Kontaktai

Muzikos albumai. Ko norėjo Rogeris Watersas

Kai pavasarį buvo paskelbta, kad studijinį naujų dainų albumą išleis roko ir muzikos apskritai legenda Rogeris Watersas, internetai patvino entuziazmo banga. Bet aš pagalvojau, kad tikriausiai išgirsiu tą patį, ką jau teko girdėti daugybę kartų. Galiu pasigirti, kad neklydau.

Roger Waters, „Is This The Life We Really Want?“.

R. Watersas yra puikus muzikantas ir neprilygstamas dainų autorius. Bėda, kad savo dainas jis jau sukūrė 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Iš esmės visus „Is This The Life We Really Want?“ kūrinius galima dėti į vieną ar kitą „Pink Floyd“ albumą ir jie ten neatrodys svetimkūniai. Daugiausia čia atgarsių, žinoma, iš „The Wall“ ir „Animals“ – chrestomatinių įrašų, kuriais R. Watersas jau seniai įsitvirtino muzikos istorijoje. O istorija, kaip visi žinome, linkusi kartotis.

„Is This The Life We Really Want?“ yra albumas, kurio klausydamas nejučia vis žvilgčioji į grotuvo ekraną, kad pasitikrintum, ar šis nesugedo ir savaime nepradėjo groti „The Wall“. Ir, deja, tai nėra naujas požiūris į senas idėjas. Tai tik tų senų idėjų atrajojimas. Net iš R. Watersui amžinai būdingos socialinės kritikos, progresyviai atrodžiusios 1979-aisiais, liko erzinantis seniokiškas bambėjimas. Buvęs pinkfloidas dabar yra lyg ketvirtos eilės dėdė, giminės baliuje nuobodžiaujantiems paaugliams aiškinantis, kad visi jų išmanieji telefonai ir feisbukai – blogio išmislas, neduosiantis nieko gero.

Bet jei manote, kad roko muzika mirė su paskutiniu „Pink Floyd“ albumu, jei nuoširdžiai galvojate, kad dabarties pasaulis eina velniop, „Is This The Life We Really Want?“ bus kaip tik jums. Kad ir kaip būtų, R. Waterso dainarašystės gebėjimai niekur nedingo.

„Fleet Foxes“, „Crack-Up“.

Sietlo barzdočių penketukas, grojantis sunkiai nusakomo žanro muziką, birželį išleido trečią albumą, ir reikia pasakyti, kad jis puikus. „Crack-Up“ nėra naujų kelių ieškojimas. Grupė mina tą patį taką, kuriuo ėjo pirmuosiuose savo įrašuose, tik dabar jau visiškai akivaizdu, kad „lapės“ žino, kur tas takas veda ir ko reikia norint juo sėkmingai keliauti.

Kritikai „Fleet Foxes“ muzikai dažniausiai lipdo „indie folk“ etiketę. Tai gana tikslu, bet nepakankamai. Žinoma, užuominų į bliuzą, kantri ar bluegrass čia nors vežimu vežk. Bet „Fleet Foxes“ tikrai nėra dar vieni per pastaruosius penkerius metus išgarsėję, o dabar jau beveik baigiami pamiršti vyrukai su bandžomis, kaip „Mumford & Sons“ ar „The Lumineers“.

„Fleet Foxes“ muzika gerokai išradingesnė ir įdomesnė. Joje susimaišo aliuzijos į laukinių Vakarų balades, psichodelinį hipių roką, šiuolaikinę akademinę muziką ar net barokines muzikines figūras. Svarbiausia, susimaišo taip, kad gautas rezultatas neatrodo dirbtinis ir pritemptas.

Svajingas vokalisto Robino Pecknoldo balsas, melodingos klavišinių partijos, dainų nuotaiką kuriantys atmosferiniai triukšmai, prieš gerą dešimtmetį tapę „Fleet Foxes“ prekės ženklu, „Crack-Up“ albume niekur nedingsta, tik skamba dar įtaigiau ir užtikrinčiau.

„Crack-Up“ nėra vakarėliui ar fonui skirtas įrašas. Šios muzikos verta klausyti dėmesingai, bet už skirtą dėmesį ji atsidėkoja tuo jausmu, kurio ir tikimės kaskart, kai spaudžiame „Play“ mygtuką.

„Elbow“, „Little Fictions“.

Jei reikėtų rinkti grupes, kurių muzikai ypač tinka nieko nepasakantis ir kartu puikiai ją apibrėžiantis būdvardis „graži“, „Elbow“ neabejotinai atsidurtų kažkur sąrašo viršuje. Melodinga, nuoširdu, romantiška, kartais kiek saldu, o sykiais piktokai skausminga. „Elbow“ visada buvo tai, kas apibūdinama panašiais epitetais. Septintasis Mančesterio rokerių albumas „Little Fictions“ vėl yra tai, tik pakelta kvadratu ar net kubu.

Ir jei nuo panašių saldybių sarkastiškam šiuolaikinio pasaulio skeptikui nevalingai kyla noras bėgti kuo toliau, būtent to daryti nereikėtų.

„Elbow“ stebėtinai sugeba balansuoti ant plonyčio lyno, nuo kurio nukritus visas darbas virstų seilėtomis banalybėmis. Bet „Elbow“ išsilaiko. Ši grupė – tai akrobatas, kurio pasirodymą stebinti publika vis verčiama sulaikyti kvapą, kai atrodo, jog artistas tuoj prisiplos, bet po akimirkos paaiškėja, kad pavojingasis momentas tebuvo dar vienas triukas, meniška apgaulė.

Dar iki oficialaus „Little Fictions“ pasirodymo išleista nuostabi, vien klavišiniais ir mušamaisiais sugrota daina „Gentle Storm“ visiems „Elbow“ gerbėjams buvo pažadas, kad naujasis grupės albumas bus labai geras. Taip ir yra. Kai metų pabaigoje bus sudaromi geriausių šiemet pasirodžiusių muzikos įrašų sąrašai, „Little Fictions“ pateks į daugumą jų. Gražiausių įrašų sąrašuose šis albumas bus pirmoje vietoje.