(Vyčio Snarskio pieš.)

Savivaldybės Lietuvoje – nereformuojamas paveldas

Savivaldybės Lietuvoje – nereformuojamas paveldas

Lietuva savivaldą įgyvendina iš sovietmečio paveldėtame didelių savivaldybių tinkle. Bendruomenių lyderiai nesulaukia, kol demokratija priartės prie žmonių.

Kai 2017 m. vasarą Kauno miesto valdžia vaizdingoje A. Smetonos alėjoje ėmė pjauti kaštonus, pasipiktinę vietos gyventojai bandė tam sutrukdyti. Jų protestai nuskambėjo nacionalinėje žiniasklaidoje, tačiau medžiai vis tiek virto. Liko vien nusivylimas. Pasak Panemunės bendruomenės centro pirmininko Gedimino Žukausko, viso to buvo galima išvengti, jeigu savivaldybė būtų paaiškinusi savo planus. „Mūsų žmonės labai geranoriški – manau, kad būtume radę kompromisą. O dabar be niekur nieko… Tai nuteikia žmones priešiškai, nes su jais nesitariama, jie neinformuojami“, – jis sakė žurnalui IQ.

Panašių nusiskundimų turi ir Vilniaus pakraščiuose įsikūrusių bendruomenių aktyvistai. Naujojoje Vilnioje nepasitenkinimą kelia vietoj į darnią plėtrą orientuotų projektų iš viršaus primestas nakvynės namų ir blaivyklos plėtros planas, Grigiškėse – abejotini infrastruktūros sprendimai ir lėtai judantis užžėlusios Vokės upės gelbėjimo klausimas, jauname Balsių rajone – dešimtmečius vėluojanti švietimo ir sveikatos apsaugos tinklų plėtra. „Savivalda yra fasadas. Už jo prisidengiama – kai reikia, gyventojai informuojami vos ne atgaline data, o svarbiausių klausimų, susijusių su administruojama vietove, svarstymai nutylimi“, – taip bendravimą su savivaldybės administracijos pareigūnais apibendrino Grigiškių seniūnaičių sueigos pirmininkas Jonas Viesulas.

(Fotobanko nuotr.)

Iš dalies tai yra nedarnios Vilniaus plėtros – ne vien atgavus nepriklausomybę, bet ir sovietmečiu – rezultatas. Miestui sparčiai plečiantis, nebuvo sąlygų nusistovėti bendrai tapatybei. Dalis vietovių taip ir liko prastai integruotais miestais mieste. „Naujosios Vilnios gyventojai geriau pažįsta kiekvieną užkampį. Dauguma vilniečių daugmaž žino, kas dedasi Naujamiestyje, Antakalnyje. Tačiau nėra žinoma, kas vyksta Naujojoje Vilnioje. Nėra bendro erdvės supratimo“, – teigė rytinio Vilniaus rajono, kadaise buvusio savarankišku miestu, bendruomenės pirmininkas Maksimas Zacharovas.

Politinis nuotolis

Priežasčių nusivilti turi ne vien didmiesčių pakraščių gyventojai. Visų savivaldybių tarybų nariai, renkami iš partijų ir rinkimų komitetų sąrašų, turi paskatų rūpintis administracinio centro, arba kelių didesnių gyvenviečių, interesais. Kuo savivaldybė didesnė, tuo ryškesnis ne vien geografinis, bet ir politinis nuotolis. „Dažniausiai atstovaujami tik rajonų centrų gyventojai, – IQ sakė savivaldos ekspertė dr. Aistė Lazauskienė. – Kad ir kurį rajoną paimtume, atokesni miesteliai bus šiek tiek primiršti.“

Nenuostabu, kad aktyvesni bendruomenių nariai jaučiasi pamiršti ir neišklausomi, priversti spausti savivaldybių darbuotojus nesibaigiančiais laiškais, nors ir žino, kad ne visada sulauks atsakymo. Be užsispyrimo ką nors pasiekti sunku. „Mes pateikiame tai, ko norime, ir einame dėl to kovoti. Jeigu nieko neteiktume, nieko nesakytume, nieko ir neturėtume“, – sakė Balsių bendruomenės pirmininkė Neringa Kleniauskienė, besidžiaugianti, kad 2011 m. šiame Vilniaus rajone pagaliau atsirado mokykla. Tačiau dabar jau reikia antros.

Tuzinas Vilniaus ir Kauno seniūnijų turi daugiau nei po 30 tūkst. gyventojų, taigi patektų į didžiausių Lietuvos miestų 20-uką.

Gyventojų ir savivaldybės tarpininko vaidmenį turėtų atlikti skiriami valstybės tarnautojai – seniūnai. Tačiau jie dažnai patenka į nepavydėtiną padėtį, nes priklauso nuo administracijos malonės. „Seniūnas dabar padarytas mušamu berniuku. Ant jo pyksta gyventojai, o jis nieko negali padaryti“, – sakė grigiškietis J. Viesulas. N. Kleniauskienė primena, kad Balsiais rūpinasi Verkių seniūnas, kurio atsakomybei tenka beveik 50 tūkst. gyventojų: „Ar realu, kad Verkių seniūnas susitvarkytų su tokia teritorija?“ Net tuzinas Vilniaus ir Kauno seniūnijų turi daugiau nei po 30 tūkst. gyventojų, taigi patektų į didžiausių miestų dvidešimtuką.

Neįvykusi reforma

XIX a. pirmoje pusėje JAV demokratines institucijas tyrinėjęs Alexis de Tocqueville’is rašė, kad tauta pajėgi sukurti laisvo valdymo sistemą, tačiau be savivaldos institucijų ji negali turėti laisvės dvasios. Toks požiūris atsispindi ir Lietuvos vietos savivaldos įstatyme, nurodančiame, kad savivalda yra demokratinės valstybės raidos pagrindas, kuris turi būti skatinamas ir plėtojamas.

Tačiau akis bado sąsajos su sovietine praeitimi, ypač tuomečiu teritoriniu administraciniu suskirstymu. Atkūrus nepriklausomybę kurį laiką vyko diskusijos apie reformą smulkesnio tarpukario savivaldybių tinklo pagrindu, tačiau jos greitai aprimo – savivaldą nutarta plėtoti „paveldėtų“ rajonų ir miestų savivaldybėse. Apie 1990 m. šalyje buvo 11 respublikinio pavaldumo miestų ir 44 rajonai, o šiuo metu veikia 7 miestų savivaldybės, 10 joms funkciškai artimų mažesnių savivaldybių ir 43 rajonų savivaldybės.

Paradoksalu, kad ryžtingiausia savivaldos reforma demokratinėje Lietuvoje ją ne išplėtė, o priešingai – naikino. 1995 m. atsisakyta žemiausio lygmens savivaldos, kuri anksčiau buvo įgyvendinama apylinkėse. Jas iš dalies pakeisti turėjusios seniūnijos tėra savivaldybių administraciniai padaliniai. „Žmonėms iš tikrųjų buvo patogiau – jie apylinkėse rinko atstovus, kurie turėjo kažkokį biudžetą ir savarankiškumą, tegu ir ribotą. Dėl atstovavimo viskas aiškiau buvo. O kai 1995 m. reforma panaikino apatinio lygmens savivaldą, dabartinės savivaldybės tapo labai didelės pagal plotą. Ir tada renkama valdžia atitolo nuo gyventojų“, – IQ sakė A. Lazauskienė.

Neįvykdžiusi administracinės reformos, Lietuva pasuko kita kryptimi nei daugelis kitų demokratinių pokomunistinių šalių. Mažiau gyventojų turinti Latvija išlaikė 9 miestų savivaldybes, tačiau 2009 m. panaikino 26 rajonus ir juos pakeitė 110 naujo tipo savivaldybių. Estija net ir po 2017 m. užbaigtos administracinės reformos išlaikė 79 savivaldybių, skirstomų į miesto ir kaimo, tinklą. Lenkija ne tik turi beveik 2,5 tūkst. savivaldybių (gminų), kurios vidutiniškai yra gerokai smulkesnės už lietuviškas, bet ir įgyvendina savivaldą dar dviem aukštesniais lygmenimis.

Paradoksalu, kad ryžtingiausia savivaldos reforma demokratinėje Lietuvoje ją ne išplėtė, o priešingai – naikino.

Visos Europos mastu Lietuva nuo pat 1990 m. išsiskiria savivaldybių dydžiu, o vienai savivaldybei tenkantis vidutinis gyventojų skaičius iki šiol mažėjo beveik vien dėl migracijos ir kitų demografinių iššūkių. Be to, šalis išlieka viena labiausiai centralizuotų ES – ilgainiui sunyko net įstatymuose numatytos apskritys, iš kurių liko tik pavadinimai. Nors tūkstantmečių sandūroje mėginta žengti kiek kita – savivaldybių smulkinimo – kryptimi, viskas baigėsi saujelės mažesnių savivaldybių įkūrimu. Žlugo ir ne kartą skelbti planai naikinti vadinamąsias žiedines savivaldybes, supančias didžiuosius miestus.

2017 m. paskelbta Lietuvos regioninės politikos Baltoji knyga patvirtina, kad savivaldybių dydžių skirtumai, kaip ir iš sovietinės rajonavimo sistemos paveldėta teritorinė konfigūracija, yra kliūtis derinant bendrą savivaldybių veiklą ir paslaugų gyventojams teikimą. Tačiau tai vėlgi netampa paskata imtis reformos – pirmiausia kalbama apie „finansines ir reguliacines paskatas, nukreiptas į savivaldybių bendradarbiavimą“, ir tik 2021 m. numatyta galimybė peržiūrėti regioninės politikos pasiekimus, artėjant 2023 m. savivaldybių tarybų rinkimams. Be kita ko, Baltojoje knygoje vyrauja siauras ekonomistinis požiūris, kad svarbiausia užtikrinti efektyvų paslaugų teikimą – apie atstovavimą ir demokratijos kokybę užsimenama tik probėgšmais.

Atskirai ar kartu?

Yra buvę bandymų įrodyti, kad smulkinti savivaldybes gali būti ir ekonomiškai naudinga. 2008 m. Vytauto Didžiojo universiteto tyrėjai Liudas Mažylis ir Liubov Rabinovič konstatavo, kad, įsteigus Elektrėnų, Pagėgių ir Rietavo savivaldybes, jų teritorijose gerokai padaugėjo vietos ir užsienio investicijų. Be kita ko, jie taip pat rekomendavo atsisakyti unifikuotų naujų savivaldybių kūrimo kriterijų.

Bent vienos iš minėtų savivaldybių, Pagėgių, pavyzdys leidžia teigti, kad smulkesnis suskirstymas nėra vaistas nuo visų ligų. Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudarytame 2018-ųjų mažųjų savivaldybių indekse nuo Šilutės rajono prieš beveik du dešimtmečius atsiskyrusi nedidelė savivaldybė išlieka viena prasčiausiai valdomų ir menkiausiai gyventojų poreikius tenkinančių. Tačiau esama ir gerųjų pavyzdžių – „bendraamžė“ Kazlų Rūdos savivaldybė neblogai išsilaiko, remdamasi užsienio investicijomis į didelę medienos perdirbimo įmonę. Sėkmingiau išnaudoti palankią geografinę padėtį pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno gali ir savivaldą gavę Elektrėnai, kuriuos anksčiau buvo užgožęs mažiau gyventojų turintis rajono centras Trakai.

(Fotobanko nuotr.)

Grigiškių pavyzdys dar įdomesnis, nes šis miestas, anksčiau taip pat priklausęs Trakų rajono savivaldybei, 2000 m. buvo priskirtas kito miesto – Vilniaus – savivaldybei. Jeigu anksčiau ir būta lūkesčių dėl pagerėsiančio gyvenimo, galiausiai jie išsisklaidė. 2012 m. kilus diskusijų dėl galimos tolesnės Trakų rajono pertvarkos, prie Vilniaus miesto savivaldybės prijungiant dar ir Lentvarį, tuometis šio miesto seniūnas prieštaraudamas pasirėmė neigiamu Grigiškių pavyzdžiu – esą šios virtusios bene prasčiausiai prižiūrimu Vilniaus rajonu. Tiesa, lygiagrečiai kelta idėja Lentvariui atsiskirti nuo Trakų rajono savivaldybės ir tapti savarankiška savivaldybe taip pat nebuvo įgyvendinta.

Piliečiai ar valdiniai?

Nors lietuvių pasitikėjimas savivaldybėmis, „Vilmorus“ duomenimis, 2018-ųjų pabaigoje pasiekė aukščiausią lygį per pastaruosius 15 metų, pasitikinčiųjų tebėra vos kiek daugiau nei trečdalis. Panašiu metu atliktas „Eurobarometro“ tyrimas parodė, kad gerokai mažiau lietuvių (42 proc.) teigiamai vertina demokratijos padėtį savo šalyje, palyginti su ES vidurkiu (58 proc.). Šie rodikliai gali būti susiję. Neišbaigta savivaldos sistema piliečius verčia jaustis valdomaisiais būtent tame lygmenyje, kur jie galėtų ir turėtų rodyti daugiausia iniciatyvos.

Gali būti, kad palankiausias metas reformoms jau praleistas. Jas stabdo ne tik vyraujantis abejingumas, bet ir pokyčių baimė. Kai 2007 m. vyko dalies Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Alytaus rajonų gyventojų apklausos dėl galimos reorganizacijos, viską lėmė nedidelis aktyvumas ir neigiami atsakymai. „Gyventojai linkę neturėti reformų. Nusistovi ta tvarka, ir jiems gerai. O dar kai pasižiūri, kad procedūros sudėtingos, neaišku, kur čia kreiptis, ką daryti, ir nuleidžia rankas“, – sakė A. Lazauskienė.

Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) direktorė Roma Žakaitienė gyventojų abejingumą mato kaip vieną esminių kliūčių bet kokiems polyčiams: „Yra daug priemonių, bet kai kur jos žmonių neįtraukia. Gal iš tikro reikėtų pagalvoti apie inovatyvesnes priemones. Jaunesnius žmones būtų galima pasiekti per socialinius tinklus, vyresnius – aplankyti.“

Iš tikrųjų nėra taip, kad į problemą būtų žvelgiama pro pirštus. „Per pastaruosius metus labiau bandoma bendruomenes skatinti. Tai kaip kompensacija, kad nėra to žemesnio savivaldos lygmens“, – sakė A. Lazauskienė. Vis dėlto ji pabrėžė, jog tokia bendruomeninė veikla gal net be reikalo teisiškai įrėminama – pagal įstatymus bendruomenių vietą užima asociacijos, siūlančios formalią narystę. „Demokratijos nuleidimu iš viršaus“ savivaldos ekspertė laiko ir seniūnaičių pareigybės įvedimą – neturėdami didesnių įgaliojimų, jie lieka mažai kam žinomi, ir vadinamieji rinkimai pritraukia visiškai nedaug žmonių. Tokiam požiūriui iš esmės pritaria ir Grigiškių seniūnaitis J. Viesulas: „Tai yra diskreditavimas savivaldos, kai seniūnaičiai tampa tik kažkokiais statistais. Mes esame tik seniūno patarėjai.“

Pasak teisininko konstitucionalisto Petro Ragausko, tyrinėjusio Lietuvos savivaldos raidą, pačios bendruomenės šiuo metu vis dar nėra stiprios ir negali tikėtis masinės paramos. „Tų bendruomenių atstovų ambicijos šiek tiek perdėtos, nes apskritai gyventojai su tais iniciatyviais žmonėmis ryšio nelabai turi. Ir to pasitikėjimo nelabai yra. Jei jis būtų, natūralu, kad, esant reformuotai po 2007 m. Konstitucinio Teismo nutarimo sistemai, rinkimų komitetai ne tik atskiruose miestuose pasižymėtų, bet ir visuotinai bendruomenės imtų valdžią, – teigė jis. – Jeigu didžiuosiuose miestuose rinkimų komitetai ir laimi, tai toli gražu ne kaip bendruomenių atstovai.“

Pokyčių galimybės

Kol nėra didelės paklausos, kalbėti apie ambicingas administracines ir savivaldos reformas sudėtinga. Tačiau ilgainiui valstybei, siekiant spręsti demokratijos deficito problemą, vis dėlto gali tekti pasirinkti – ar smulkinti savivaldybes, steigiant naujas didesniuose nesavarankiškuose ir nuo dabartinių savivaldybių centrų nutolusiuose miesteliuose, kaip Kuršėnai, Pabradė, Kybartai, Nemenčinė, Eišiškės ir Ariogala, ar plėsti seniūnijų galias, galbūt net įvedant tiesioginius seniūnų rinkimus ir seniūnus įtraukiant į savivaldybių tarybas.

Nuomonės dėl pastarosios galimybės išsiskiria. A. Lazauskienei tai yra svarstytinas variantas, ypač turint galvoje, kad mišri rinkimų sistema veikia renkant Seimą. P. Ragauskas įžvelgia pavojų, kad skirstant pinigus gali formuotis pragmatinės koalicijos, pamiršiančios bendrus savivaldybės interesus: „Kai taryba išrenkama pagal proporcinę sistemą ir nėra to ryšio su bendruomene, yra ir gerai, ir blogai. Blogai dėl to, kad bendruomenės lieka be balso, kuris už jas kalba, bet gerai tai, kad naikinamas partikuliarizmas.“

Kalbant apie savivaldybių smulkinimą, gali iškilti ir teisinių kliūčių. „Ypač dėl kelių savivaldos lygmenų greičiausiai susidurtume su Konstitucijos keitimo klausimu, nes dabartinė Konstitucija iš esmės konstruoja vieno lygmens savivaldą, – pabrėžė P. Ragauskas. – Tokiu atveju būtų galima daugiau kalbėti apie smulkinimą savivaldybių, o ne apie kelių lygmenų kūrimą.“

Bene radikaliausias sprendimas būtų skaidyti didžiuosius miestus, arba tik Vilnių, į atskiras savivaldybes. Į Vilniaus merus kandidatuojantis Remigijus Žemaitaitis žengė bene toliausiai ir pasiūlė sostinę suskaidyti į penkias – Šiaurės, Rytų, Pietų, Vakarų ir Centro – savivaldybes. Vis dėlto P. Ragauskas nurodo, kad miestai visada turi išlaikyti ir bendrą savivaldybę, kuri rūpintųsi bendraisiais reikalais. Nėra aišku ir tai, kaip konkrečiai naujų savivaldybių kūrimas padėtų sumažinti biurokratiją – tai skelbiama vienu svarbiausių tikslų. „Bet koks susmulkinimas yra ir administravimo išlaidos“, – sakė R. Žakaitienė.

Pasak LSA direktorės, viskas galiausiai priklauso nuo konkrečių žmonių, kurie esą ir dabartinėje savivaldos sistemoje gali sėkmingai veikti. „Mes galim kiek norim pririnkti naujų seniūnų ir naujų tarybų, bet nuo pirmos išrinkimo dienos jie vėl taps politikais, o politikai vieniems bus geri, kitiems – blogi, ir vėl bus blogai“, – perspėjo ji.

 

Komentarai

  • Spėju, kad viešumas ir skaidrumas yra vaistai nuo pavojų, kuriuos įžvelgia Ragauskas. Ir kodėl kitose šalyse nesibijoma grąžinti savivaldą į žmonių rankas?! Kuo pas mus kitaip? – taip ir neradau atsakymo.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų