– Veronos meno mugėje dalyvavo daugybė menininkų iš viso pasaulio. Dėl kokių priežasčių iš visų jų būsimai rūmų parodai pasirinkote būtent L. Šalčiūtę?
– Jos darbuose atskleidžiamas žmogaus egzistencijos diskursas, jausmai, visa tai susiję su kūnu, vaizdiniai diskutuoja apie jį ir išplaukia iš kūno. Mūsų galerijoje įprastai darbai pristatomi dialogo forma. Šįkart pokalbis užsimezga puikia forma su italų šiuolaikiniu skulptoriumi Gehardu Demetzu, kuris taip pat šioje srityje kryptingai kuria. Pamanėme, kad būtų puiku juos pristatyti kartu. Niekada nerengiame individualių kolekcijų, mūsų požiūriu, pristatyti menininkus poromis – įdomiau. Tiesa, tai ir nemenkas iššūkis, nes nelengva atrinkti tokį duetą, kuris tikrai būtų sėkmingas.
– Ką ši galimybė suteikia kūrėjams?
– Įdomiausia, kad savo darbus pristatai ne neutralioje, o stiprų istorinį krūvį turinčioje vietoje, jie eksponuojami užmezgant santykį su praeitimi. Kai atvykęs į Mantujos kunigaikščių rūmų muziejų atsiduri priešais Andrea Mantegną, Rubensą ar Rafaelį, tavo meno kūriniai taip pat tampa to paties diskurso dalimi. Žinoma, tai yra ir kokybės klausimas, tai atveria kūrinį visai kitam pasakojimui, kultūriniam diskursui. Tikriausiai verta paliesti ir politinį aspektą, nes žmogaus kūnas visada yra politikos dalis ir galia turi tiesioginį santykį su žmogaus kūnu, kaip ir atskleidžiama menininkų darbuose. Pastebime, kad gyvename laiku, kai kyla grėsmė. Puoselėjame Europos idėjas vienyti žmones, skatiname tapatybių įvairovę, juk nė vienas iš mūsų nesame tik vienos tapatybės. Bet mūsų politikai puoselėja idėją apie vieną tapatybę, vieną tautą ir tada ją iškelia prieš kitas, tačiau tai – veltui, nes kitos tautos yra visai čia pat ir turime rasti būdą gyventi kartu, o ne priešpriešoje vienas su kitu. Šie gąsdinantys diskursai yra vieni pagrindinių tiek Laisvydės, tiek Gehardo kūryboje.
– Mantujos kunigaikščių rūmų erdvė „La Galeria“ duris atvėrė dar visai neseniai. Ką ji suteikia kunigaikščių rūmų muziejui?
– Pirmiausia muziejaus erdvei įkvepia dabarties dvasios ir laikinumo. Modernusis menas mums leidžia atverti kiek galima daugiau skirtingų diskursų, neužsidarome tik vienoje srityje. Taip pat suteikia dar vieną lauką Mantujai ir čia gyvenantiems žmonėms, nes mieste daugiau nėra moderniojo meno galerijų, tik keletas pavienių erdvių. Taigi mes buvome pirmieji. Be to, esame valstybinis muziejus, todėl siunčiame aiškią žinutę, kad nesilaikome įsikibę tik praeities, bet judame į priekį ir kartu vis žvelgiame į ateitį.
– Minėjote, kad Mantuja kol kas nėra turistinis miestas ir tokiu tik tampa. Kas padeda jums pritraukti lankytojų?
– Visada maniau, kad svarbiausia tiesiog būti išskirtiniam, nekopijuoti kitų muziejų, žinoma, visi mokomės vieni iš kitų. Mano nuomone, svarbiausia siųsti išskirtinę žinutę, komunikuoti savo būdu, kalbėti apie savo kultūrą, kuri žavi žmones. Viena mūsų žinučių – šiuolaikinis menas gali puikiai atsiskleisti istoriniame kontekste, nedažnai tai pamatysi. Esame rengę ir daugiau panašių projektų, pavyzdžiui, prieš kelerius metus su rėmėjais centrinėje aikštėje pastatėme didelę skulptūrą. Ten, kur šimtai tūkstančių turistų apsilanko kasmet, žmonės tiesiogiai ir neišvengiamai susiduria su menu. Taip pat bendradarbiaujame su keliomis asociacijomis, kurios inicijuoja parodas, jas eksponuojame savo muziejuje.
– Kaip padėtį pakeitė prieš kelerius metus Italijoje pradėta muziejų reforma? Kokios problemos liko?
– Pagrindinis tikslas buvo patraukti muziejus iš paveldo šešėlio. Italijoje labai hierarchiška sistema, nes prisistatydamas kaip paveldo dalis laikai save lyg geresniu, protingesniu nei kiti – tai nelabai demokratiška sistema. Bet juk žinome, kad muziejaus idėja yra demokratiška – atidaryti duris visiems, kurie tik gali sau leisti susimokėti įėjimo mokestį, ir tiems, kurie nori pažvelgti į praeitį ir dabartį, tai pat iš to mokytis.
Šia reforma siekta sukurti tarptautinį muziejų vadovą, įsteigti instituciją, kuri veiktų tarptautiniu lygmeniu ir padėtų apibrėžti, kas yra muziejus šiandien – tai kolekcionavimas, restauravimas, tyrimai ir, žinoma, komunikacija. Būtent pastaroji, ko gero, yra pats svarbiausias dalykas – reikia bendrauti su lankytojais, tyrėjais ir visais, kurie yra arba galėtų būti susidomėję muziejumi. Reforma pradėta prieš ketverius metus, tačiau dabartinė politinė situacija Italijoje verčia abejoti dėl šios institucijos ateities, mes nežinome, ar ji atsiras. Keliamas klausimas, ar muziejui gali vadovauti žmogus, kuris nėra gimęs Italijoje ir neturi šios šalies paso. Italijoje svarbus nacionalizmo diskursas, muzikos pasaulyje, operoje normalu, kad žmonės keliauja, bet italai baiminasi, kad pašaliečiai pakeis nusistovėjusią tvarką.
– Kokie pagrindiniai iššūkiai šiandien kyla Italijos muziejams?
– Aktualios problemos – pasiekti tarptautinį lygmenį, pritaikyti kitų Europos šalių ar apskritai tarptautinius standartus. Taip pat Italijos muziejams reikia komunikacijos, tyrimų ir kitų šios srities darbų.
P. Assmannas
Dėstė Linco ir Vienos universitetuose.
Nuo 1995 m. dalyvauja parodose.
2002–2012 m. Austrijos muziejų asociacijos prezidentas, dabar – garbės prezidentas.
Nuo 2011 m. „Trento Buonconsiglio“ rūmų mokslininkų komiteto narys.
Nuo 2015 m. Mantujos kunigaikščių rūmų muziejaus komplekso direktorius.