-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Ar gamini maistą, ar geri kavą, ar batus rišiesi, kaip puodelį laikysi ar šaukštelį pasidėsi – į viską žiūrėti kūrybiškai. Tuomet gyvenimas susijungia su tavim pačiu, jis nėra atskiras. Kad nenutiktų taip, kai leki leki, o jis plaukia kažkur šalia, tarsi matytum pro mašinos langą, kaip gyvenimas bėga pro šalį“, – interviu „Sekundei“ yra kalbėjęs menininkas.
Vienas pagrindinių jo kūrinių „veikėjų“ – kasdienis daiktas, virtęs nekasdienišku eksponatu – kėdė.
„Mečiau sau iššūkį – kasdien sukurti po darbą su kėde.“
R. Peleckas
Užlipusius į antrą aukštą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos lankytojus pasitinka meninė instaliacija – ant kėdžių sėdinčios Panevėžio laikraščius skaitančios figūros.
Tai R. Pelecko tapybos parodos „Juoda kaip balta“ sudedamoji dalis.
„Jokios ypatingos minties čia nėra. Man gražu tokia plastika, kaip atrodo į pėdkelnes sukišti laikraštinio popieriaus gniužulai. Kita vertus, kiekvienas galime susikurti savo interpretaciją. Tad palieku šią teisę žiūrovui“, – sako parodos autorius.
R. Pelecko teigimu, jam tiesiog gražu, kaip atrodo į pėdkelnes sukišti laikraštinio popieriaus gniužulai. Kita vertus, kiekvienas galime susikurti savo interpretaciją. G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos nuotr.
Juoda ir balta spalva nutapytuose kūriniuose dominuojantis objektas – kėdė.
„Galiu pajuokauti: pats žodis „kėdė“ man nusibodo, tačiau jos piešti – dar ne. Nors pradžia buvo dar 1994–1995 metai, kai studijuodamas atostogų grįždavau pas tėvus į Panevėžį. Kabliukas buvo ant kėdės gražiai sudėti žurnalai „Krantai“, paskutinės vakarienės tema. Turėjau tik tušo, plunksną, popieriaus. Taip su šia minimalistine technika ir prasidėjo“, – prisimena R. Peleckas.
Kėdė jo kūryboje vėl atsirado kitu grįžimu – iš Vilniaus į Panevėžį, kur prieš pandemiją įsigijo studiją.
„Koronavirusas mus uždarė ir pasodino namie. Ne visada galėjome ko reikėjo nusipirkti. Pavyzdžiui, aš, kaip menininkas, – priemonių. Tad vėl teko suktis iš padėties. Mečiau sau iššūkį – kasdien sukurti po darbą su kėde. Šiuos kūrinius žymėjau numeriais. Pradėjau nuo 365 (tiek dienų paprastai turi metai – išskyrus keliamuosius) ir ėjau mažėjimo link. Taip iki nulio. Dabar vėl pasiekiau daugiau kaip 300, tad darbų su kėde turiu išties nemažai – kone 700“, – sako R. Peleckas.
Pasak R. Pelecko, kėdė – svarbus, neišvengiamas kasdienis daiktas, atskiras herojus mūsų gyvenime: ant jų ilsimės, mąstome, tvirtiname svarbias sutartis, rašome projektus. G. Kartano nuotr.
Menininko kūriniai su kėdėmis įvairūs savo dydžiu – iki pat miniatiūrų. Iš jų atrinkti ir naujajai bibliotekos ekspozicijai.
„Darbus atrinkau atsižvelgdamas į erdvę. Ir nors ji neatrodo didelė, čia norėjosi parodyti naujesnius, didesnius. Taip paveikti, sustabdyti, sudominti žiūrovą. Beje, kai kurie darbai ir atsirado sudėjus kelias ankstesniąsias miniatiūras. Man tai pasirodė įdomu. Tokį konstravimą bei toliau didinti miniatiūras ketinu tęsti – turiu nebaigtų, nerealizuotų minčių“, – teigia R. Peleckas.
Parodoje kėdės dažniausiai yra savarankiški objektai – žmogiški, charakterizuojantys, veikiantys. Jos koncertuoja, ap(si)kabina, guodžia, valgo, rūpinasi, mąsto, svečiuojasi, kankinasi ir palūžta nelaisvėje, dalyvauja begaliniame verslo procese. Kita vertus, yra neatskiriamas harmoningų namų, buities atributas.
G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos lankytojus pasitinka meninė instaliacija – ant kėdžių sėdinčios Panevėžio laikraščius skaitančios figūros. G. Kartano nuotr.
Pasak autoriaus, kėdė – svarbus, neišvengiamas kasdienis daiktas, atskiras herojus mūsų gyvenime: „Ant jų ilsimės, mąstome, tvirtiname svarbias sutartis, rašome projektus. O jei dar pasigilintume į naująją mokslininkų teoriją – kėdė jaučia, išsaugo ir atsimena žmogaus kūno vibracijas…“
R. Pelecko kėdės pasakoja kokias nors istorijas, bet visos jos susijusios su pačiu kūrėju.
„Tų istorijų aš tyčia neužrašinėju. Labai gerai, jeigu žiūrovas istorijas susikuria pats, juk kiekvienas mato skirtingai, pagal save“, – „Sekundei“ yra pasakojęs menininkas.
R. Peleckas gimęs Pakruojyje.
Baigęs tuometę Panevėžio J. Balčikonio vidurinę mokyklą ir Dailės mokyklą, įstojo į Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą (dabar Kauno kolegija), meninio stiklo specialybę. Vėliau mokėsi ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Ilgą laiką dirbo Vilniaus stiklo studijoje dizaineriu.
Menininkas „Sekundei“ yra juokavęs, jog taip jau susiklostė, kad po trečdalį gyvenimo teko trims miestams: Panevėžiui, Kaunui, Vilniui.
„Pagyvenęs didmiesčiuose supratau, kad gaišti laiką stovint spūstyje ir stebėti, kaip gyvenimas eina pro automobilio langus, nėra jokios prasmės. Juk paties miesto aš kaip ir nemačiau, o pasivaikščioti sekmadienį po Vilniaus senamiestį galiu atvažiuoti iš bet kur. Sėdėdamas spūstyse ar grūsdamasis eilėse parduotuvėse nebesi kūrėjas“, – kalbėjo R. Peleckas, šiuo metu kuriantis savo dailės studijoje Velžyje, vedantis tapybos, piešimo užsiėmimus.
Labiausiai menininkui patinka imtis tapybos, grafikos, stiklo, keramikos kūrinių. R. Pelecko spalvoto stiklo indų kolekcijos buvo pristatytos pasaulinėje parodoje Frankfurte (Vokietija).
R. Pelecko darbų yra įsigiję meno vertintojai iš Europos šalių, JAV, Australijos, Naujosios Zelandijos ir kt.
