Iš pradžių pasirodė žali „mandagūs“ žmogeliukai (Scanpix nuotr.)

Gordijo mazgas: rusiškas, tylus ir abejingas tolesnis Krymo virškinimas

Gordijo mazgas: rusiškas, tylus ir abejingas tolesnis Krymo virškinimas

Po Krymo aneksijos praėjus penkeriems metams taip ir nematyti išeities iš diplomatinio aklagatvio, į kurį Rusiją įstūmė save ir tarptautinę bendruomenę

Vakarams nepripažįstant 2014 m. įvykusio Krymo gyventojų referendumo dėl atsiskyrimo nuo Ukrainos rezultatų, JAV administracija toliau ragina atkurti Ukrainos teritorinį vientisumą, ES plečia sankcijų paketą. Tačiau iš esmės situacija nepasikeitė ir politinio jos sprendimo kol kas nėra.

Tarptautinės teisės požiūriu Krymo pusiasalio statusas yra daugiau nei aiškus. „Tai Ukrainos teritorijos dalis, šiuo metu neteisėtai aneksuota Rusijos“, – pabrėžė Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininko patarėja Erika Leonaitė. Tačiau kiek vandens nutekės, kol jis pasikeis, galima tik spėlioti. Pašnekovė priminė, kad Lietuvai, Latvijai ir Estijai teko laukti penkis dešimtmečius.

2014 m. sulaukęs milžiniško dėmesio, dabar Krymas kone išnyko iš tarptautinės žiniasklaidos akiračio. Trumpalaikį susidomėjimą sukėlė incidentas Kerčės sąsiauryje, kai Rusija apkaltino tris Ukrainos laivus neteisėtai įplaukus į jos teritorinius vandenis, juos taranavo ir sulaikė laivus su įgula.

Abejingumas dėl valdžios veiksmų Kryme pastebimas ir pačioje Rusijoje. 2018 m. duomenimis, 45 proc. rusų Krymo aneksiją įvardija kaip vieną iš trijų didžiausią pasididžiavimą keliančių istorinių įvykių. Pirmoje vietoje – pergalė Antrajame pasauliniame kare, antroje – šalies lyderystė kosmoso tyrimuose. Tuo atitinkamai didžiuojasi 87 proc. ir 50 proc. Rusijos gyventojų.

Visgi verslo naujienų portalas „Bloomberg“ pabrėžia, kad vis daugiau rusų Krymo aneksiją vertina kaip padariusią daugiau ar tiek pat žalos nei davusią naudos.

Pačiame Kryme nuotaikos taip pat nevienodos. Vieni džiaugiasi būdami Rusijos dalimi, augančia gyvenimo kokybe, ekonomine plėtra, kurią skatina Maskvos dotacijos. Kremlius teigia nuo aneksijos pradžios Krymo pusiasalyje išleidęs bent 13,5 mlrd. eurų – daugiau nei bet kuriame kitame savo regione. Rusija investavo į 19 km ilgio Krymą ir Krasnodaro kraštą sujungusį tiltą, 250 km ilgio greitkelį tarp Kerčės ir Sevastopolio, kainavusį kone 6 mlrd. eurų. Energetinę nepriklausomybę pusiasalyje užtikrins visai neseniai veiklą pradėjusios elektrinės Sevastopolyje ir Simferopolyje.

Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Marius Janulionis teigė, kad ir Kryme euforija slopsta: „Sumažėjo turistų srautas, pasunkėjo smulkiojo ir vidutinio verslo sąlygos, išaugo kainos, susiduriama su infrastruktūros problemomis, ypač vandens tiekimu gyventojams ir žemės ūkiui.“

Svarstant apie Krymo ateitį, reikia nepamiršti, kad kalbama ne apie teritoriją, o žmones. „Į Juodąją jūrą įsiterpęs pusiasalis – ne tik teritorija, pirmiausia tai vietos gyventojai. 2,34 mln. Krymo žmonių turi savitą kolektyvinį identitetą“, – įsitikinęs Lichtenšteine veikiančios Geopolitinės žvalgybos tarnybos ekspertas Sviatoslavas Kaspe. Esą jie aiškiai parodo savo nepasitenkinimą Viktorą Janukovyčių pakeitusia Ukrainos valdžia.

Kitų vietos gyventojų euforija dėl „sugrįžimo į Rusiją“ 2014 m. išblėso, o nepasitenkinimas okupacine valdžia vis didėja. Tai esą rodo visuomenės reakcija į akivaizdžius žmogaus teisių pažeidimus ir intensyvų pusiasalio militarizavimą. „Rusija Kryme naudoja tipišką okupacinę politiką – į pusiasalį perkelia vis daugiau žmonių iš Rusijos teritorijos, prieš kritiškai nusiteikusius vietos gyventojus taiko represijas, riboja tautinių mažumų teises“, – tvirtino ambasadorius M. Janulionis. Ypač kenčia Krymo totoriai – jie jau ne kartą buvo deportuoti iš Krymo, kurį laiko vienintele tėvyne. Organizacijos „Human Rights Watch“ duomenimis, daugiau kaip tuzinas Krymo totorių nuo 2014 m. paskelbti dingusiais, šeši jų vėliau rasti negyvi.

Pripažinti tai, kas nepripažinta

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas mėgsta priminti Vakarų pasmerkto referendumo rezultatus, esą jame dalyvavo 82 proc. vietos gyventojų, iš kurių 96 proc. pasisakė už prisijungimą prie Rusijos. Toks naratyvas, į aukštumas iškeliantis rusų tautybės gyventojų interesų apsaugą, kai kurių apžvalgininkų pastebimas siekis sukurti naują pasaulio tvarką, revanšizmas, manipuliacijos tiesa ir taisyklėmis – ne vienintelės priežastys, kodėl Ukraina turi mažai šansų susigrąžinti dar 1954 m. tuomečio Sovietų Sąjungos vadovo Nikitos Chruščiovo jai perduotą Krymą.

Buvusio Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje Vygaudo Ušacko teigimu, nėra realių galimybių tai padaryti, kol V. Putinas valdžioje. Neįtikima ir tai, kad Ukraina ar kitos šalys imtųsi karinių veiksmų Krymui atgauti.

IQ kalbinti pašnekovai sutiko, kad svarbus tarptautinės bendruomenės spaudimas. Vakarai turėtų aktyviau reikalauti, kad Maskva gerbtų kitų šalių suverenitetą ir taisyklėmis apibrėžtą pasaulio tvarką. Tačiau, E. Leonaitės teigimu, svarbu kiek įmanoma užkirsti kelią situacijoms, kurios galėtų nulemti vadinamąjį šliaužiantį pripažinimą, reiškiantį, jog net ir palaikant oficialią nepripažinimo politiką atliekami veiksmai, rodantys, kad teritorija laikoma Rusijos dalimi. „Taip susitaikoma su status quo padėtimi“, – sakė pašnekovė.

Tad prognozuoti, kiek dar truks nežinomybė Kryme, sunku. Ukraina negali pripažinti praradusi Krymą, kuriame padėtį stebi dar 6,5 mln. separatistų valdomų Luhansko ir Donecko regionų gyventojų. „Jie jau nuėjo dalį Krymo išminto kelio – jei ne Rusijos link, tai bent jau tolyn nuo Ukrainos – ir nerodo jokio noro grįžti atgal“, – mano S. Kaspe. Tad bet koks bandymas tai neigti – jėga versti tapti Ukrainos dalimi – gali sukelti masinę rezistenciją, galbūt net ginkluotą. Ukraina tokiu atveju turėtų galvoti apie lankstesnį teritorinį šalies padalijimą – nuo unitarinės labiau federacinės struktūros link.

„Istorijoje yra pavyzdžių, kai ištisos valstybės buvo neteisėtai okupuotos, bet vėliau atgavo nepriklausomybę ir prarastą teritoriją“, – sakė V. Ušackas, prisiminęs penkis dešimtmečius trukusią Baltijos valstybių okupaciją. Krymo atvejis, jo teigimu, kitoks: „Tačiau nuoseklus reikalavimas atkurti teisingumą ir gerbti Ukrainos suverenitetą bei teritorinį vientisumą, taip pat sankcijos Rusijai gali atnešti permainų.“

 

Nuo „Vičiūnų“ iki „Google“

Dėl Krymo į nemalonią padėtį vis patenka ir verslas. Praėjusiais metais kritikos sulaukė Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, paaiškėjus, kad jo su verslo partneriais kontroliuojamos įmonės produkcija pardavinėjama okupuotame pusiasalyje. Nors formaliai „Vičiūnų“ įmonių grupė įstatymų nepažeidė, politikos apžvalgininkai priminė, kad antrojo Lietuvos miesto mero postas įpareigoja pakilti virš formalių standartų ir jausti ne tik teisinę, bet ir moralinę atsakomybę.

Gaiviųjų gėrimų gamintoja „Coca-Cola“ 2016 m. kalėdinėje reklamoje Krymą žymėjo kaip Ukrainai priklausančią teritoriją, bet sulaukusi Rusijos pasipiktinimo pusiasalį „atidavė“ okupantei (nuotr.). Ukrainiečiams masiškai boikotavus „Coca-Colos“ produktus, bendrovė reklamą išvis pašalino.

Šių metų kovo pradžioje „Google“ paskelbė ištaisiusi nedidelę techninę klaidą, kai „Apple“ operacinės sistemos „iOS“ vartotojams Rusijoje pusiasalio teritorija „Google Maps“ žemėlapiuose buvo žymima kaip priklausanti Ukrainai. Į tai sureagavę Ukrainos atstovai ragino „Google“ nesivelti į informacinius karus ir laikytis Krymo aneksijos nepripažinimo politikos. Bendrovė atkirto, kad tokiais atvejais dėl pavadinimų ir vietos žymėjimo laikosi vietos įstatymų – likusiame pasaulyje Krymas „Google“ žemėlapiuose matomas kaip ginčytina teritorija.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų