejyklos. Ten jis lydomas, kraunamas į laivus ir plukdomas į didžiuosius Šiaurės Afrikos bei Azijos uostus. Dalis šio metalo buitinių prietaisų ar krovininių konteinerių pavidalu grįš į Graikiją ir ciklas prasidės iš naujo.
„Auksinės aušros“ rėmėjai. (Vida Press nuotr.)
Gyvenimą Aspropirge itin apsunkino ekonomikos krizė. Ponto graikų ir romų santykiai vis aštrėjo, nes abi grupės dėl negandų kaltino viena kitą. „Tik pažiūrėkite, kaip jie nieko nepaiso, – kalba Kostas apie kaimynus romus. – Visur pilna jų šiukšlių ir vaikų.“ Lambras tokius žmones kaip Kostas laiko įsibrovėliais: „Iki jiems pasirodant jūra neišplaudavo nieko bloga.“ Nualintos ir apsileidusios valstybės paliktą vakuumą užpildė neonacistinė partija „Auksinė aušra“, pasinaudojusi gyventojų apmaudu dėl taupymo priemonių.
„Auksinė aušra“ gauna beveik trečdalį Aspropirgo rinkėjų balsų. Juos nuoširdžiai palaiko ne tik Kostas, bet ir beveik visi mano sutikti Ponto graikai. Daugelis pritaria partijos ketinimams parodyti romams jų vietą, dažnai jėga. Tačiau Ponto graikus dar labiau žavi „Auksinės aušros“ pagarba jų išskirtinei tapatybei. Tūkstančius metų priešindamiesi asimiliacijai ir puoselėdami savo tradicijas Ponto graikai patvirtina svarbiausią „Auksinės aušros“ dogmą, esą graikai yra išskirtinė tauta. Jie išsaugojo ryšį su Senovės Graikijos klestėjimo laikotarpiu. Kiti Ponto graikus laiko įsibrovėliais, o „Auksinė aušra“ aukština juos kaip aristokratus. Dar jokie politikai su jais taip nekalbėjo.
„Auksinė aušra“ savarankiškai atgaivino dalį viešųjų paslaugų, kurių valstybė neišgali finansuoti, ir pasiūlė nemokamo maisto (gali būti, kad partija visa tai apmoka prekiaudama heroinu, kuris taip pat keliauja per Aspropirgą). Kostui šios pastangos teikia vilties. „Auksinė aušra“ patruliuoja jo rajone ir saugo gyventojus nuo romų vagių. Jie veja albanų narkotikų prekeivius iš geležinkelio stoties ir grasina vietos įmonių vadovams, kurie mieliau samdo ne graikus, o bulgarus bei ukrainiečius. Priešingai nei kitos vos matomos partijos, Aspropirgo gyventojams „Auksinė aušra“ itin gerai pažįstama. Organizacijos dviejų aukštų būstinė matyti nuo Šventojo kelio. Mieste dažnai lankosi garsiausi jos parlamentarai.
Svarbiausia partijos viešųjų paslaugų iniciatyva vadinasi nuobodžiai – „Pasiūlymas dėl atliekų tvarkymo“. Per pastaruosius šešerius metus Aspropirgo gyventojams buvo surengta išsamių mokslinių paskaitų, per kurias partijos nariai išdėstė pasiūlymus spręsti Aspropirgo aplinkos niokojimo klausimą. 2014 m. „Auksinės aušros“ atstovas parlamente Ilias Panagiotaras, kuris anksčiau vadovavo karinės aprangos tiekimo bendrovei ir turi chemiko kvalifikaciją, išvardijo dešimtis Aspropirgo dirvožemyje rastų mirtinų nuodingųjų medžiagų. Žinoma, dėl to jis apkaltino romus ir jų metalo rinkimą. Kelių šimtų klausytojų auditorijai politikas pranešė, kad tikimybė susirgti vėžiu Aspropirgo gyventojams yra šimtus kartų didesnė nei gretimuose miestuose. „Sąvartyną būtina uždaryti!“ – pareiškė I. Panagiotaras skambant triukšmingiems plojimams.
Taip netiesiogiai bandoma pakenkti tiems, kurių „Auksinė aušra“ labiausiai nori atsikratyti, – romams. I. Panagiotaras siūlė ne visiškai nutraukti prekybą metalu, bet išvaryti romus ir pakeisti juos „tikrais“ graikais. Prasidėjus krizei kalnuose netoli nuo Lambro stovyklos įsikūrė „Auksinės aušros“ treniruočių stovykla. „Atsikratysite čia prisikaupusių atmatų, kurios vagia, žudo, daro nusikaltimus, – anuomet kalbėjo partijos viešųjų ryšių atstovas Ilias Kasidiaris. – Ar nesuprantate? Čia nėra valdžios, nėra policijos, teisingumo. Niekas jums nepadės. Eikite į gatves. Atsiimkite savo teises. Jūs laimėsite. Mes jūsų pusėje.“ Kostui nebuvo svarbu, ar tai fašizmas. Jam tai atrodė sprendimas.
Alternatyvus Aspropirgo problemų sprendimas gimė kitoje pasaulio pusėje. Už kelių kilometrų į vakarus nuo miesto yra Pirėjo uostas. Jo krovinių terminalus jau beveik dešimtmetį kontroliuoja Kinijos valstybinė laivybos bendrovė COSCO. Dabar ji ėmė dairytis ir į Aspropirgą. Iš pažiūros mieste tvyro anarchija, o galbūt jis iš prigimties yra nesuvaldomas, bet be šio užkampio kinų investicijos į Pirėją nueis perniek. Daugumą COSCO importuojamų krovinių reikia nugabenti į Aspropirgą saugoti. Be to, kinų dėmesys į šį miestą sutelktas ir planuojant prekybą Europoje. Čia prasideda nauja geležinkelio linija, kuri driekiasi 1500 km iki Budapešto ir galiausiai pasieks Prahą. Kinai nuginkluoja savo nuoširdžiais ketinimais europiečiams grąžinti per šimtmetį susikaupusią pažeminimų skolą.
Kinai nuginkluoja savo nuoširdžiais ketinimais europiečiams grąžinti per šimtmetį susikaupusią pažeminimų skolą.
Norėdamas suprasti, kaip gali pasikeisti Aspropirgas, susitinku su Anmingu Zhangu, vienu iš septynių Kinijos komunistų partijos pareigūnų, kuriems pavesta valdyti Pirėją. Tai lieknas, rimtas vyras, prieš atvykdamas į Graikiją valdęs kelis Kinijos uostus. Iš kabineto, kuriame sienų piešiniuose gretinami Hanų dinastijos ir klasikinio laikotarpio Atėnų radiniai, jis žvelgia į skrupulingai susistemintą uostą su tūkstančiais į bokštus sukrautų metalinių krovininių konteinerių. „Visada žinome, kur kiekvienas jų yra“, – pareiškia A. Zhangas, rodydamas į ekraną, kuriame krovinių judėjimas sekamas palydovu.
Tai ne pirmas COSCO bandymas Europoje. Prieš du dešimtmečius kinai pabandė įrengti placdarmą Neapolyje. Sumanymas žlugo 2007 m., kai šimtai kinų ir italų kontrabandininkų buvo suimti dėl padirbtų drabužių gamybos. Po dvejų metų primygtinai kviečiami dėl taupymo išbadėjusios Graikijos vyriausybės, kinai persikėlė į Pirėją.
Vis dėlto įtarimai, dėl kurių kinai buvo išprašyti iš Neapolio, vėl kyla į paviršių. COSCO gali neįtikėtinai savarankiškai veikti uosto muitinės patikroje. Pastaruoju metu į Graikiją atvyksta keistų naujų siuntų iš įvairių Pietryčių Azijos uostų. Aspropirgo policijos vadas paatviravo, kad vasarą atsitiktinai buvo sustabdytas ir apieškotas sunkvežimis, iš Pirėjo gabenantis krovininį konteinerį. Jame rasta dešimtys dėžių su „Lacoste“ aligatoriaus etiketėmis. „Atrodo, kad kinai Aspropirgo sandėliuose arba Atėnų kinų rajonuose užsiima gamyba, – sako jis. – Prisiuva sagą arba apykaklę ir tai vadina europiniais gaminiais, todėl nemoka jokių mokesčių.“ Gali būti, kad Aspropirgui patrauklumo prideda ir silpna įstatymų priežiūra. A. Zhangas neigia nelegalią veiklą: „Argi investuotume 500 mln. eurų į uostą vien tam, kad šen bei ten prisiūtume kelias padirbtas sagas?“
Daugelis Ponto graikų įsitikinę, kad COSCO teikiami pranašumai galiausiai nusvers visus trūkumus. Jie tiki, jog kinai apvalys miestą ir įves tvarką, bet netrukdys cigarečių kontrabandai. O romai nerimauja. Tik nedaugelis ryžtasi vogti metalą iš naujojo kinų geležinkelio. „Tie žmonės dievina pelną net labiau nei mūsų politikai, – sako Lambras. – Jie dėl to padarytų bet ką: išnaikintų benamius šunis, nuverstų kalnus.“ Bet kuriuo atveju niekas neabejoja, kad į pūliuojantį miestą atvyksta naujas šerifas.
Alexanderis Clappas yra Atėnuose gyvenantis žurnalistas.
