Audrius Skačkauskas. „Sekundės“ nuotr.

Apie vardą ir likimą

Apie vardą ir likimą

Sako, vardas turi didelę reikšmę likimui. Pavyzdžiui, jei būčiau Taiklioji akis, tikrai pretenduočiau į  geriausio genties medžiotojo titulą. O jei būtų pavadinę Pilvas Dangų Remiantis, būčiau storas ir linksmas, toks prie laužo anekdotus apie baltuosius skaldantis. Bet taip būtų, jei pas indėnus gyvenčiau.

Pas mus gi seniau gal tik ezoterikai ir numerologai labai kreipė dėmesį į vardų reikšmę. Praeito šimtmečio antroje pusėje vardų pasirinkimas nebuvo toks platus kaip kad dabar. Tada dar nerodė „Santos Barbaros“ ir kitų vardus įtakojančių serialų. Todėl dažniausiai vardą rinkdavo iš seno kalendoriaus arba susitikus giminėms.

Tiesa, mano Aušrytė galėjo tapti labai egzotiško vardo savininke, mat jos tėvukas, parbėgęs iš kino teatro, kur rodė „Žmogus – amfibija“, su lapeliu rankoje, kad neužmirštų pagrindinio herojaus vardo, pareiškė žmonai: „Bus Ichtiandrė“.

Aušrytės mama išlaukė, kol išblės hipnotizuojančio kino galia, ir įkalbėjo vyrą neeksperimentuoti su laukiama dukrele. Aš turbūt būčiau vedęs ir Ichtiandrę, bet vis tiek lieku labai labai dėkingas jos mamytei.

O aš turėjau būti Andriumi. Nežinau, ar tėveliai žiūrėjo būsimo vardo reikšmę, bet pagal senovės graikus būčiau vyriškas ir drąsus. Bet man nepasisekė. Ta biurokratė iš Civilinės metrikacijos skyriaus blogai išgirdo ir dokumentuose vietoj Andriaus įrašė Audrius. Kadangi sovietiniais laikais visi blankai buvo labai apskaitomi ir nevalia buvo jų taisyti, taip ir likau su viena pakeista raide varde. O dabar galvoju, kad ta, tarsi ir menka, klaidelė kaip smarkiai įtakojo mano gyvenimą! Audrius reiškia vėtrą, stiprų vėją, audrą. Tai štai iš kur toks audringas mano gyvenimas, o juk galėjau būti betono maišytoju ar kultūristu. O dabar iš manęs kažkoks rašytojas, vėjo plaikstomas, išėjo.

Ne ką geriau buvo ir su krikšto vardu. Prosenelis buvo Juozapas, tai labai norėjo, kad jo vardą per krikštą gaučiau. Tačiau tėveliai tuo metu turėjo draugų kompaniją ir net pavadinimą jai buvo sugalvoję: „visa chebra ir Kaziukas“. Bėda, kad toje „chebroje“ Kaziuko nebuvo. Tai ir nutarė slapčia nuo prosenelių man duoti Kazimiero krikšto vardą. Turėjau būti „chebros“ talismanu. Tokia hipiška ta jų kompanija buvo, tai net dabar negaliu pykti. Tik galvoju, kodėl man su tais vardais visokie kuriozai vaikystėj atsitiko. O gal kaip tik angelas sargas įsikišo Civilinės metrikacijos biure ir bažnyčioj, kad likimas būtų audringas, bet šv. Kazimiero globoje išsikapstyčiau ir per tas gyvenimo duobes perėjęs daug ką suprasčiau?

Dabar jau iš patirties galiu pasakyti, kad vardus rinkite atsakingai. Nežinau, kiek tame yra mistikos, bet geriau pasitarti su angelu sargu. Juk visą gyvenimą su juo reiks vaikams nugyventi.

Komentarai

  • o mano vardas irgi neprastas – tėvai galvojo gal būsiu kaip Nobelis, bet deja, deja…

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų