-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Barzinas Bahardoustas nusiteikęs ją pirkti, o rinkoje netrūksta norinčiųjų parduoti, bet, kad ir kaip keista, jam nėra lengva. Jau daug metų jis bando mokėti kanadiečiams už duodamą kraujo plazmą – klampią šiaudų spalvos skystąją kraujo dalį, turinčią įspūdingų gydomųjų galių. 2014 m. jo įmonė „Canadian Plasma Resources“ (CPR) bandė atidaryti klinikas Ontarijuje, bet sujudus vietiniams aktyvistams provincijos valdžia uždraudė rinkti plazmą už pinigus. Jis nenuleido rankų ir pasirinko kitą, Albertos, provinciją, bet ir šioji pernai uždraudė tokią praktiką. O balandžio 26-ąją, CPR pranešus, kad ketina atidaryti centrą Britų Kolumbijoje, ir tenykštė valdžia pareiškė galvojanti apie panašius teisės aktus. CPR pavyko atidaryti du centrus tolimajame Saskačevane ir Naujajame Bransvike, bet ir jiems buvo priešinamasi.
Pasauliui reikia vis daugiau plazmos, o vien iš altruistinių donacijų paklausos nepatenkinsi. 2016 m. plazmos eksporto vertė pasaulyje siekė 126 mlrd. JAV dolerių – daugiau nei orlaivių. Bet dėl mokamos plazmos kyla etinių, socialinių ir medicininių klausimų – kad dėl to galimi ligų protrūkiai, kaip nutiko XX a. 9-ajame dešimtmetyje, kai per užkrėstą kraują plito ŽIV ir hepatitas, kad išnaudojami vargšai, kad gaunama mažiau gryno kraujo (su visais komponentais), donuojamo beveik vien savanoriškai.
Nė vienas šių nuogąstavimų neturi rimto pagrindo. Tačiau dėl mokamos plazmos abejojama beveik visame pasaulyje, ne tik Kanadoje. Mokėti už ją galima tik keliose valstybėse – JAV, Kinijoje, kai kur Kanadoje ir kai kuriose Europos šalyse. Tos šalys puikiai apsirūpina plazmos atsargomis – vien JAV surenkama trys ketvirčiai, o dar 10 proc. ‒ Kinijoje, Vokietijoje, Vengrijoje ir Austrijoje, kur taip pat leidžiama už ją atsilyginti. Pasaulyje iš viso veikia per tūkstantį plazmos surinkimo centrų, iš jų net 700 ‒ JAV. Verslo asociacijos, kuri atstovauja daugiau kaip pusę pasaulio plazmos produktų pagaminančioms įmonėms, vadovas Janas Bultas teigė, kad nė viena iš jų nerenka plazmos tose šalyse, kur atlyginimas draudžiamas.
Tik tos šalys, kuriose už plazmą mokama, pačios ja apsirūpina (Italija, kur donorams suteikiami laisvadieniai, ‒ beveik apsirūpina). Pusė JAV plazmos ‒ 20 mln. surinktų vienetų ‒ siunčiama į Europą. Kanada iš JAV importuoja 80 proc. plazmos produktų. Australija įsiveža 40 proc. plazmos produktų.
Tik tos šalys, kuriose už plazmą mokama, pačios ja apsirūpina.
Tų šalių, kuriose draudžiama mokėti už plazmą, vaistų gamintojai didžiąją dalį reikalingo kiekio susirenka JAV. Trys iš didžiausių plazmą renkančių įmonių yra Europoje: ispanų „Grifols“, airių „Shire“ ir šveicarų „Octapharma“. Dar vieną stambią šios srities įmonę – „CSL Behring“ ‒ valdo australų bendrovė. Keturioms minėtoms įmonėms tenka beveik keturi penktadaliai plazmos surinkimo centrų. Kažkiek produkcijos jos gamina JAV, bet daugiausia – kitur. Šveicarija, kur surenkama labai mažai plazmos, 2016 m. eksportavo plazmos produktų už 26 mlrd. JAV dolerių.
Iš eksportuojamos plazmos gaminami medikamentai. Ji skiriasi nuo plazmos, kuri kartu su raudonaisiais ir baltaisiais kraujo kūneliais bei trombocitais, yra skirta perpylimui. Ši plazma naudojama gelbėti gyvybes, netekus kraujo po traumos ar operuojant. Tačiau grynas kraujas retai kerta valstybių sienas ir labai retai už jį atlyginama. Pasaulio sveikatos organizacijos saugos gairėse rekomenduojama donuoti savanoriškai.
Laimei, kraujo perpylimui reikia vis mažiau – kraujo bankai valdomi efektyviau, o šiuolaikinė medicina daug tobulesnė. Pasak Kevino Walliso, beveik dvidešimt metų prižiūrinčio pietų Londono saugykloje laikomas kraujo atsargas, anksčiau dėl vienos klubo operacijos ligoninei reikėdavo trijų maišelių kraujo, šiandien dažnai neprireikia nė vieno. Nors gyventojų skaičius auga, raudonųjų kraujo kūnelių pakuočių poreikis Anglijos ligoninėse per 15 metų sumažėjo nuo 2 iki 1,4 mln. į metus.
Farmacinė plazma yra kitokia. Mažinant galimą riziką, ji sterilizuojama kaitinant arba specialiomis cheminėmis medžiagomis. Plazmą galima įvairiai panaudoti. Jei kraujas sunkiai kreši, kaip sergant hemofilija, padeda plazmos produktas. Jis taip pat gali sustiprinti nusilpusią imuninę sistemą, pavyzdžiui, po chemoterapijos. Dar XX a. 7-ajame dešimtmetyje 10 proc. naujagimių mirčių JAV sukeldavo serologinis konfliktas, kai nesutampa vaisiaus ir motinos kraujo grupės. Šiandien plazmos produktai gali išgelbėti kūdikį.
Seniau tokiems produktams gaminti būdavo naudojama plazma, gaunama iš gryną kraują dovanojančių savanorių. Bet donacijos nebespėja su paklausa. 1990 m. iš gryno kraujo būdavo gaunama 40 proc. plazmos produktų, o 2015 m. ‒ jau tik 13 proc. Šiandien plazmai rinkti dažniausiai naudojama aferezė, kai paimtas grynas kraujas centrifuguojamas, atskiriant plazmą. Tada raudonieji kraujo kūneliai sumaišomi su antikoaguliantu ir vėl supilami donorui. Grynam kraujui duoti gali pakakti 10–15 minučių. Aferezei paprastai reikia bent valandos.
Plazma atsikuria greičiau nei raudonieji kraujo kūneliai. Taigi, per vieną seansą donorai gali jos duoti daugiau ir donuoti dažniau.
Daugelyje šalių donorai gali duoti apie 500 mililitrų gryno kraujo, iš kurio gaunama tik 250 mililitrų plazmos, ir daryti tai ne dažniau kaip kartą per du mėnesius. Plazmos donorai gali duoti iki 800 mililitrų plazmos, ir JAV tai daryti leidžiama du kartus per savaitę. Matematika paprasta. Per metus vienas plazmos donoras gali duoti per 80 litrų, o gryno kraujo donoras ‒ vos 1,6 litro plazmos. Pasak J. Bulto, užmokestį gaunantys daugkartiniai donorai visapusiškai patikrinami ‒ tai padeda užtikrinti plazmos produktų saugumą.
Nepaisant to, mokėjimas už kraują vis dar stigmatizuojamas. Sue Lederer iš Viskonsino universiteto sieja tai su 1970-aisiais išleista Richardo Titmusso knyga „The Gift Relationship“ („Dovana visuomenei“), kurioje rašoma, kad mokėti už kraują ne tik blogai etiniu atžvilgiu, bet ir mažiau efektyvu nei savanoriškos donacijos. JAV donorai dažnai gaudavo ne pinigų, o kuponų, kuriuos galėdavo panaudoti artimiausiose alkoholinių gėrimų parduotuvėse – nesveika praktika, praminta „kraujo davei – svaigalų gavai“. Plazmą donuojantys kaliniai galėdavo susitrumpinti įkalinimo laiką.
Tačiau XX a. 9-ajame dešimtmetyje įvyko nelaimė ‒ pusė iš dešimčių tūkstančių sirgusiųjų hemofilija gavo užkrėstus plazmos produktus ir užsikrėtė ŽIV arba hepatitu. Tūkstančiai žmonių mirė nuo ligų, susijusių su AIDS. Daugelis teigė, kad užmokestis už kraują skatindavo donorus meluoti apie pavojingą elgesį, tokį kaip rizikingas seksas ar narkotikų vartojimas. Kanadoje ir Airijoje vyko oficialūs tyrimai. Prancūzijoje ir Japonijoje sveikatos pareigūnai ir verslininkai atsidūrė už grotų. JAV farmacijos įmones užgriuvo kolektyviniai ieškiniai.
Nusidriekė ilgas skandalo šleifas. Britų vyriausybė pernai lapkritį paskelbė nepriklausomą tyrimą.
JAV iki šiol legalu mokėti už duodamą gryną kraują. Bet ligoninės nesutinka jo imti. Vis tik šiandien plazma apsaugota nuo anuometinių užkrėtimo pavojų. Šiuolaikinės tikrinimo ir sanitarijos procedūros – nepaprastai veiksmingos. Pasak pelno nesiekiančios „Canadian Blood Services“ vadovo Grahamo Shero, plazmos produktai iš mokamų donorų yra „tokie pat saugūs kaip iš nemokamų“.
JAV iki šiol legalu mokėti už duodamą gryną kraują. Bet ligoninės nesutinka jo imti.
Kiti prietarai apie mokėjimą už plazmą taip pat giliai įsišakniję. Pavyzdžiui, yra duomenų, sustiprinančių įtarimą, jog tykoma skurstančiųjų. JAV plazmos centrai susitelkę skurdesniuose šalies kampeliuose. Kaip rodo „The Economist“ atlikta gyventojų surašymo duomenų analizė, paprastai pasirenkami rajonai, kur skursta 27,4 proc. gyventojų, t. y. gerokai daugiau nei 16,5 proc. siekiantis JAV skurdo lygio vidurkis.
Taip pat nerimaujama, ir G. Sheras tam pritaria, kad mokant už plazmą gali sumažėti gryno kraujo donacijų. Bet jei tai būtų tiesa, problema aštrėtų, nes per pastaruosius penketą metų pasaulyje atsirado beveik dvigubai daugiau už plazmą mokančių centrų. Peteris Jaworskis iš Džordžtauno universiteto į tai reaguoja skeptiškai. Jo manymu, atmetus anekdotinius pasakojimus, įrodymai leidžia teigti, kad renkant plazmą už pinigus „savanoriškas kraujo donavimas neišstumiamas“. Pavyzdžiui, amerikiečiai ir toliau savanoriškai duoda tiek pat kraujo, kiek kanadiečiai, vertinant kiekį vienam gyventojui.
Bjaurėjimasis mintimi mokėti už plazmą kelia ir pavojų. „Grifols“ duomenimis, dėl geografinės pusiausvyros stokos kyla pavojus neapsirūpinti plazmos produktais. Šį kovą Budapešte vykusioje svarbiausioje plazmos sektoriaus metinėje konferencijoje karštai aptarinėta per didelė priklausomybė nuo importo iš JAV. Kelių šalių atstovai (įskaitant Kanadą) pripažino, kad reikia labiau pasistengti praplėsti turimas atsargas. Akivaizdus pirmasis žingsnis – legalizuoti užmokestį už plazmą.
Komentarai
-
- Draudimas mokėti žmones už kraujo iškraipo gyvybiškai svarbią pasaulinę rinką – news.lt
- 11:54 2018.08.19
Rodyti visus komentarus (1)[…] (adsbygoogle = window.adsbygoogle || []).push({}); Source link […]