-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prakalbęs apie žydų virtuvę dažnas paminės tris dalykus: košerinį maistą, macus ir kiaulienos nevalgymą. Toliau prasideda interpretacijos. „Visi mano, kad košerinis – tai kažkas labai ypatinga. Kartais žmonės klausia, ar esi ragavęs košerinio maisto? Atrodo, kad jis kažkoks pagerintas. Nieko panašaus. Pažodžiui išvertus, košer yra tinkamas žydui vartoti. Tai labai sausų, iš Toros išplaukiančių taisyklių rinkinys, koks maistas tinkamas ir koks ne“, – aiškina maisto tinklaraštininkė, knygos „Izraelio skoniai: šventės ir kasdiena“ autorė Nida Degutienė.
Pagrindinė Toroje aprašyto košerinio maisto taisyklė skelbia, kad „nevalia ėriuko virti savo motinos piene“, t. y. negalima maišyti mėsos ir pieno produktų. Pagal griežtas interpretacijas tai reiškia, kad šių produktų ne tik nevalia valgyti kartu. Pieno produktai net negali atsidurti tuose induose, kuriuose kada nors buvo mėsa, ar stovėti greta šaldytuve.
Penkerius metus Izraelyje gyvenusi N. Degutienė sako, kad griežtai košerinio maisto tradicijų prisilaikantys žydai dėl šios priežasties net įsirengia dvi atskiras virtuves. Žinoma, tokio griežto kašruto laikosi ne visi. Kiekvienas laisvas nusistatyti savo košeriškumo laipsnį.
Ne visi produktai būna košeriniai. Pagal taisykles kiauliena nėra košerinė mėsa, nes kiaulės neatrajoja ir jų kanopos neskeltos. Tačiau mėsos rūšis dar nepadaro jos košerine. Gyvulys turi būti papjautas specialiu būdu, o kraujas iš mėsos visiškai pašalintas. Kad panaikintų tikimybę rasti kraujo, religingi žydai valgo tik gerai termiškai apdorotą mėsą. Griežtai besilaikantys kašruto turi būti tikri, kad nė lašelio kraujo neaptiks ir kituose produktuose, pavyzdžiui, kiaušiniuose.
Daržovės, žuvys laikomos neutraliomis. Tačiau žvynų ir pelekų neturinčios žuvys nėra košerinės. „Tų detalių tiek, kad ne žydui, negimusiam, neaugusiam toje aplinkoje beveik neįmanoma išmokti pagaminti košerinio maisto. Turi gimti su tais įgūdžiais. Net jei žinočiau visas taisykles, turėčiau atskirą įrangą, vis tiek negalėčiau pagaminti košerinio maisto. Net chalos neiškepčiau košerinės, jei šalia nebūtų religingo žydo, kuris įjungtų orkaitę“, – apie griežtas kašruto taisykles kalba moteris. Ji pabrėžia, kad „žydiškas“ ir „košerinis“ nėra sinonimai. Anot jos, košerinis gali būti ir lietuviškas patiekalas, tik viskas turi būti padaryta pagal kašruto taisykles.
Su griežtomis košerinės mitybos tradicijomis Izraelyje susipažinusi knygos autorė sako, kad Lietuvoje yra kitaip – nė vienas iš čia gyvenančių jos pažįstamų žydų griežtų reikalavimų nesilaiko. Tai patvirtina ir kultūros istorikė dr. Lara Lempertienė. Anot jos, Lietuvos žydų bendruomenė labai supasaulėjusi, religingų žmonių joje nedaug. Tačiau net ir nereligingi žydai kai kurių taisyklių laikosi iš tradicijos. „Tarkime, jei žmonės privačiame gyvenime ir griežtai nesilaiko šabo tradicijų, jas vis dėlto gerbia. Išliko morali tos tradicijos dimensija“, – teigia ji.
Izraelyje iki šiol ginčijamasi, kokia turi būti gefilte žuvis: saldi, kaip gaminama Lenkijoje, ar sūri kaip Lietuvoje.
Kalbėdama apie vadinamųjų litvakų – Rytų Europos regiono žydų – virtuvės formavimąsi ir išskirtinumą, L. Lempertienė pabrėžia, kad šios tautos dieta, maisto gaminimo taisyklės pirmiausia susiformavo iš teksto, Biblijos interpretacijos.
Nors pagrindiniai į šiuos kraštus kadais atkeliavusių žydų mitybos principai išliko, litvakų virtuvę paveikė ir gyvenimo sąlygos, klimatas, regiono istorija. Pagrindinių principų laikymosi pavyzdžiu kultūros istorikė vadina Tu bi-Švat (vaismedžių Naujųjų metų) šventę. Per vasarį ar kovo pradžioje minimą šventę tradiciškai valgomi Izraelio žemės vaisiai. „Izraelyje tuo metu žydi migdolai, apstu vaisių, o ką tuo laiku galėjo valgyti litvakai? Žinoma, jie rinkdavosi iš Izraelio atsiųstus džiovintus vaisius ir riešutus. Nors Lietuvoje taip pat yra riešutų, jie valgė tuos, kurie atitinka šventės esmę, nors ir mokėjo už juos brangiai. Šiomis aplinkybėmis žmonės visiškai neatsižvelgdavo į tai, kas juos supa“, – kalba L. Lempertienė.
Tačiau kitose situacijoje, pavyzdžiui, kiekvieną savaitę ruošdami šabo stalą, litvakai, pašnekovės teigimu, sugalvojo daug šio regiono ypatumus atitinkančių patiekalų. Gana kuklios gyvenimo sąlygos paskatino atsirasti mėsa įdarytų bulvių patiekalų, įdarytų gefilte žuvų, silkių kapotinį foršmaką.
Nors įdaryta žuvis reikalauja daug darbo, leidžia pataupyti – į faršą pridėjus kitų produktų, patiekalu galima pamaitinti daugiau žmonių. Įdarytą žuvį L. Lempertienė užtikrintai vadina tikru žydišku valgiu: „Be kitų neleistinų šabo darbų, yra nurodymas neatrinkinėti vieno iš kito. Tarkime, kaulų iš mėsos ar žuvų. Taigi šabui gaminami tokie patiekalai, kad šis darbas būtų eliminuotas.“
Įdomu, kad iš šio patiekalo lengva nuspėti žmogaus kilmę. Mokslininkė pasakoja, kad iki šiol Izraelyje tęsiasi juokingas istorinis ginčas, kokia turi būti tikroji gefilte žuvis: saldi, kaip gaminama Lenkijoje, ar sūri kaip Lietuvoje.
Istorikė teigia, kad yra daugybė patiekalų, būdingų ne tiek žydų, kiek apskritai viso regiono virtuvei, ir atsekti aiškios jų kilmės beveik neįmanoma. Prie tokių ji priskiria daugumą bulvinių patiekalų. Tarkime, lietuviai kepa bulvinius blynus, žydai – latkes (skirtumas tik toks, kad bulvės tarkuojamos burokine tarka), o baltarusiai – dranikus. L. Lempertienės nuomone, dranikai Baltarusijoje kepti ir be žydų įtakos. Tokį panašumą galėjo nulemti tos pačios gyvenimo sąlygos. „Ir lietuviai, ir žydai gyveno nelabai pasiturinčiai, norėjo pataupyti. Patiekalo receptas galėjo būti visiškai tas pats, tik tiek, kad žydai dar turėjo atsižvelgti į košerinės mitybos principus“, – sako ji.
Lietuvos žydai latkes tradiciškai valgo per Chanuką – pergalės prieš užkariautojus graikus šventę. Tradiciškai tuomet reikia valgyti riebiai. Izraelio žydai tuo metu renkasi riebias mielines spurgas arba sklindžius iš miltų. „Izraelyje latkių niekas nekepa, išskyrus litvakus. Joks Talmudas nereikalauja, kad Chanukos blynai būtų iš bulvių, tai regionas reikalauja“, – kalba kultūros istorikė.
Remdamasi prof. Rimvydo Laužiko įžvalgomis, N. Degutienė sako, jog būtent žydai Lietuvoje išpopuliarino bulves, „nes valdydami užeigų verslą turėjo nebrangiai ir sočiai išmaitinti svečius“. L. Lempertienei karčemų versija atrodo per menka. Anot jos, įvairių istorinių įvykių – trėmimų, pabėgėlių iš kitų šalių priėmimo, Pirmojo pasaulinio karo – nualinta žydų bendruomenė Lietuvoje gyveno gana vargingai. Taigi taupumo principas buvo svarbus kiekvienoje šeimoje, ne tik karčemose.
Mokslininkė akcentuoja, kad taupant įvairiai naudoti ir macai – nekildintos tešlos duonos paplotėliai, valgomi per Paschą. „Yra daug macų patiekalų: blyneliai iš susmulkintų macų, macų kukuliai, macai su kepintų svogūnų įdaru. Juk macų perki tiek, kad šeimai užtektų visai savaitei, paprastai daugiau, nei reikia. Taip juos sunaudoji“, – aiškina L. Lempertienė.
N. Degutienės nuomone, šiandien sunku tvirtai nustatyti ir balandėlių, netikro zuikio ar net lietinių blynų kilmę. „Viena vertus, lietiniai su varške yra tradicinis žydų patiekalas, valgomas per pavasario šventę Šavuot. Jie simbolizuoja Toros ritinėlius. Tačiau mums, lietuviams, tai yra įprastas kasdienis pusryčių patiekalas“, – svarsto ji.
Kaip patiekalų receptai migravo iš vienos tautos į kitą? L. Lempertienės aiškinimu, lietuvių mergaitės dažnai padėdavo žydėms virtuvėje ir matydavo, kas gaminama. „Mes turime lietuvių pasakojimų, kaip jos išmoko kepti chalą. Žmonės mokydavosi vieni iš kitų“, – aiškina ji.
Atvirkštinis procesas buvo ne toks aktyvus, nes kašruto prisilaikantiems žydams negalima valgyti ne žydų namuose. Tačiau žydai matė, ką lietuviai valgo, kokiais principais gamina. Taigi susidomėjus buvo galima paruošti tą patį, tik pagal kašruto principus. Ji sako, kad populiarieji beigeliai taip pat nėra grynai žydiškas patiekalas. Riestainius kepdavo ir kiti, bet tai buvo populiarus žydų amatas, todėl žmonių atmintyje jie išliko kaip šios tautos kepinys.
Vis dėlto kai kurie žydiški patiekalai, ypač desertai, nepritapo lietuvių virtuvėje ir liko išskirtinai šios tautos. L. Lempertienės nuomone, tam galima rasti keletą paaiškinimų. Pirma, tokie desertai kaip imberlech (morkų, imbierų ir riešutų skanėstas) ar medaus sirupe virti pyragaičiai teiglekh nebūdingi ne žydams. Jie paprastai gaminti tik vestuvėms ar kitoms iškilmingoms šventėms, nes yra brangūs, gamyba ilga ir sudėtinga.
Kita priežastis – patiekalų matomumas. „Ant šabo stalo desertų paprastai nebūdavo. Tai reiškia, kad tie patiekalai buvo mažiau pažįstami, rečiau matomi“, – pabrėžia ji. Be viso to, pašnekovės nuomone, lietuviai turėjo puikių savų desertų.
L. Lempertienė neigia populiarią nuomonę, jog žydų virtuvė susideda iš egzotinių patiekalų: „Ne, ji susideda iš istorijos, bendravimo, kontaktų, klimato įtakos – iš visko.“
Penktadienio popietę „Beigelių krautuvėlėje“ kvepia kepiniais, bet lentynos jau pustuštės – chalos iškeliavo ant šventinio šabo stalo, beigelius per dieną suvalgė gausūs kavinės lankytojai. Daugiau nei dvejus metus košerinius tradicinius žydų kepinius bei kitus patiekalus pristatanti kavinė, kaip juokauja projekto vadovė Dovilė Rūkaitė, gimė iš piktumo. Kad beigeliai, tokie populiarūs pasaulyje, savo gimtajame krašte kurį laiką buvo tiesiog užmiršti.
Dabar D. Rūkaitė kavinės didriestainius gana drąsiai vadina litvakiškais. Viename pasaulio krašte beigelius verda klevų sirupe, kitame – mineraliniame vandenyje, dar kitur apvirtus šaldo, o litvakai juos gamina paprastus, šiek tiek prisibijančius oro drėgmės, nes joje praranda savo traškią plutelę.
Kuo aiškinama būtent žydiškų riestainių sėkmė? D. Rūkaitės nuomone, beigelio paslaptis greičiausiai glūdi jo paprastume ir pasiūloje – šie mieliniai riestainiai buvo daugelio žydų verslas. „Ta tradicija niekada nenutrūko. O žydams tradicijos laikymasis – neatsiejama kultūros dalis, be to, yra gana paprastai pagaminami. Jie kažkaip užkariavo rinką“, – svarsto „Beigelių krautuvėlės“ vadovė.
Chalos formos pyrago parduotuvėse buvo galima rasti ir sovietmečiu, tik ji vadinta pynute.
Ji sako, kad tikras beigelis turi būti traškus išorėje ir minkštas viduje, jokiu būdu netąsus. Beigeliams iškepti nereikia jokių ypatingų produktų – užtenka sijotų kvietinių miltų, mielių, vandens ir saulėgrąžų aliejaus. Kavinėje visi produktai košeriniai, tačiau tai nelemia beigelių skonio. Paklausta, kodėl kartais viską padarius tinkamai beigeliai vis tiek neiškepa tobulai, D. Rūkaitė atsako, kad sudėtingiausia mokėti išlaukti, pajusti, kada tešla jau limpa, yra pasiruošusi. Iš krosnies ištraukti beigeliai skersai pjaunami per pusę ir valgomi su mėgstamais priedais. Kultinio beigelio su priedais pavyzdys yra niujorkietiškas – su lašiša ir tepamuoju „Philadelphios“ sūriu.
Vyriausioji kavinės kepėja Riva Portnaja prisimena, kad Lietuvoje vaikystėje beigelių taip pat niekada nevalgė vienų, būtinai perteptus. Tiesa, apie lašišą tuomet buvo galima tik pasvajoti. „Su silke, su uogiene, sviestu, paštetu, foršmaku“, – variantus vardija ji.
R. Portnaja puikiausiai prisimena ir į pynę supintos vaikystės chalos skonį. „Būdavo penktadienį mes, vaikai, dar miegam ir jau jaučiam, kad babūnė chalos tešlą maišo. Iškepa didelę, nes didelė šeima buvo, o puošdavo ją tik aguonomis“, – mintimis į vaikystę Telšiuose nusikelia kepėja. Ji sako, kad, kaip ir dabar, Naujiesiems metams babūnė kepdavo apvalią saldžią chalą – tokia tradicija. Naujųjų metų šventei (šiemet rugsėjo 9–11 d. žydai pasitiko 5779 m.) kepamos apvalios, saldžios chalos su figomis, razinomis – kad metai būtų saldūs. Tik jokiu būdu ne su riešutais, nes jie suteikia kartumo, o jo ateinančiais metais niekam nesinori. Dėl tos pačios priežasties naujametės chalos viduryje įstatomas indelis medaus. D. Rūkaitė sako, kad tokia chala kilusi iš Baltarusijos žydų.
Tradicinė šabo chala – lietuviams gerai pažįstamos formos pynė. Chalos formos pyrago parduotuvėse buvo galima rasti ir sovietmečiu, tik ji vadinta pynute. D. Rūkaitė pasakoja kažkada internete aptikusi į kasą supintos duonos atsiradimo istoriją. Esą Vilniaus Gaonas paprašęs žydų kepėjo paruošti žydiškos duonos. „Ir iškepė kepėjas pynutę, panašią į geltoną kasą lietuvaitės, kurią jis buvo įsimylėjęs. Labai graži, tik niekur nepatvirtinta istorija“, – šypsosi „Beigelių krautuvėlės“ vadovė. Kad ir kaip būtų, chala – ne šiaip kepinys, ji turi ir stiprią religinę prasmę, yra minima Biblijoje. Skirtingai nei pasaulio pamėgtas litvakų riestainis su nedidele skyle viduryje.
Iš gefilte žuvies ruošimo būdo galima atspėti ir žmogaus kilmę. (Nidos Degutienės nuotr.)
Pasak N. Degutienės, šiomis dienomis mažai kas imasi kimšti žuvies odą ir renkasi kur kas paprastesnį variantą: žuvų faršo kukuliukus tiesiog išverda žuvų sultinyje. Gefilte žuvis privalo būti pateikta su plonu virtos morkos griežinėliu ir valgoma su krienais. Nors autorei skaniausia lenkiška versija, savo knygoje ji pateikia ir senąjį lietuvišką receptą, pagal kurį Izraelyje ir Pietų Afrikoje žuvį ruošia litvakės.
Sudedamosios dalys:
1 kg karpio,
1 maža smulkiai tarkuota morka,
1 mažas tarkuotas svogūnas,
1 mažas smulkiai tarkuotas burokėlis,
2 kiaušiniai,
0,5 stiklinės džiūvėsių arba macų trupinių,
1 v. š. (nubrauktas) cukraus,
1 a. š. (nubrauktas) druskos,
truputis šviežiai grūstų juodųjų pipirų.
Sultiniui:
2–3 svogūnai,
2 vidutinio dydžio burokėliai,
4–5 vidutinio dydžio morkos,
0,5 v. š. cukraus,
1–1,5 v. š. druskos,
0,5–1 a. š. šviežiai grūstų juodųjų pipirų.
Paruošimas: išdarinėkite karpius, nuskuskite žvynus. Pašalinkite galvas ir uodegas, tačiau jų neišmeskite – palikite sultiniui. Išvalytas žuvis su oda ir kaulais du kartus sumalkite mėsmale, naudodami plonų angų sietelį. Jokiais būdais nesmulkinkite žuvų elektriniu smulkintuvu, kad nevirstų pasta.
Svogūnus sutarkuokite arba susmulkinkite elektriniu smulkintuvu (galite sumalti mėsmale). Dubenėlyje išplakite žalius kiaušinius su cukrumi, druska ir pipirais, įmaišykite džiūvėsėlius, maltą žuvį ir susmulkintus svogūnus. Palikite pastovėti mažiausiai pusvalandį šaldytuve (arba pernakt).
Į didelį platų puodą suberkite sultiniui skirtus stambiai supjaustytus svogūnus ir griežinėliais pjaustytas morkas. Sudėkite nuplautas karpių galvas ir uodegas. Supilkite vandenį, suberkite cukrų, druską ir pipirus. Užvirus sumažinkite ugnį, nugriebkite putas ir palikite virti apie pusvalandį.
Šlapiomis rankomis iš žuvų masės formuokite apvalius arba pailgus kukuliukus ir atsargiai po vieną dėkite į smarkiai verdantį sultinį. Uždenkite puodą, sumažinkite kaitrą ir virkite kukuliukus apie 2–2,5 valandos.
Viską atvėsinkite ir tik tada atsargiai išgriebkite po vieną kukuliuką į gilią lėkštę, kurioje patieksite, ant kiekvieno uždėkite po morkos griežinėlį (jei imsite dar neatvėsusius kukuliukus, jie suirs). Palaistykite trupučiu sultinio. Likusį sultinį nukoškite per sietelį, išmeskite išvirusias daržoves ir žuvų galvas bei uodegas ir virkite ant didelės ugnies atidengtame puode, kad sultinio kiekis sumažėtų iki 1–1,5 samčio. Šį skystį supilkite ant paruoštų kukuliukų, atvėsinkite ir padėkite į šaldytuvą, kad sultinys pavirstų drebučiais. Patiekite gefilte žuvį kaip šaltąjį užkandį su balta chala arba macais ir krienais.
Be gardaus vištienos sultinio neapsieina jokia tradicinė žydų šventė. (Nidos Degutienės nuotr.)
N. Degutienė sako, kad be gardaus vištienos sultinio neapsieina jokia tradicinė žydų šventė. Ji pabrėžia, kad vištiena sultiniui būtinai privalo būti šviežia, užvis geriausia – naminė, o vanduo itin švarus ir tyras. Kad sultinys būtų skaidrus, verdant bent pusvalandį teks graibyti putas. Jis patiekiamas vienas arba su macų kukuliukais, virta vištiena įdarytais virtiniais kreplah, vištiena įdarytais lietiniais ar su naminiais makaronais.
Sudedamosios dalys:
2 švieži viščiukai (iš viso 2–2,5 kg),
0,5 kg viščiukų sparnelių,
4 l vandens (geriausia – mineralinio),
druskos,
4–5 didelės morkos,
1 pastarnoko šaknis,
1 petražolės šaknis,
2 vidutiniai svogūnai,
4 salierų stiebeliai,
0,5 stiklinės salierų lapų,
2 porai,
10 šakelių šviežių petražolių,
3–4 česnako skiltelės,
2 lauro lapeliai,
10 juodųjų pipirų žirnelių,
3–4 dideli salotų lapai,
šviežių susmulkintų krapų papuošti.
Paruošimas: pirmiausia paruoškite vištieną. Išimkite ir nuplaukite vidaus organus (kepenėles atidėkite į šoną, jas panaudosite kitiems patiekalams), vištas sukapokite į 4–8 dalis. Pašalinkite visus matomus riebalus, nupjaukite odą nuo kaklo ir odos perteklių užpakalinėje dalyje. Kruopščiai išplaukite ir sudėkite vištienos gabaliukus bei sparnelius į didelį puodą. Supilkite vandenį, įberkite maždaug 1,5 šaukštelio druskos.
Lėtai užvirkite sultinį ant vidutinės ugnies. Kiaurašaukščiu nugriebkite putas ir riebalus. Sumažinkite ugnį ir toliau kaitinkite sriubą, vis nugriebdami putas. Morkas perpjaukite per pusę, pastarnoko ir petražolės šaknis stambiai supjaustykite, svogūnus su visu lukštu nuplaukite ir nupjaukite tik šakneles. Salierų stiebus ir porus perpjaukite į keturias dalis. Į puodą sudėkite morkas, pastarnokus, petražoles, svogūnus, salierų stiebus ir lapus, porus, česnakus, lauro lapus ir suberkite pipirų žirnelius. Pamažu vėl užvirkite, nugriebkite putas.
Sumažinkite ugnį iki pačios mažiausios. Visą sultinio paviršių padenkite salotų lapais (jei neturite – tiks ir žali kieti porų lapai). Uždenkite puodą dangčiu, palikdami tarpelį. Virkite sriubą mažiausiai 3–4 valandas. Jokiu būdu neleiskite jai kunkuliuoti, o tik pamažu troškintis.
Kiaurasamčiu išgriebkite vištieną ir morkas, padėkite į šalį, kad kiek atvėstų. Likusią sriubą atvėsinkite atidengtame puode (jei laikysite karštą sriubą uždengtame puode, ji gali įgauti rūgštų prieskonį) iki kambario temperatūros. Nukoškite sultinį. Išvirusias daržoves šaukšto nugarėle išspauskite sietelyje, kad iš jų į sultinį ištekėtų kuo daugiau skysčio. Daržoves išmeskite, mėsą nukaulinkite, nulupkite odą ir padėkite atskirai kitiems patiekalams.
Uždengtą perkoštą sriubą laikykite per naktį šaldytuve, kad visi riebalai sukietėtų paviršiuje. Rytojaus dieną atsargiai nuimkite riebalus ir juos išmeskite.
Prieš patiekdami sriubą pašildykite, jei reikia, pagardinkite druska ir pipirais. Patiekite karštą, gausiai pabarstę šviežiais kapotais krapais ir su keliais griežinėliais sultinyje virtų morkų. Taip pat sultinį galima patiekti su susmulkinta virta vištiena.
Desertui – tradicinis obuolių pyragas. (Nidos Degutienės nuotr.)
Sudedamosios dalys:
5–6 dideli obuoliai,
2 kiaušiniai,
0,5 stiklinės cukraus (šiek tiek daugiau, jei obuoliai labai rūgštūs),
1 a. š. vanilės ekstrakto,
1/4 stiklinės (50 ml) aliejaus ir dar šiek tiek kepimo formai patepti,
200 ml pieno,
1,5 stiklinės (210 g) miltų,
0,5 a. š. druskos,
0,5 a. š. cinamono,
1,5 a. š. kepimo miltelių.
Karamelinių trupinių plutelei:
2 v. š. (30 g) šalto margarino (arba sviesto),
4 v. š. miltų,
4 v. š. rudojo cukraus,
1 a. š. cinamono.
Paruošimas: įkaitinkite orkaitę iki 180 °C. Kepimo indo dugną ir šonus ištepkite trupučiu riebalų. Nulupkite obuolių odelę, išimkite sėklas ir juos smulkiai supjaustykite. Dubenyje lengvai išplakite kiaušinius su cukrumi ir vanilės ekstraktu. Įmaišykite aliejų ir pieną. Miltus sumaišykite su druska, cinamonu, kepimo milteliais ir šį sausų produktų mišinį dalimis suberkite į kiaušinių plakinį, kol gausite vientisą tirštą pyrago tešlą.
Į dubenį su tešla sudėkite pjaustytus obuolius ir viską sumaišykite, kad jų gabalėliai pasidengtų tešla. Masę supilkite į paruoštą kepimo indą.
Labai šaltą margariną (sviestą) supjaustykite gabaliukais ir sudėkite į dubenį. Įberkite likusius ingredientus: miltus, rudąjį cukrų ir cinamoną. Trinkite šią masę tarp pirštų galiukų, kol susiformuos trupiniai (tai darykite keliais greitais judesiais, kad margarinas (sviestas) nespėtų sutižti, o trupiniai išeitų įvairaus dydžio). Jais pabarstykite pyrago viršų ir iškart pašaukite į orkaitę. Kepkite apie 60 minučių arba tol, kol pyragas pagels, o trupiniai viršuje karamelizuosis.
Tikras beigelis turi būti traškus išorėje ir minkštas viduje. (Edvard Blaževič nuotr.)
Sudedamosios dalys:
1 kg miltų,
0,5 stiklinės aliejaus,
0,5 stiklinės vandens,
25 g mielių,
žiupsnis druskos,
1 a. š. cukraus,
kiaušinio baltymas.
Paruošimas: mieles užpilkite cukrumi ir palaikykite šiltai, kol pakils. Sumaišykite miltus su druska ir šiltu vandeniu, supilkite pakilusias mieles, aliejų. Gerai suminkę, tešlai duokite pakilti, vėliau formuokite kumščio dydžio beigelius su skyle. Leiskite pakilti 30 minučių. Prieš kepdami keletą sekundžių pavirinkite verdančiame vandenyje, patepkite kiaušinio baltymu ir papuoškite norimais priedais: aguonomis, sezamų sėklomis ar smulkintais riešutais. Kepkite iki 200 °C įkaitintoje orkaitėje apie 25–30 minučių.
