-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio rajone, mažame, bet itin vaizdingoje vietoje įsikūrusiame istoriniame Vadaktėlių kaime, ant kalvos jaukioje sodyboje apsigyvenusių 25-erių Justinos ir 28-erių Arno bei trijų jųdviejų atžalų šeima seniai nėra ragavusi kiaušinių iš parduotuvės. Tokie jiems netgi nebeskanūs.
„Kai gyvenom mieste, pirkome pigiausius kiaušinius ir tiko. O dabar, kai patys auginame vištas, matome, koks skirtumas tarp kaimiškų ir narvuose laikomų paukščių kiaušinių“, – pasakoja po savo klegantį, kudakuojantį kiemą vedžiojanti J. Šemelienė.
Velykoms ruoštis ji dar neskuba. Justinos tvarte tiek sparnuočių, kad šventiniam stalui margučių šeimininkė dar spės pririnkti. O jau ant to stalo – ne vien tradiciniai vištų kiaušiniai. Mat kieme gargsi ir žąsys, būrelis ančių, tupinėja putpelės, o jau vištų kudakuoja visa didelė kompanija.
Ne visi šie paukščiai skirti tarnauti žmonių pietų stalui. Dalį jų šeimininkai augina kaip kiemo puošmeną.
Paukščiai Justinos meile tapo atsikrausčius į Vadaktėlius.
„Gyvenome su vyru Panevėžyje, susilaukėme vaikų ir nusprendėme keltis į kaimą. Apžiūrinėjant šitą sodybą į akis krito buvusių šeimininkų vištos – jos taip jaukiai vaikščiojo aplink namus“, –prisimena pašnekovė.
Kaimo gyvenimas Justinai nebuvo nei svetimas, nei nepažįstamas. Pati užaugo vos per kelis kilometrus nuo miesto nutolusiame Bliūdžių kaime. Nors šeima nelaikė jokių naminių gyvulių, J. Šemelienė sako, kad visada jautėsi kaimo vaikas.
„Vyras gana skeptiškai žiūrėjo į mano užgaidas sodyboje užsiveisti bent paukščių. Bet aš tikėjau: jei jau gyvename kaime, tai kodėl negalime vaikams nors kiaušinių savų pasiūlyti“, – šypsosi Justina.
Taip jos tvarte atsirado pirmosios penkios paprastos dedeklės. Paskui šis būrys dvigubėjo ir trigubėjo, kol vieną dieną į naujakurės akiratį pakliuvo ir veislinės vištos.
„Nieko neišmaniau apie vištas. Jų neaugino nei mano mama, nei močiutė. Nebuvo net ko pasiklausti patarimo, viskuo teko domėtis pačiai“, – pasakoja dabar jau visą knygų lentyną apie naminius paukščius ir gyvulius namuose įsirengusi jauna ūkininkė.
Justina Šemelienė. P. Židonio nuotr.
Taip ieškodama žinių apie tikrą gyvenimą kaime J. Šemelienė pastebėjo ir skelbimus apie perkamas bei parduodamas veislines vištas. Dabar jos ūkyje kapstosi net 12 veislių šie paukščiai.
„Čia ohiki vištos – tai reta veislė, kilusi iš Japonijos. Šitos vištos labai draugiškos ir jas galima glostyti paėmus ant rankų“, – savo plunksnuočius įsivedusi į tvartą noriai rodo šeimininkė.
Čia pat kapstosi ir dekoratyvinės vištos: šabo, „Ayam cemany“, šilkinių, sultonų, antverpenų bei legbarų veislių.
Veisles savo ūkiui Justina renkasi ne tik pagal išvaizdą, bet ir charakterį. Jai svarbu, kad augintiniai prisileistų žmogų ir mėgtų draugiją.
„Norėjau, kad mano vaikai nebijotų paukščių, galėtų su jais bendrauti, pažinti. Todėl žiūriu, kad tik nebūtų piktas gaidys, kad nebūtų per daug baikštūs paukščiai – baisu, jei įėjus į tvarką jie iš streso daužysis į sienas“, – sako Justina, vesdama pas kochinchinus, kurie kartais mėgsta pasignaibyti snapais.
Iš tiesų įžengus į Justinos kvaksių karalystę net keista, kad šios niekur nelaksto ir ramiai užsiima savo įprastais reikalais – lesa šeimininkės pusryčiams patiektus grūdus ir oriai vaikštinėja.
„Čia Javos bantaminiai – pastarasis žodis reiškia, kad višta bus maža. Parsivežėme šitą rūšį iš lenkų veisėjo, ant paukščių kojų liko jo uždėti žiedai“, – tarsi po zoologijos sodą vedžioja J. Šemelienė.
Tokie žiedai – tarsi vištos kilmės dokumentai. Bet jei žiedą paukščiui uždėjo kitas veisėjas, dabartinis augintojas jo negali demonstruoti parodose – pristatyti galima tik savo ūkyje perintus ir užaugintus naminius paukščius.
„Veislinės vištos pačios retai išperi jauniklių. Vienu metu jos ima dėti kiaušinius ir tai reiškia, kad ruošiasi pratęsti giminę. Padeda kokių 40 kiaušinių, bet dažnai nepabaigusios perėti juos palieka“, –pasakoja J. Šemelienė.
Todėl šeimininkė įsigudrino pati baigti perinti viščiukus. Tam Justina įsigijo didelį inkubatorių, kuriame ir dabar šildomi kelios dešimtys kiaušinių: kai kurie kalasi, o vienas kitas mažylis jau ir cypsi lukštus palikęs.
„Turėjau mažesnį aparatą – pradžioje jo iš akių nepaleisdavau, vis žiūrėdavau, ar kas neišsirito. Dabar nusipirkau didesnį, kitiems viščiukus perinu. Įranga pati varto kiaušinius pagal nustatytą laiką“, – džiaugiasi Justina ir parodo, kaip paprasta telefono žibintuvėliu patikrinti, ar kiaušinyje mezgasi nauja paukštelio gyvybė.
Justina Šemelienė. P. Židonio nuotr.
Tokie virti užperėti kiaušiniai Filipinuose, Tailande ar Vietname – kasdienis valgis. Justina nusijuokia, kad minėtose šalyse daugelis patiekalų stebina, bet ir ji pati parsisiunčia šaldytų svirplių.
Jų, tinkamai paruoštų, Justina bandė ragauti, bet išties šį delikatesą reguliariai perka tik savo sparnuočiams. Justinai patinka šitaip gurmaniškai palepinti savo augintinius.
„Man visi tie paukščiai daugiau dėl grožio nei naudos. Aišku, dedeklės duoda kiaušinių, bet veislinės – akims paganyti“, – prisipažįsta J. Šemelienė, savo sparnuočius lankanti kelis kartus per dieną.
Vaikai mėgsta palydėti mamą į tvartą. Netgi Justinos vyras, grynas panevėžietis, kartais užsuka padėti žmonai tvarkytis. Arnas dirba mieste ir nėra toks aistringas gyvulių mylėtojas, tad pagrindinė ūkio prižiūrėtoja yra pati šeimininkė.
Justina juokiasi, kad kaimas ją kaip ugnis feniksą prikėlė naujam gyvenimui – būtent taip vadinasi dar viena jos vištų veislė. Šios gaidžiai išsiskiria ryškiomis spalvomis ir itin ilga uodega.
Naminius paukščius pamilusiai J. Šemelienei apmaudu, kad jaunimas į tokį malonumą žiūri gana skeptiškai.
„Esu įstojusi į dekoratyvinių paukščių draugiją, tarp mūsų nėra daug jaunų augintojų. Mes bendraujame internetu ir ten pastebėjau dažnai savo ūkį fotografuojantį keturiolikmetį berniuką. Jis prisipažino sukūręs slaptą profilį socialiniame tinkle, nes bendraminčiai juoktųsi iš tokio pomėgio“, – sako Justina.
Ir pati J. Šemelienė neslepia pradžioje, kai tik pradėjo laikyti pirmąsias vištas, gėdijusis draugių. Kai šios mieste darydavosi manikiūrus, lipdydavosi dirbtines blakstienas, Justinai tekdavo keliauti į tvartą.
„Tokia vieta juk dažnam asocijuojasi su purvu ir dvoku. Mano vyriausiai dukrelei ten irgi nekvepia“, – juokiasi paukščių augintoja.
Dabar ji jau neslepia savo sparnuočių ir tikrai jais didžiuojasi.
„Naujų veislių ieškau per skelbimus, parodas. Kartais tiesiog paštu ar autobusu man atsiunčia nupirktą kiaušinį ir jį perinu inkubatoriuje. Būna visko: ir sudužusi prekė ateina, ir nesirita“, – pasakoja Vadaktėlių gyventoja.
Su savo plunksnuočiais Justina kol kas spėjo sudalyvauti tik vienoje, tradicinėje Algirdiškių veislinių gyvūnų parodoje. Dabar tokius renginius riboja karantinas.
Šemelių tvarte taip pat yra cholmogorų, išsiskiriančių stambumu, Tulūzos veislių bei mišrių naminių žąsų. Šalia jų krypuoja Ruano antys ir jų gentainės Indijos bėgikės.
„Dar turime triušių. O ateityje labai norėčiau auginti avių, pradėjau jomis domėtis. Labai didinti ūkio neplanuoju, stengiuosi atsirinkti, kas man patinka, ir tinkamai prižiūrėti“, – kalba jauna ūkininkė.
Justina šypsosi, kad dabar jos pagrindinis darbas – motinystė, kurią sėkmingai derina su paukščių auginimu.
„Galima sakyti, kad ūkyje motinystę išgyvenu kas dieną“, – juokauja pašnekovė, rodydama į pilną kiaušinių inkubatorių.
Čia viščiukai šeimininkę nuolat pasveikina pirmu cyptelėjimu.
