G. Katano nuotr.

Apie neįbruktą į rėmus Idzelį

Apie neįbruktą į rėmus Idzelį

Vienuolika metų, kai nebėra Rimanto Idzelio – išskirtinio talento menininko, šventųjų, o ir šios žemės būtybių kūrėjo.

Tačiau liko jo kūriniai bei ryškūs prisiminimai apie šią, kaip ir pats menininkas yra apibūdinęs save, į jokius rėmus netilpusią asmenybę.

R. Idzelio atminimą saugo paties drožti angelai, kryžiai, koplytstulpiai, Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčiai sukurtos Kryžiaus kelio stotys. Žingsniuojant Panevėžio centru, Ukmergės gatve Laisvės aikštės link neįmanoma nepastebėti skulptūros, vaizduojančios triakį elgetą, keliaujantį per pasaulį su maišu, iš kurio kyšo nelabojo kanopos ir uodega, o ant peties tupi papūga. Kadaise šis kūrinys mieste sukėlė nemažą šurmulį dėl kitos praeivius šokiravusios detalės – į mazgą surištų keliautojo genitalijų.

Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje surengtos R. Idzelio darbų parodos atidaryme buvo sausakimša. Jų apžiūrėti ir prisiminti menininką susirinko tiek žmonių, kad užpildė ne tik šiam renginiui skirtą salę, bet ir jos link vedančią laiptinę.

Pripažintas paveldas

R. Idzelis – panevėžietis. Šiemet jam būtų sukakę 75-eri.

Šį unikalaus braižo menininką sunki liga pakirto einantį 64-uosius metus.

Panevėžyje surengtai parodai R. Idzelio kūrinių paskolinęs kunigas Simas Maksvytis pasakoja pirmiausia susipažinęs su šio menininko Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčiai kurtomis Kryžiaus kelio stotimis, o tik po to keliai suvedė ir su pačiu jų autoriumi.

Šias unikalias Kryžiaus kelio stotis R. Idzelis kurti ėmėsi, kai Kėdainių rajone Paberžėje tarnavęs garsus kunigas Mykolas Dobrovolskis jį kaip auksarankį kūrėją rekomendavo savo bičiuliui Anykščių šv. Mato bažnyčios klebonui, monsinjorui Albertui Talačkai.

Penkiolika Kryžiaus kelio stočių R. Idzelis sukūrė 1981–1988 metais: po dvi per metus. Dėl savo išskirtinumo, meninio įtaigumo šiam kūriniui suteiktas kultūros paveldo statusas.

 

Bibliotekoje eksponuojamoje parodoje – pusšimtis išskirtinio talento skulptoriaus R. Idzelio kūrinių. G. Kartano nuotr.

 

Išvažiavo tolyn nuo sovietų

Į Anykščius kunigauti paskirtas S. Maksvytis negalėjo atitraukti akių nuo šventoriaus stacijų. Paties R. Idzelio tuo metu jau nebuvo Lietuvoje.

Mat baigęs drožti Kryžiaus kelio stotis, menininkas išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, ten išgyveno 15-a metų. R. Idzelis yra tvirtinęs, kad taip buvo pavargęs nuo sovietų, kad važiuoti buvo pasirengęs bet kur, kad ir į Mongoliją. Bet gavo vizą į užatlantę.

Pirmaisiais gyvenimo Amerikoje metais R. Idzelis pragyvenimui užsidirbdavo talkindamas ten kūrusiam vienam rusijos menininkui. Vėliau jo kūrybą atrado mecenatas. Tad daugiausia R. Idzelio kūrinių ir liko Amerikoje.

Paskatintas Tėvo Stanislovo

Iš užjūrių į Lietuvą grįžęs R. Idzelis apsigyveno, o ir toliau kūrė Paberžėje. Paberžė – dar jaunystėje jo surasta vieta, kur kunigavo vienuolis Mykolas Dobrovolskis, žinomas Tėvo Stanislovo vardu. Į istoriją yra sugulę pasakojimų, kad tai šis kunigas įžvelgė R. Idzelio talentą ir paskatino kurti.

Tėvą Stanislovą Paberžėje pakeitė kunigas poetas Skaidrius Kandratavičius. Jis – kunigo S. Maksvyčio kurso draugas kunigų seminarijoje. Tad nuvykęs pas bičiulį į Paberžę, kun. S. Maksvytis sako ir išgirdęs, kad čia gyvena ir kuria Anykščių šventoriaus stacijų kūrėjas.

Kunigo S. Maksvyčio paprašytas, R. Idzelis tuomet savo nuožiūra sukūrė „nevierną tamošių“ – Evangelijose aprašytą apaštalą Tomą, kuris nepatikėjo Kristaus prisikėlimu, o kad tuo įsitikintų, kišusį pirštą į šiam padarytas žaizdas.

„Pamatęs Rimanto sukurtą Jėzaus ir jo žaizdas tyrinėjančio apaštalo Tomo skulptūrą, neatsistebėjau, koks skvarbus Tomo žvilgsnis. Jėzus man pasirodė panašus į patį skulptorių, nors kūrėjas tą panašumą ir neigė“, – pamena kunigas.

Jėzaus ir apaštalo Tomo skulptūrą kunigas S. Maksvytis paskolino parodai drauge su kitais dviem kūriniais. Šio kunigo paprašytas, R. Idzelis sukūrė taip pat ir šventojo Arso klebono Jono Vianėjaus skulptūrą bei ant kryžiaus kabantį Jėzų, o šalia stovinčią jo motiną Mergelę Mariją.

Kunigas S. Maksvytis persakė nuostabą, patirtą R. Idzeliui eskize nupiešus Arso klebono veidą. Skulptorius tvirtino piešęs veidą prieš tai nematęs šventojo nuotraukos, tačiau nupieštas jis buvo kaip tik toks, kaip atrodė Jonas Vianėjus. Pagal šį eskizą R. Idzelis sukūrė statulą, ji taip pat eksponuojama G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje surengtoje parodoje.

Kūrybą nutraukė liga

Šioje parodoje pristatomas ir dar vienas kunigo S. Maksvyčio prašymu gimęs R. Idzelio kūrinys. Tai – Nukryžiuotasis, šalia kurio stovi bežadė jo motina. Kunigas sako, jog buvo sumanyta, kad R. Idzelis sukurs dar ir Kristaus mylimo mokinio Jono statulą, kuri stovėtų po šiuo kryžiumi. Deja, sukurti nebespėta, skulptorių užklupo onkologinė liga.

„Vilties gyventi, noro kurti skulptorius turėjo, bet jėgų – nebe“, – sako kunigas S. Maksvytis.

Ligos nualintam kūrėjui dvasininkas pasiūlė ligonių sakramentą, šis jį priėmė.

„Praėjus savaitei paskambinau Rimantui ir išgirdau, kad jo būklė pagerėjo. Išgyveno jis dar porą mėnesių“, – pasakoja S. Maksvytis.

R. Idzelis palaidotas Paberžės kapinaitėse.

Vienuolika metų, kai nebėra Rimanto Idzelio – išskirtinio talento menininko, šventųjų, o ir šios žemės būtybių kūrėjo.

G. Kartano nuotr.

Jūra – vonia, valtis – dubuo

Per R. Idzelio kūrinių parodos atidarymą-prisiminimų vakarą aktoriui Enrikui Kačinskui patikėta paskaityti šio kūrėjo rankraščius – ištraukas iš būsimos knygos „CIRKUMFRAKT“.

R. Idzelio bičiulis Valius Baublys pasakojo, kad pats skulptorius kalbėdavęs sodria panevėžietiška tarme. Rankraščius iš pradžių irgi rašęs tarmiškai, tik vėliau perrašęs juos bendrine kalba.

O R. Idzelis užrašuose paminėjęs ir patį V. Baublį, užrašęs, kaip šis bažnyčioje per procesijas neša bažnytinę vėliavą, eina šventu veidu bei atgailaujančiu žvilgsniu.

„Turi ko atgailauti“, – reziumavo R. Idzelis.

Apie save sarkastiškai užrašęs, kad jis – labai ribotas žmogus, kurio jūra vonia, o jo valtis – tai dubuo. Rašė jis teisuolio akyse matantis pragarą, teisuoliuose užsimaskavusį patį velnią.

Romėnas milicininko kelnėmis

R. Idzelis rašęs ir apie tai, kad po nakties, kai iš pradžių lijo, o po to pašalo, nubudęs pamatė kriaušę su ledo lapeliais.

„Gerai, kad poetas jos nepamatė – būt primekenęs“, – pasišaipė menininkas.

Jo rankraščius susirinkusiesiems į parodos atidarymą skaitęs E. Kačinskas prisiminė: kai Panevėžio dramos teatro aktoriai nuvykdavo gastrolių į Anykščius, visi būriu traukdavo į šio miesto bažnyčios šventorių apžiūrėti R. Idzelio sukurtų stacijų.

„Sustodavom prie penktosios stacijos, kurioje pavaizduotas romėnų kareivis mėlynomis milicininko kelnėmis su raudonu lampasu“, – pasakojo E. Kačinskas ir pridūrė, jog ir tai byloja R. Idzelį buvus kone dekabristu.

R. Idzelį, kalbantį panevėžietiška tarme, parodos žiūrovai patys išgirdo bei išvydo Henriko Gulbino filme „Idzelis“. Jame – kadrai, kaip skulptorius bendrauja su bičiuliais. Tarp jų – ir panevėžiečiams gerai pažįstami veidai.

Filme R. Idzelis pasakoja, kad štai Puškiną rusai (suprask – sovietai) panaudojo kaip ginklą mums, lietuviams, „išdurti“. Paaiškino kūrėjas ir kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno. O skiriasi tuo, kad kuria meną.

O velnias nuo žmogaus, pasak R. Idzelio, skiriasi tuo, kad nelabasis neturi kūrybinio prado, geba vien mėgdžioti.

Prisiminimų vakaras, skirtas R. Idzelio asmenybei bei jo kūrybai, sutraukė minią žmonių. G. Kartano nuotr.

Su gera doze avantiūros

Tarp filme matomų R. Idzelio bičiulių – visuomenininkė, leidėja, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatė Nomeda Simėnienė. Jos rūpesčiu G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje ir surengta R. Idzelio kūrybos paroda bei prisiminimų vakaras.

N. Simėnienė pasidžiaugė, kad į jį susirinko ir tie, kurie nesimatė dvidešimt ar net trisdešimt metų. Ji pasakoja šiam sumanymui ilgai ruošusis, ilgai jį brandinusi.

Tačiau prasidėjęs parodos kūrimo procesas, pasak N. Simėnienės, abejones išsklaidė: sulaukė gausaus palaikymo, padrąsinimo ir pagalbos.

„Pirmiausia tą noriu padaryti kaip draugui ir kol dar yra žemėje tos kartos žmonių – bičiulių, kolegų, bendrakeleivių, jo kūrybos gerbėjų. Bet pradėdavau abejoti, ar pavyks, nes žinojau ne tiek jau daug žmonių, pas kuriuos glaudžiasi Rimo dovanotos ar iš jo įsigytos skulptūros. Avantiūros sveika dozė šiame sumanyme yra, bet be jos irgi neįdomu gyventi“, – pasakojo N. Simėnienė.

Prieš R. Idzelio kūrinių parodą atidarant Panevėžyje, įvyko savotiška jos repeticija – paroda vyko Anykščių Angelų muziejuje.

„Sumanymas su gera doze avantiūros būtų neįvykęs, jei ne žmonės, parodai skolinę darbus“, – kalbėjo parodos kuratorė.

N. Simėnienė prisipažino maniusi, kad parodai bus surinkta 15-a darbų, bet jų suskolintas visas pusšimtis. Ir tai – tik dalelė, ką yra sukūręs talentingasis R. Idzelis.

Ši paroda bibliotekoje bus eksponuojama iki kitų metų sausio 7-osios, tądien suplanuotas uždarymo vakaras.

Tikimasi iki tol spėti išleisti ir R. Idzelio knygą „CIRKUMFRAKT“.


N. Simėnienė taip pat prašo atsiliepti pažinojusius skulptorių R. Idzelį, galinčius papasakoti apie jo gyvenimą, kūrybą arba žinančius apie jo darbus, nepatekusius į parodą. Bus leidžiamas R. Idzelio darbų katalogas, tad šiuos darbus norima nufotografuoti leidiniui. Prašoma susisiekti telefonu +370 698 27251 arba el. paštu nomeda.simeniene@gmail.com.

 

Galerija

 

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite