-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jeanas Paulis Sartre’as pjesėje „Be išėjimo“ pasakoja apie trijų vienas kito nepažįstančių mirusių žmonių sielas, kurios, patekusios į pragarą, uždaromos tame pačiame gražiais baldais apstatytame kambaryje. Patalpoje nėra jokių liepsnų ar kankinimo įtaisų, tik amžinai užrakintos durys. „Pragaras – tai kiti“, – vieno personažų lūpomis savo garsiąją frazę ištaria J. P. Sartre’as.
Yra vienas paprastas būdas išspręsti neapykantos problemą ir jį išbando vienas personažų. Įtūžęs griebia peilį ir ima badyti kitą į pragarišką meilės trikampį pakliuvusią sielą, tačiau nesėkmingai, nes visi tame kambaryje jau mirę.
Tikrovėje durklai neapykantai tarnauja efektyviai, o Europoje skirtumų keliamų iššūkių ilgus amžius nenorėta spręsti kitaip nei ginklu. Pirmieji pakantumo šauktis ėmė protestantai, kurie XVI a. atsiskyrė nuo Romos popiežiaus, buvo paskelbti eretikais ir žiauriai persekioti katalikų, norinčių primesti savo tikėjimą ir politinę valdžią. Dėl šių bandymų per vadinamuosius religinius karus XVI–XVII a. Europoje žuvo milijonai žmonių.
LDK nebuvo filosofiniu atžvilgiu labai tolerantiška šalis – niekas čia neišprotavo tos tolerancijos.
Prancūzijoje religinė nesantaika tarp katalikų ir vietos kalvinistų, vadinamųjų hugenotų, sukėlė tokius įvykius kaip Šv. Baltramiejaus nakties skerdynės 1572-aisiais, kai katalikai išžudė iš visos šalies į didikų vestuves Paryžiuje susirinkusį protestantų elitą. Vėliau susidorojimai, nepasigailint eilinių hugenotų, moterų ir vaikų, išplito po visą miestą, truko kelias dienas ir galiausiai apėmė visą šalį. 1579 m. Utrechto unijoje, kuri tapo pamatu kurtis Olandų respublikai, pirmą kartą Europoje įtvirtintas religinės tolerancijos principas. Likęs žemynas susiprato tik po dar 60 metų žudynių, kai 1648-aisiais buvo pasirašyti Vestfalijos taikos susitarimai, užbaigę Aštuoniasdešimties metų karą tarp katalikiškosios Ispanijos ir olandų bei Trisdešimties metų karą, kuris iš Šventosios Romos imperijos buvo išplitęs į visą žemyną. Įtvirtintas principas „kieno valdžia, to ir religija“ (cuius regio, eius religio), taigi katalikai, liuteronai ir kalvinistai sutarė tikėjimo vieni kitiems nebeeksportuoti. Taikos susitarimus pasmerkė popiežius.
Įvertinant laikotarpio kontekstą, teiginys apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip tolerantišką valstybę nėra mitas. Vis dėlto, pasak filosofo Leonido Donskio, pakantumas kitatikiams joje vyravo ne dėl to, kad buvo išmąstytas ir tikslingai diegiamas, o dėl laimingai susiklosčiusių aplinkybių.
„Kontrreformacija Lietuvoje buvo gana taikinga, vyko daugiau intelektinėje ir kultūrinėje terpėje. Jėzuitai įkūrė dvasinę akademiją, kuri virto Vilniaus universitetu. Žinoma, nebuvome rojus žemėje ir mes: kai kurie antitrinitaristai, pavyzdžiui, arijonai (krikščionybės srovė, neigusi Jėzaus dieviškumą ir paskelbta eretine IV a., – IQ past.), nebuvo toleruojami. Dėl persekiojimo nemažai jų emigravo į Nyderlandus, – pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius L. Donskis. – Religinio smurto LDK išvengė iš dalies dėl to, kad valstybė buvo ne tokia centralizuota, laisvesnė, ne tokia biurokratiška ir spaudžianti kaip Prancūzija ar Ispanija. Kita vertus, mes taip giliai nepatyrėme religinių įtampų. Lietuva buvo galinga pagoniška imperija, ir net krikšto priėmimas kurį laiką buvo gana paviršutiniškas politinis veiksmas. Todėl ir reformacija mus sukrėtė ne taip, kaip tuos kraštus, kur katalikybė buvo labai galinga ir įleidusi šaknis. Nebuvome filosofiniu atžvilgiu labai tolerantiška šalis – niekas čia neišprotavo tos tolerancijos. Bet nebuvo didelių įtampų, ir LDK istorija, laimė, šiuo atžvilgiu daug gražesnė nei Anglijos, Ispanijos ar Prancūzijos.“
Kažkada antisemitizmas traktuotas tiesiog kaip atžagareiviškos, nemalonios pažiūros.
Pakantumo idėja išsamiausiai pagrįsta ir išplėtota tik XVII a. pabaigoje ir XVIII a. „Anglų filosofas Johnas Locke’as garsiajame „Laiške apie toleranciją“ aiškiai pasakė, kad žmogaus tikėjimas susijęs su jo siela, ir valstybė arba Bažnyčia neturi jokių priemonių brautis ar patikrinti. Vadinasi, tai sritis, kurią turime gerbti, įskaitant ir galimus skirtumus. Tai buvo labai svarbi pozicija žmogaus, kuris dėl savo tikėjimo persekiotas Anglijoje ir galiausiai jam teko slapstytis Nyderlanduose. Tolerancijos idėją išpopuliarino ir Voltaire’as, matęs hugenotų persekiojimą ir atkakliai gynęs žmonių tikėjimo skirtumus“, – komentavo L. Donskis.
Kaip pragaištingi karai parodė religinės tolerancijos svarbą, taip Antrasis pasaulinis karas ir per jį vykęs sistemingas niekuo dėtų žydų, romų, homoseksualų, neįgaliųjų ir kitų grupių žmonių naikinimas privertė persvarstyti pakantumo idėją, ją plėsti ir įtvirtinti žmogaus teisių pavidalu. Daugybė žmonių naujojoje epochoje sugebėjo išsikovoti pilietines teises, pradedant rasinės segregacijos JAV panaikinimu ir baigiant seksualinių mažumų teisių pripažinimu. Ryškiai pasikeitė ir kai kurios socialinės normos.
„Kažkada antisemitizmas traktuotas kaip atžagareiviškos, nemalonios pažiūros. Tų pažiūrų negerbė, pavyzdžiui, Rusijoje inteligentai turėjo nerašytą taisyklę antisemitui nepaduoti rankos. Tačiau tai laikė tiesiog pažiūromis. Šiandien taip nėra. Žydų katastrofa pasaulį sukrėtė. Nors netolerancija žydams egzistuoja, ji nebepakenčiama. Net ir tarp antisemitų nelabai populiaru viešai reikšti neapykantą, jie tai daro subtilesniais metodais ir tyliau“, – sakė L. Donskis.
Ne visos XX a. pamokos išmoktos vienodai. Naciai sistemingai naikino ir kitas nužmogintas grupes, tačiau atvira panieka romams arba homoseksualams Lietuvoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse neperžengia socialinių normų. Pasak L. Donskio, tai reiškia, kad šios tragedijos mūsų taip stipriai nesukrėtė.
„Tolerancija“ tapo nuvalkiotu ir neaiškiu žodžiu, kai jį imta siūlyti kaip sprendimą tinkamomis ir netinkamomis progomis. „Tai vienas tų madingų žodžių, panašiai kaip patriotizmas. Kaip Marijono Mikutavičiaus dainoje, kurioje jis 58 kartus pavartoja žodį „myliu“. Nuo to pasidaro bloga. Visi lyg ir turi būti tolerantiški, todėl labai dažnai šį žodį vartojame, bet sudedame labai skirtingas reikšmes“, – mano interneto dienraščio bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius Donatas Puslys.
Sakoma, kad tolerancija yra didžiulis etinis reliatyvizmas, leidžiantis bet ką. Žinoma, tai didelis melas.
Pasak jo, pakantumas tyčia ir netyčia painiojamas su abejingumu ir dėl to nepelnytai diskredituojamas. „Prancūzijoje multikultūralizmo problema tai, kad tolerancija yra pasyvi: gyvenkite šalia mūsų priemiesčiuose, mes gyvensime centre. Džiaugsimės, kokia tolerantiška visuomenė esame, skelbsime, kad pas mus gyvena išeivių iš Maroko, Alžyro ir taip toliau. Tačiau jie negyvena kartu, jie gyvena šalia, už nematomų sienų. Tolerancija tokiais atvejais tampa apgaulės šydu“, – komentavo D. Puslys.
VDU profesorius filosofas Gintautas Mažeikis prie tolerancijos idėjos iškraipymų prideda ir kaltinimą, neva ji liepia priimti viską ir nematyti skirtumų: „Sakoma, kad tolerancija yra didžiulis etinis reliatyvizmas, leidžiantis bet ką. Žinoma, tai didelis melas. Šis posakis tiesiog nesuprantamas, nes, visų pirma, net tolerantiškiausios visuomenės neturi tokios teisinės sistemos, kur leidžiama bet kas. Tolerancijos klausimas yra diskusija apie teisę. Jei nėra teisės, tai ir tolerancija nėra įgalinta.“
Tolerancija kaip negatyvi sąvoka (nieko nesiimama prieš pakenčiamą žmogų ar grupę) yra būtina, kad neterorizuotume kitokių. Bet tokia samprata viso labo brėžia ribą nuo barbarybės ir nėra pakankama. Tolerancija reikalauja pozityvaus veiksmo, nes, pavyzdžiui, nepripažinus ir neįvertinus istorinių faktų iš pakantumo žydų atžvilgiu lieka veidmainystė. Be pritaikytos infrastruktūros ir aktyvaus integravimo neįgalieji stumiami į kasdienius sunkumus ir atskirtį.
Suprasti pakantumą kaip pozityvią sąvoką iš dalies trukdo semantika: jei pakenčiu, vadinasi, tiesiog neatmetu. Tačiau žodį „tolerancija“ galima versti ir suprasti kaip gebėjimą priimti – tai pastangos sudaryti patogias sąlygas. Negatyvios ir pozityvios tolerancijos šalininkų ginčas yra vienas iš keleto. Pasak G. Mažeikio, stipriai nesutariama ir dėl to, koks yra pakantumo tikslas: kad skirtumai būtų mažinami ar kad jie būtų įgalinami? „Diskusija tarp tų, kas nori juos paslėpti, ir tų, kas nori paskatinti skirtumus, gali sukurti palankią politinę aplinką, kai vienais atvejais jie užglaistomi, o kitais racionaliai didinami ir pabrėžiami. Lietuvoje dominuoja integravimo, o ne skirtumų įgalinimo samprata, ir tai trukdo plėtotis daugiakultūrei visuomenei“, – mano VDU profesorius.
Leisti rašyti w pase, suteikti homoseksualioms poroms teisę į partnerystę arba išviešinti ir pasmerkti prisidėjusiems prie Holokausto pakanka administracinių priemonių, tai nesuvaržo niekieno laisvių ir nereikalauja investicijų. Tačiau atsimušama į įtakingų grupių arba masių pasipriešinimą. O integruoti tūkstantį pabėgėlių arba įrengti infrastruktūrą neįgaliesiems užtrunka, yra brangu ir politiškai neparanku.
„Atmetimas yra paprastas ir banalus, tam pakanka pusdienio, o priimti ir įgalinti reikalingi metai. Tie, kurie atmeta, atrodo didvyriški, nes gali padaryti sprendimą čia ir dabar. Todėl populizmas paprastai remiasi atmetimu. Galima lengvai išvaikyti seksualines mažumas, bohemą, kitų tautybių, rasių ar tikėjimų žmones, bet gyvensime nuskurdusioje visuomenėje. Neretai net ir išsivysčiusios Vakarų šalys prastai vykdo įvairovės įgalinimo procesus. Jie yra prieštaringi ir sudėtingi, bet kito kelio Europa neturi“, – sakė G. Mažeikis.
Tolerancijos sklaida nebuvo nė vienos Lietuvos Vyriausybės ar aukštas pareigas einančio politiko prioritetas. Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) teisininkė Jūratė Guzevičiūtė mano, kad dauguma teigiamų postūmių – tiek visuomenės požiūrio, tiek teisinio reguliavimo – įvyko dėl visuomeninių organizacijų šviečiamojo ir lobistinio darbo, taip pat nacionaliniuose ir tarptautiniuose teismuose laimėtų bylų. „Prie šių pastangų prisijungus valstybės įstaigoms, ministerijoms, politinėms partijoms, rezultatai būtų kur kas geresni. Tačiau viskas dažnai vyksta priešingai, pavyzdžiui, Seimas užsimoja perrašyti „šeimos“ sąvoką ir ją apriboti tik vyro ir moters santuoka“, – teigė ŽTSI teisės programų vadovė.
Anot L. Donskio, politinė klasė renkasi tarnauti viešajai nuomonei ir atsisako prisiimti lyderystę dauguma poliarizuojančių klausimų. „Man yra tekę girdėti, kaip protingi ir labai aukšto išsilavinimo britų politikai rimtais veidais svarsto galimybę grąžinti mirties bausmę, nes taip mąsto jų rinkėjai. Palauk, žmogau: politikas ne vien tam, kad tarnautų viešajai nuomonei. Jis privalo į ją atsižvelgti, bet turi pareigą būti lyderiu, mesti iššūkį ir diskutuoti. Masių tironija pasireiškia, pavyzdžiui, pabėgėlių klausimu, kuris labai poliarizuoja ir Vakarų visuomenes. Matome, kad ir jos linksta į moralinę paniką“, – sakė buvęs europarlamentaras.
Sulig migracijos krize itin pablogėjo pabėgėlių ir musulmonų vertinimas Lietuvoje (žr. grafiką). Šie žmonės staiga tapo vienais nemėgstamiausių šalyje, jie atstumti gerokai labiau nei tokios tradiciškai netoleruojamos grupės kaip romai, buvę kaliniai, homoseksualai ir psichikos negalią turintys asmenys. Didžiausias šuolis fiksuotas 2015-ųjų apklausoje, vykdytoje iškart po teroro išpuolio Paryžiuje pernai lapkritį. „Įdomiausia tai, kad didžioji dauguma respondentų, paklausti, ar yra sutikę ir asmeniškai pažįsta ką nors iš minėtų grupių, atsako neigiamai. Taigi galime daryti išvadą, jog nuostatos suformuotos ne asmeninių patirčių, o informacijos viešojoje erdvėje“, – komentavo J. Guzevičiūtė.
G. Mažeikis pabrėžia, kad labai sunku kalbėti apie dažnai neakivaizdžią tolerancijos naudą, kai žiniasklaida diena po dienos pateikia konkrečius „kitų“ prievartos pavyzdžius, kuriems paaukojama didžioji viešosios erdvės dalis.
Antisemitiniai pogromai prieš žydus Europoje vykdavo po tikslingai skleidžiamų šmeižto kampanijų apie macams kepti naudojamą krikščionių kūdikių kraują. „Tolerancija neįmanoma be kritiško analitinio mąstymo, – mano L. Donskis. – Antraip tai ne tolerancija, o lengvatikystė, kuria gali būti pasinaudota tiek teigiamai, tiek neigiamai.“ Ir šiandien įtikinti mases melu nesunku, pavyzdžiui, apie tai, kad Pasaulio sveikatos organizacija ir europarlamentarai ragina mokyti mažamečius masturbuotis. Arba apie tai, kiek kainuoja Jungtinės Karalystės narystė ES. Teroro išpuoliai sėkmingai kursto antiimigracines ir antimusulmoniškas nuotaikas, ir Europoje prasideda naujas pakantumo, kuris ne visur turi tvirtą pagrindą, išbandymas.
