-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ilgus metus derinta ES ir Kanados laisvosios prekybos sutartis vos nežlugo, kai spalį Belgijos valonų regioninis parlamentas neratifikavo šio susitarimo. Nyderlandai referendumu balandį atsisakė pritarti ES ir Ukrainos asociacijos sutarčiai. Jungtinės Karalystės sprendimas trauktis iš Bendrijos patvirtino, kad didesnė dalis britų verčiau atsisakys laisvosios prekybos su ES pranašumų, nei laikysis asmens judėjimo laisvės principų, kurie skatina imigraciją į šią šalį. Donaldą Trumpą išrinkus JAV prezidentu, smarkiai išaugo skepticizmas, jog artimiausiu metu pavyks sėkmingai baigti derybas dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės.
Šie įvykiai nėra atsitiktiniai – tai akivaizdi tendencija, kad laisvoji prekyba, anksčiau buvusi varomąja pasaulio ekonomikos jėga, nebėra tokia patraukli idėja kaip anksčiau. Vienas Lietuvos diplomatų dalijosi įspūdžiais iš ES ministrų susitikimų: „Anksčiau buvusios labai liberalios, nuo tarptautinės prekybos itin priklausančios šalies ministras viename pastarųjų posėdžių jau nebeslėpė savo pozicijos. Jis be užuolankų visiems pareiškė: „Aš net nebandysiu savo visuomenei aiškinti, kad nauja tarptautinė prekybos sutartis sukurs daugiau darbo vietų ar paskatins augti ūkį. Tai jau niekam nebeįdomu. Tokie argumentai nebeveikia!“
Ekonominis neoliberalizmas, kurio ištakos buvo klasikinis liberalų šūkis laissez-faire (leiskite veikti), išpopuliarėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai JAV, be planų atstatyti sugriautą Europą, skatino ir laisvesnės prekybos tarp demokratinių šalių idėjas.
Europos ekonominės bendrijos, vėliau virtusios ES, evoliucija tapo bene geriausiu pavyzdžiu kitiems regionams siekti sukurti muitų sąjungas ir laisvosios prekybos erdves. Regis, niekas negalėjo paneigti, kad laisvoji prekyba didina valstybių konkurencingumą, sumažina gamybos sąnaudas, skatina vartojimą ir galiausiai leidžia augti bendrai ekonomikai.
Neoliberalams sekėsi įgyvendinti ir platesnę ekonominės laisvės nuo valstybės kišimosi politiką – skatinti privatizaciją, mažinti valstybės reguliavimą, biudžetinio perskirstymo dalį ir galiausiai sušvelninti taupymo politiką. Pastarasis principas ypač prisimintas ES šalyse per 2008–2009 m. ekonomikos krizę. Vokietijos vedamos daugelis ES šalių, tarp jų ir Lietuva, nusprendė apkarpyti biudžeto išlaidas, taupyti visose viešojo valdymo srityse ir taip išgyventi krizę.
Ekonomistai ėmė ginčytis, ar tikrai taupymo politika buvo geriausias būdas įveikti krizę.
Kaip tik ši politika sukėlė didžiausią visuomenės nepasitenkinimą, o ir ekonomistai ėmė ginčytis, ar tikrai taupymo politika buvo geriausias būdas įveikti ūkio nuosmukį. Mat net ir praėjus didžiausiems sunkumams ES nesugeba išjudinti ekonomikos, o labiausiai nuo krizės nukentėjusioms šalims, pavyzdžiui, Graikijai, taupymo politika tapo prakeiksmu, kurį ir dabar graikai siunčia Berlynui ir Briuseliui.
„Agresyvi privatizacija ir vadinamoji taupymo politika, kai per krizę, priešingai nei sako ekonominė logika, mažinamas biudžeto deficitas (dvi priemonės, kuriomis visada pasirodo neoliberalizmas), galiausiai padaro daugiau žalos, nei duoda naudos. Lietuvos atveju, manau, tokia politika nulėmė neslopstančią ir demografiškai pražūtingą emigraciją. Itin ironiškai vertinu taupymą naikinant viešąjį sektorių, nes jį atkurti kainuos nepalyginamai daugiau, o XXI a. gyventi be adekvataus švietimo, sveikatos apsaugos ar mokslo yra tiesus kelias į atsilikimą, taip pat ekonominį“, – savo tinklalapyje skelbė Seimo narė Aušra Maldeikienė, kalbėdama apie šalutinius neoliberalizmo padarinius.
Užsienio ekonomistai ir sociologai taip pat vis garsiau kalba apie tai, kad neoliberalioji politika, akcentuojanti nuolatinį pelno augimą, kapitalo ir finansų sektoriaus svarbą, galiausiai iškreipia ekonominių gėrybių pasiskirstymą visuomenėje.
Amerikiečių antropologas Davidas Harvey neoliberalizmą atvirai vadina elito klasės projektu, kuris visuomenę vėl suskirstė į naujas klases – galinčius naudotis kapitalo pranašumais ir neturinčius galimybės būti aktyviais „naujosios ekonomikos“ dalyviais. Net kai kurie Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ekspertai ėmė kalbėti, kad „neoliberalizmas buvo pervertinamas“. 2016 m. Jonathanas D. Ostry, Prakashas Loungani ir Davide’as Furceri iš TVF parengtame pranešime pripažįsta, kad neoliberalioji politika sukėlė tris nerimą keliančius padarinius: pirma, žvelgiant į platesnę valstybių grupę, sunku užtikrintai nustatyti augančios ekonomikos naudą; antra, neoliberaliosios politikos sąnaudos, vertinant per išaugusios nelygybės mastą, yra išties reikšmingos; trečia, suvešėjusi nelygybė galiausiai stabdo ekonomikos augimą ir kenkia stabilumui, net jei kylantis ūkis yra pagrindinis neoliberalų tikslas, vis tiek šios politikos šalininkai turi galvoti apie perskirstymo padarinius.
Vieni ryškiausių valstybės „atsitraukimo iš ekonomikos“ padarinių tapo matomi JAV ir ypač tokiose socialinės rūpybos sferose kaip sveikatos apsauga. Perleidus į privačias rankas, sveikatos priežiūros galimybės ir kokybė tapo smarkiai priklausomos nuo gyventojų pajamų.
Būtent todėl JAV prezidentas Barackas Obama, savo ideologiniais įsitikinimais nesantis neoliberalas, sveikatos draudimo reformą pavertė bemaž esmine prezidentavimo misija. Jo siekis buvo paprastas – suteikti galimybių kuo daugiau amerikiečių turėti sveikatos draudimą ir gauti bent svarbiausias gydymo paslaugas. Paradoksalu, tačiau B. Obamos reforma prisidėjo prie krintančio Demokratų partijos populiarumo. Mat išplėtus sveikatos draudimą gaunančių asmenų ratą gerokai išaugo draudimo kainos negalintiems pretenduoti į valstybės paramą ar nuolaidas. Prieš pat JAV prezidento rinkimus daug vidutines pajamas gaunančių amerikiečių sulaukė naujų sveikatos draudimo bendrovių sąskaitų ir jose išvydo gerokai didesnes įmokas. Tai tikrai nepridėjo populiarumo Hillary Clinton – ji galiausiai pralaimėjo Donaldui Trumpui.
Lietuvoje tikėjimas atvirąja rinka, ekonomine integracija ir laisvąja prekyba taip pat pradeda svyruoti. Tai susiję su subjektyviais socialinės nelygybės ir ekonominių problemų vertinimais. 2016 m. pavasarį Europos Komisijos užsakymu atliktos „Eurobarometro“ apklausos parodė, kad Lietuvoje pačia svarbiausia problema gyventojai laiko „augančias kainas“ – net 59 proc. apklaustųjų ją minėjo kaip esminę (nors visos ES mastu tai problema laiko tik 13 proc. europiečių).
Kylančias kainas didžioji dalis žmonių sieja su euro įvedimu, kuris buvo vienas svarbiausių gilesnės ekonominės integracijos su ES šalimis tikslų. Oficialūs statistiniai rodikliai, fiksuojantys tik vos didėjančią infliaciją ar net mažėjančias kai kurių grupių prekių kainas gyventojų nuomonės nekeičia. Lietuvių skepticizmas euru ėmė stiprėti dar prieš jo įvedimą: 2004 m. net 69 proc. teigiamai vertino ES ekonominę ir pinigų sąjungą su bendrąja valiuta, o 2013 m. rudenį – tik 40 proc.
Vilties yra tose srityse, kur gyventojams galima parodyti, kad verslo esmė yra žmogaus paslaugos žmogui.
Panašiai ir kitų šalių gyventojams gali atrodyti, kad dėl vidaus ekonominių ir socialinių bėdų kalti kiti: imigrantai, ES biurokratai, bankininkai ar užsienio valstybės, bandančios laisvai prekiauti su ES. Todėl balsavimai referendumuose dėl labai skirtingų klausimų – nuo Asociacijos sutarties su Ukraina patvirtinimo Nyderlanduose, iki Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Bendrijos – galiausiai atspindi bendrą nepasitenkinimą visa politine padėtimi ir augantį nepasitikėjimą ES projektu apskritai.
„Sunku racionaliais argumentais diskutuoti prieš neracionalius, – teigė Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas. – Tačiau mažose ir nuo eksporto priklausančiose šalyse galima lengvai parodyti, kad protekcionizmas būtų pražūtis ekonomikai. Kas nutiktų, jei mūsų prekėms kitos šalys uždėtų muitus? Ir kas būtų, jei mes importo prekėms uždėtume muitus? Juk galiausiai viskas brangtų vartotojams.“
Tačiau net ir neracionaliame visuomenės pasipriešinime prieš laisvesnę prekybą ar laisvąją rinką Ž. Šilėnas mato prošvaisčių: „Vilties yra tose srityse, kur gyventojams galima parodyti, kad verslo esmė yra žmogaus paslaugos žmogui. Kodėl visi nemėgsta bankų, bet mėgsta sutelktinio finansavimo modelius ar žmonių skolinimą žmonėms (peer-to-peer lending)? Kodėl mėgsta „Uber“? Dėl to, kad mato, jog žmogus teikia paslaugas ar prekes kitam žmogui ir tai apsimoka abiem. Čia nebelieka vietoms kategoriškiems, nors, aišku, neteisingiems, kaltinimams dėl „beveidžių korporacijų“ ir panašiai.“
Vis dėlto nepastovus, projektinis darbas taip pat sulaukia kritikos, o socialine nelygybe besipiktinančius žmones vis labiau nervina ir tai, kad skirtumas tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių gyventojų sluoksnių vis ryškėja. Mokslininkai jau kalba apie naują visuomenės sluoksnį, vadinamą „rizikuomene“ (precariat). Ši grupė kenčia nuo nuolatinio socialinio saugumo ir nuspėjamumo trūkumo – tai neturintys pastovių pajamų ir užtikrinto darbo žmonės, dažnai ir jaunimas, kuris priverstas užsiimti neatlygintina veikla, kad tik išsaugotų galimybę vėliau gauti tenkinantį užmokestį. Būtent ši visuomenės dalis, nors ir turi darbą, bet dažniausiai nepastovų ir neleidžiantį nei pretenduoti į nuosavą būstą, nei taupyti. Be to, „rizikuomenės“ atstovai turi mažai socialinių ryšių, neretai priklauso etninėms mažumoms ar yra imigrantai, ir tai dar labiau apsunkina jų galimybes naudotis socialine gerove. Anot kai kurių ekonomistų ir sociologų, būtent ši auganti socialinė klasė gali kelti didžiausią grėsmę ir turtingų šalių stabilumui.
