-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jau neprisimenami visų nukankintųjų vardai, užmiršti jų gyvenimai, nebeminimi kadaise tarti žodžiai, nuveikti darbai, pasiektos pergalės. Nebėra daugelio prisiminimus saugojančių artimųjų, ir tarpukario metais gyvenusių, mylėjusių, dirbusių, kūrusių žmonių tarsi nė nebuvo. Juos tiesiog išplėšė iš gimtinės ir išmetė į nebūtį.
Laimė, laiko ir užmaršties klodai visko neužkloja – garbingų žmonių vardai, prisiminimai ir dabar sugrįžta. Šį kartą pristatomas buvęs nepelnytai primirštas paskutinis nepriklausomos Lietuvos Panevėžio apskrities ir miesto Šaulių sąjungos vadas Česlovas Meškauskas.
Jo atminimas dabar įamžintas prie Švč. Trejybės bažnyčios esančioje Atminimo sienelėje. Aktyvių žmonių rūpesčiu čia atidengta nauja atminimo lenta.
Joje užrašas: „Česlovas Meškauskas. 1904.10. 26 – 1942.06.22. Panevėžio miesto šaulių sąjungos vadas.“ Skelbiama ir mirties vieta – Komija, Pečiorlagas.
Kad būtų įamžintas atminimas, pasirūpino garbiojo šaulio marti Zita Meškauskienė, daug nuveikė idėjos iniciatorė ir įgyvendintoja jos sesuo Janina Antanavičienė. Jos užsakė paminklinę lentą ir ją iškilmingai atidengė. Lentą pagamino skulptorius Alfridas Pajuodis, jis taip pat padėjo įgyvendinant sumanymą.
Koks jis buvo, į Panevėžį iš Kauno maždaug 1936 metais atkeltas ir čia sėkmingai darbavęsis karininkas Č. Meškauskas?
Apie jo asmenybę, veiklą, pomėgius, įsitikinimus projekto įgyvendintojai surankiojo po kruopelytę iš įvairiausių šaltinių, rėmėsi šaulių vadą pažinojusiųjų prisiminimais ir išleido specialų lankstinuką, skirtą Č. Meškausko atminimui įamžinti.
Iš leidinio galima sužinoti, kad šio žmogaus būta gabaus ir darbštaus. Juk tokie garbingi apdovanojimai, kokius jis pelnė, šiaip sau neskiriami.
Č. Meškauskas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino penkto laipsnio ordinu, Lietuvos nepriklausomybės ir Šaulių žvaigždės ordino medaliais, ugniagesių „Artimui pagalbon“ trečio laipsnio ženklu.
Leidinėlyje keletas įdomių nuotraukų. Vienoje jų matyti, kaip 1939 metais buvo paminėta Šaulių sąjungos dvidešimtmečio šventė Panevėžyje. Centrine aikšte žygiuoja šauliai, rikiuotės priekyje ranką prie kepurės pagarbai pridėjęs – vadas Č. Meškauskas. Publikuojamos ir kitos nuotraukos – su mama ir broliu bei su žmona Valerija.
Panevėžietė Zita Meškauskienė pasakoja, kad jos vyrą Narimantą – savo sūnų, karininkas Č. Meškauskas matė tik vieną kartą. Žmonai buvo leista jam, tuo metu jau kalėjime uždarytam, parodyti trijų mėnesių kūdikį.
Nuo to laiko nei žmona, nei sūnus jo daugiau nematė ir nieko apie jo likimą nežinojo. Č. Meškauskas buvo suimtas okupacijos pradžioje – 1940 metų rugpjūčio 21 dieną – ir, apkaltinus aktyvia veikla, nuteistas 8 metams lagerio.
Kada jis buvo išvežtas iš Panevėžio kalėjimo, artimieji nežinojo. Kai kažkas pasakė, kad iš kalėjimo vyrus veža į geležinkelio stotį, žmona ten nulėkė, tačiau jau nieko neberado – traukinys buvo išvažiavęs.
Kaip pasakoja Z. Meškauskienė, jos anyta vis tikėjo, kad vyras galbūt kada nors sugrįš. Viltis, kad jis, ištvėręs tremtį ir kalinimus, vis dar gyvas, ilgai ruseno.
Tik papūtę laisvės vėjai atskleidė paslapties skraistę, leido artimiesiems sužinoti negailestingą tiesą – pradėjus teikti užklausas, naršyti archyvuose sužinota, kad Č. Meškauskas mirė 1942 metų birželio 22 dieną. Tačiau tiksli mirties priežastis nežinoma – vienais duomenimis, jis mirė tiesdamas geležinkelį, kitais – urano kasyklose. Jo palaidojimo nėra žinoma.
J. Antanavičienė sako, kad Č. Meškausko našlei buvo labai svarbu sužinoti, kur jos vyras palaidotas. Tad moteriai buvo duotas pažadas, kad, jeigu kapo vietos rasti ir nepavyks, jos vyro atminimas vis tiek bus įamžintas. Dabar šis pažadas ištesėtas.
Č. Meškausko biografija istoriniuose šaltiniuose išliko keliomis kukliomis eilutėmis: baigė Karo mokyklą, paskirtas Pėstininkų pulko kuopos jaunesniuoju karininku, perkeltas į karo aviaciją, paskirtas Mokomosios oro eskadrilės būrio vadu.
Vėliau pagal Karininkų laipsnių įstatymą jo laipsnis pakeistas į leitenanto,
pakeltas į kapitonus, paskirtas kuopos vadu.
Nuo 1937 metų balandžio jis buvo Panevėžio apskrities komendantūros karininku šaulių reikalams, LŠS Panevėžio šaulių rinktinės vadu.
Č. Meškausko asmenybe, jo veikla, įsitikimais labai domėjosi ir juo žavisi J. Antanavičienė. Moteris sako supratusi, kokie svarbūs šiam vyrui buvo žodžiai: Lietuva, meilė, pareiga. Jis buvo didelis savo krašto patriotas, jautęs Lietuvai begalinę pagarbą ir meilę, raginęs nepaklusti okupantams.
Brolis Vytautas, artėjant okupacijai, ragino jį trauktis, tačiau Česlovas liko Lietuvoje.
„Č. Meškauskas buvo puikus oratorius. Jis mėgo meną, artimai bendravo su garsiuoju dainininku Kipru Petrausku. Šis, būdamas Panevėžyje, apsistodavo pas Česlovą, su juo kartu pietaudavo. Šeimininkas vertino gražius indus, mėgo tinkamai serviruotą stalą“, – pasakoja J. Antanaitienė.
Su būsima žmona susipažinęs Panevėžyje, čia 1940 metų vasarį katedroje susituokė. Šeima gyveno Plukių gatvėje.
Neilgas buvo laimingasis Meškauskų šeimos periodas. Kai gimė sūnus, vyras jau buvo įkalintas. Žmona su vaiku netrukus buvo iškraustyta iš buto, tardyta. Ji labai sunkiai vertėsi. Tiesa, kurį laiką prasimaitinti padėjo gražieji indai, moteris juos pardavinėjo.
Kalėjime uždarytam tėvui parodyti sūnų moteris galėjo tik gailestingo kariškio ukrainiečio dėka. „Butamalenka“ – šią pavardę Č. Meškausko našlė buvo įsiminusi visam gyvenimui. Juk tokie pasimatymai nebuvo galimi, tik šio prižiūrėtojo dėka ji galėjo pasimatyti su vyru, parodyti jam kūdikį.
Pasimatymas pro grotas buvo trumpas ir skausmingas – ašaros riedėjo ir vyro skruostais.
Ilgą gyvenimą nugyvenusiai V. Meškauskienei vyro atminimas visada buvo labai svarbus, reikšmingas ir brangus. Toks jis buvo ir dabar jau taip pat šviesaus atminimo jų sūnui Narimantui bei kitiems artimiesiems – anūkei, proanūkiams. Ir visai Lietuvai.
