Muziejaus kvartalo karis

Meno pasaulyje valgymą apie ketvirtą valandą popiet laisvai galima pavadinti pietumis. Tad sakykime, kad į modernų indišką restoraną „Gaspar’s“ vizualiųjų menų kūrėją Deimantą Narkevičių Ieva Rekštytė-Matuliauskė pakvietė pietauti. Šiek tiek bohemiškai: su prieskoninio viskio ir spragsinčios morkų chalvos akompanimentais.

„Manau, kad tai buvo desperatiškas aktas, nes ruoštasi gerokai didesniam išpuoliui“, – svarsto D. Narkevičius, rankose vartydamas valgiaraštį. Tądien Briuselyje įvyko sprogimas, ir tai neišvengiamai pasufleravo pietų pradžios temą, bet netrukus sutariame naujienomis apie tragediją pasidomėti tik iškėlę koją iš restorano. Kvartalas, kuriame jis įsikūręs, menininkui puikiai pažįstamas jau vien dėl šalia veikusio „Lietuvos“ kino teatro, į kurį vaikščiota nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Dabar į šią aplinką pašnekovas žvelgia iš naujos perspektyvos: „Labai džiugu, kad šis kvartalas išgyvena atgimimą, o kino teatro vietoje duris atversiantis Modernaus meno centras visiškai jį išjudins.“
Akimirką jis nutyla akimis užkliuvęs už puikiai pažįstamo patiekalo pavadinimo – keptų svogūnų užkandžio bhaji.

(Vyčio Snarskio pieš.)

Nuo jo ir nutariame pradėti. Bhaji D. Narkevičiui asocijuojasi su Rytų Londonu maždaug 1992–1993 m., kai jis šiame mieste rezidavo menininkų studijoje ir kur kone kiekviename skersgatvyje galėjo užuosti 20–30 pensų tekainuojančius avinžirnių miltuose apkeptus svogūnų žiedus. Šio restorano šeimininkas – Gasparas Fernandezas – pats yra indų kilmės ir dešimt metų gyveno Anglijos sostinėje, kur baigė prestižinę „Le Cordon Bleu“ kulinarijos mokyklą, tad abiem smalsu, kokia šio užkandžio interpretacija atsidurs mūsų lėkštėse.

Močiutės prieskoniai

„Gaspar’s“ restorano atsiradimo istorija primena megapoliams įprastą etninių virtuvių nuotykį. Į Vilnių virtuvės šefą G. Fernandezą atvedusi meilė paskatino imtis savo verslo ir Pylimo gatvėje atverti jaukios minimalistinės erdvės (tiek stilistiškai, tiek pagal dydį) restoranėlį be baltų staltiesių ir mietą prarijusių padavėjų įtampų. Sukurti kuo asmeniškesnį įspūdį, tarsi lankytumeisi pas bičiulį, o ne pretenzingame restorane, padeda ne tik neįpareigojanti aplinka ar įkūrėjo vardas iškaboje, bet ir gana, pavadinkime, autobiografiškas meniu. Štai aš užsisakau Gasparo močiutės karį su vištiena, o D. Narkevičius renkasi ryšulėliuose su sviestu ir prieskonių mišiniu (kurį G. Fernandezas siunčiasi iš tos pačios senelės, gyvenančios Indijoje) lėtai troškinamą antieną.

Virtuvė tiesiog ne mano teritorija, joje negalėčiau konkuruoti

Dar reikia nuspręsti dėl gėrimų. Prieš ateidama buvau girdėjusi, kad virtuvės šefas daug dėmesio kreipia kokybiškoms arbatoms – jas siunčiasi iš Anglijos ir tikisi sustiprinti šio gėrimo kultūrą Vilniuje. „Nesakykite, kad gersime tik arbatą“, – suraukęs kaktą juokiasi D. Narkevičius. „Prie jos tinka ir kas nors stipresnio“, – belieka pasiteisinti, ir mudu susikaupę renkamės iš trijų rūšių viskio, o apie arbatą pamirštame.

„Jei maistas taptų tik būtinybe, gyvenimas būtų labai liūdnas, – suformuluoja D. Narkevičius, kol lūkuriuojame valgio. – Bet man labai įdomūs ir žavūs tie momentai, kai atrandi, jog labai paprasti dalykai gali kaip reikiant nustebinti. Pavyzdžiui, po daugelio metų atsipjauni kokybiškų rūkytų lašinių ir patiri, kad tai nuostabu.“ Kaip tik ketinau domėtis, ar menininkas save laiko gurmanu, bet akimirką susimąstau, kaip toks klausimas nuskambės po deklaracijos apie lašinius. Vis dėlto laikausi pirminio plano. „Ką jūs, – susigūžia D. Narkevičius, – mėgstu gerai valgyti, bet nedarau iš to fetišo. Laikausi paprasto kasdienio valgymo ir gėrimo, – jo balse blyksteli šiek tiek ironijos, – bet vis tiek negaliu žiūrėti, kaip žmonės gali valgyti kepsnį su sūriu. Manau, kad atskirai tie patys produktai būtų daug skaniau.“

O kokie jo santykiai su maisto gaminimu? Tik numoja ranka: „Gal ir mėgčiau gaminti ar kartais atrasčiau tam laiko, bet virtuvė tiesiog ne mano teritorija, joje negalėčiau konkuruoti. Ten jau, kaip sakoma, geriau nevark. Galiu nebent labai paprastų dalykų, pavyzdžiui, salotų, paruošti.“

Natūralus skonis

Ant stalo patiekiamas viskis. Rizikuoju ragauti prieskoninį indišką, tačiau pirmas kiek per drąsus gurkšnis mano gomuryje sprogsta visa šios šalies skonių palete. „Gal į viskį įpilti šiek tiek vandens?“ – teiraujasi D. Narkevičius, o aš prisimerkusi maldaujamai linkteliu. Kiti gurkšniai jau kur kas labiau toleruojami. Netrukus atkeliauja ir svogūnų bhaji, kuris, nors sudaro gana nemažos porcijos įspūdį, dingsta gana greitai. „Jame išlikęs bazinis šio užkandžio skonis, ta gatvės maisto savybė, kuri ir turi būti, – įvertina pašnekovas ir priduria, kad patį kuo toliau, tuo labiau ima žavėti ne įmantri maisto gamyba, bet kokybiškų jo sudedamųjų dalių paieškos ir natūralus jų skonis: – Jei produktai kokybiški ir skanūs, deriniai gali būti labai paprasti, užtenka vieno salotos lapo ir aliejaus, kad galėtum valgyti su pasigardžiavimu.“

Mūsų pasirinktų pagrindinių patiekalų derinių neišeina pavadinti visiškai paprastais, veikiau gerai patikrintais. Tiesa, maniškis patiektas gana tradiciškai, o štai kompaniono lėkštėje norisi pasidairyti ilgėliau. Antienos pašonėje pūpso salierų šaknų piurė, impresionistiškai pataškyta skrudintų anakardžių ir spanguolių padažo. Menininkas siūlo atsignybti antienos ir būtinai pavedžioti ją padaže bei piurėje. Neatsispiriu. Skonis puikus. Sugrįžimas prie savo lėkštės ir močiutės kario taip pat nenuvilia – skonių balansas ryškus ir sykiu delikatus, ne per daug rafinuotas (močiutės patiekalui tai, turbūt, ir netiktų), bet modernus.

Atrakcioniniai desertai

D. Narkevičius prisipažįsta pastaruosius kelerius metus neturėjęs daug laiko vaikščioti po restoranus, tiksliau, eksperimentuoti su naujais, tad pasiūlymas papietauti šioje modernios egzotikos vietoje jam pasirodė viliojantis. Šiuo metu menininkas gyvena baigiamaisiais naujausio video darbo, kuris bus pristatomas trumpametražių filmų festivalyje Oberhauzene, Vokietijoje, reikalais. „Du ryškiausi šio darbo bruožai – tai jo sukūrimo technologija ir tema, – atskleidžia pašnekovas. – Nors nepretenduoju į kiną, tai yra video instaliacija, ir apskritai nenoriu perlenkti, tačiau manau, kad tai bus pirmas lietuviškas 3D filmas. Be to, jis apie Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimą.“

Trupininis pyragas, mūsų bendra nuomone, niekada neatrodė labiau trupininis

Pastarąjį savo video darbą menininkas buvo sukūręs tik prieš dvejus metus, tad premjeros proga būtinai reikia puikaus deserto. Primygtinai rekomenduoju paragauti jau išmėginto sūrio pyrago su kardamonu ir batatų padažu, tačiau, didžiam mūsų apmaudui, jo tądien nėra. D. Narkevičius kaip alternatyvą pasirenka apelsininį pyragą su kremu, o aš bedu pirštu į morkų chalvą. Tiek vienas, tiek kitas desertai nugula lėkštėje be konkrečios formos: trupininis pyragas, mūsų bendra nuomone, niekada neatrodė labiau trupininis, o maniškis pasirinkimas irgi neturi nieko bendro su įprastu chalvos luitu. Negana to, jis apibarstytas pokšinčiomis granulėmis. Kol analizuojame keistokus skanėstus, ant gretimo staliuko atnešamas kokosinis pyragas, skendintis azoto debesyje. Juokais reziumuojame, kad patiekalai čia pakankami subtilūs, tačiau desertai – atrakcioniniai.

Pasisotinę kylame eiti ir dar sutariame užsukti į čia pat esantį kavos barą. Vėlyvų pietų (ar ankstyvos vakarienės) balais, žąsimis ar šakutėmis pakeliui neįvertinome, tačiau abiem buvo akivaizdu, kad čia norėsime grįžti išmėginti kitų kosmopolitiškų išradimų. Ir, galiu lažintis, tai įvyks anksčiau, nei kaimynystėje ims ryškėti naujo muziejaus kontūrai.

Sąskaita

Svogūnų bhaji – 2 porcijos po 4,5 euro
Vištienos karis – 9,5 euro
Antienos krūtinėlė – 14,5 euro
Viskis „Peat Chimney“ – 5 eurai
Viskis „Amrut“ – 5 eurai
Morkų chalva – 3,5 euro
Apelsininis pyragas – 2 eurai
Iš viso: 48,5 euro

„Gaspar’s“
Pylimo g. 23, Vilnius