G. Kartano nuotraukos

Ilgesio pilnos nuotraukos iš Semeniškių

Ilgesio pilnos nuotraukos iš Semeniškių

Aukštaičiui nuo Biržų, kurį galėtume įsivaizduoti viena ranka įsitvėrusį žagrės, o kitoje laikantį kūrybos simbolį, o gal greičiau priemonę – plunksną, Jonui Mekui šiemet būtų sukakę 100 metų.

Retas tiek nugyvena, šimtmečio nesulaukė ir šis Niujorko didmiestyje gyvenęs, meno išradimais Ameriką, o gal ir visą pasaulį stebinęs kūrėjas. Prieš trejus metus J. Mekas mirė Niujorke.

Bet nemirė J. Meko kūryba.

Tai liudija ir Panevėžio fotografijos galerijoje jau kito biržiečio kūrėjo Alio Balbieriaus surengta paroda „Jono Meko žemė“. Jos atidaryme neapsiribota vien kūrinių pristatymu ir jų aptarimu. Pats A. Balbierius, o ir jo kūrybos gerbėjai, bičiuliai susirinkusiems skaitė J. Meko eiles.

„Žiūriu į nuotraukas ir mintimis grįžtu į savo vaikystę, prisimenu, kokie tada dideli man atrodė medžiai ir kaip toli buvo kaimyno troba. Dabar pažiūrėjus viskas rodosi taip sumažėję ir susitraukę.“

E. Ivanauskas

„Žinokit, atradau Meką. Ir anksčiau buvau skaičiusi jo kūrybos, o dabar atradau ją. Meko kūryba tikrai ypatinga“, – prisipažino fotomenininkė Marija Čičirkienė, skaičiusi J. Meko pasvarstymus, kaip jis, jaunystėje sėdėdamas po eglėmis, kai viskas atrodė taip paprasta, klausėsi lietaus.

Kai medžiai buvo dideli

Kitas fotomenininkas Evaldas Ivanauskas atkreipė dėmesį, kad A. Balbieriaus kurtų fotografijų paroda, pristatanti vietas, kur J. Meko gimta, augta, išeita į žmones, ir tai, kas iš tų vietų likę, jam byloja apie paties gimtąjį miestelį.

„Žiūriu į nuotraukas ir mintimis grįžtu į savo vaikystę, prisimenu, kokie tada dideli man atrodė medžiai ir kaip toli buvo kaimyno troba. Dabar pažiūrėjus viskas rodosi taip sumažėję ir susitraukę“, – J. Balbieriaus nuotraukų sukeltus įspūdžius išsakė E. Ivanauskas.

O nuotraukose – gimtieji J. Meko Semeniškiai iš paukščio skrydžio, nufotografuotos rudenėjančios Semeniškių smilgos, netolimos vietovės Papilio dvaras, kas iš jo belikę, Papilio bažnyčios koplytėlė, stovinti prie Semeniškių kelio, sudegusi sodyba, iš kurios griuvėsių kyšo kaminas, kaimo kapinės, arimai.

Pats A. Balbierius patarė žvelgiant į jo nuotraukas meno neieškoti. Jis pasakoja prieš 19-a metų priešokiais fiksavęs vietas, kur gyventa J. Meko. Fotografuota ir profesionaliu fotoaparatu, ir mobiliuoju telefonu, nuotraukos darytos ir dronu.

O „užsikabinęs“ už J. Meko fotomenininkas sako visai atsitiktinai, kai automobiliu keliaujant po Biržų kraštą bičiulis užvežė į Semeniškius.

Pamatęs tenykščius laukus, o virš jų – debesis, menininkas nutaręs sukurti nuotraukų ciklą fotografuodamas J. Meko žemę.

A. Balbieriaus nuotraukose – žemė, kurioje gimė, augo, iš kurios į žmones išėjo Jonas Mekas. G. Kartano nuotr.

Stebino universalumu

„Iš tiesų Mekas stebino mane renesansiniu universalumu. Esu pagalvojęs, kad jam, niujorkiečiui, jo kaimas turėjęs būti dzin. Bet taip nebuvo. Semeniškių kaimas jam labai svarbus“, – dėmesį atkreipė A. Balbierius.

„Tegu mano širdis dainuos tavo grožį“, – eilutė iš J. Meko eilėraščio, kurį skaityti pasirinko poetė E. Pažemeckaitė.

Ir kita eilutė: „Ruduo – ir nei alyvų, nei beržų ir nei mergaitės tos, kuri ateidavo pavasarį“.

O A. Balbierius priminė paties J. Meko mintį, kad nenorintis kurti išdaiktintos poezijos, nori kurti ją daiktišką.

Drauge su A. Balbieriumi į Panevėžį atvykusi muziejininkė iš Biržų Edita Lansbergienė teigė, jog išties J. Mekas – kūrėjas avangardistas, taip pat kūręs ir kaimiškąją poeziją. Kaip, beje, ir Kazys Binkis – jųdviejų tėviškės netoli viena nuo kitos. Abu šiuos kūrėjus, pasak muziejininkės, sieja ta pati mokykla Biržų krašte. K. Binkis joje yra dirbęs mokytoju, J. Mekas mokėsi. Išlikusiame mokyklos pastate šiuo metu gyvena pati E. Lansbergienė.

Mekų sodybą, pasak E. Lansbergienės, nušlavė melioracija, tačiau išliko kapinaitės, kuriose palaidoti jo giminės.

Per parodos atidarymą vyko J. Meko kūrybos skaitymai, supažindinę su jo kūrybos gilumu. G. Kartano nuotr.

Ir skrybėlėtas akmuo

Iš J. Meko sukurtų „Semeniškių idilių“ E. Lansbergienė paskaitė apie jo tetą Kastūnę, vasaromis aplankydavusią šeimą.

Pasakojime visa taip paprasta, bet taip gilu ir jautru, kad iškart suvoki, jog būtent tokį pasakojimą gali sukurti tik didis kūrėjas.

Kaip ir kitas šios muziejininkės skaitytas pasakojimas apie tai, kaip kaimo vyrai imasi raminti žmoną palaidojusį kaimyną, kaip atsiskleidžia vyriška prigimtis skubiau ką nors daryti.

Pats A. Balbierius skaitė J. Meko užrašytus sapnus. Jie išblunka – ir vėl grįžta.

O Semeniškiuose, netoli tos vietos, kur stovėta J. Meko sodybos, šiuo metu stūkso akmuo su metalo skrybėle ant jo.

Skrybėlė buvo neatskiriama šio Niujorke gyvenusio ir kūrusio aukštaičio įvaizdžio dalis.

Skrybėlėtą akmenį įamžinusi nuotrauka taip pat surado vietą parodoje.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų