-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Reta Ukrainos šeima neturi vyšyvankų. Tai mūsų tautos siela. Deja, mūsų šeimos vyšyvankos liko Kijeve. Bėgdami nuo karo nesusipratome jų įsidėti į kelionės krepšius“, – sako L. Bandurka.
Tai, kad rytoj ne vien ukrainiečiai pasipuoš marškiniais vyšyvankomis, „kalta“ jaunutė Ukrainos studentė Lesia Voroniuk.
L. Bandurka pasakoja, kad prieš 17-a metų, 2006-aisiais, Ukrainos Černivcų universiteto studentė Lesia pasiūlė bičiuliams studentams gražų žydintį trečią gegužės ketvirtadienį į paskaitas ateiti pasipuošus Ukrainos tautiniu drabužiu – vyšyvanka.
Pasipuošti buvo pakviesti ir dėstytojai. Dauguma ir studentų, ir pedagogų Lesios kvietimą priėmė. Žinia apie tai netruko pasklisti.
„Jau po metų trečiąjį gegužės ketvirtadienį vyšyvankomis ėmė puoštis vis daugiau ukrainiečių. Kaip jau būna, pirmieji tokiu noru užsidegė jauni žmonės, tačiau jais netruko pasekti ir vyresnieji. O įdomu tai, kad tokia tautos tradicija labai greitai pasklido po pasaulį. Vyšyvankomis ėmė puoštis ne tik kitose šalyse gyvenantys ukrainiečiai, bet ir kitų tautų žmonės“, – sako L. Bandurka.
Anot jos, vyšyvanka – tai kartu ir talismanas, amuletas, tautos vienybės simbolis.
Dabar, kai šalis užpulta ir niokojama okupantų, vienybę norisi rodyti dar labiau.
Lena dėkinga ją su šeima priglaudusio Panevėžio žmonėms, kurie pernai į Laisvės aikštę išėjo paminėti Vyšyvankos dienos ir patys pasipuošę vyšyvankomis.
L. Bandurkos sūnus 17-metis Aleksejus pasakoja, kad rankomis siuvinėjami marškiniai vyšyvankos ypač vertingi, bet taip pat vyšyvankas išsiuvinėja ir specialiai užprogramuotos siuvinėjimo mašinos. Nusipirkti vyšyvankų galima visose Ukrainos suvenyrų parduotuvėse, o Kijeve veikia netgi specialūs vyšyvankų turgūs.
L. Bandurka, Kijevo politechnikos universitete studentams dėstanti ekologijos discipliną bei mokanti juos programavimo, pastaruoju metu kaip tik gilinosi į tai, ką ukrainiečių tautai reiškia vyšyvankos.
„O reiškia labai daug. Vyšyvankos visais laikais buvo talismanai ar amuletai, galintys apsaugoti nuo blogio, jos kartu ir laimingo likimo, sveikatos, gražaus ir ilgo gyvenimo simbolis“, – teigia universiteto dėstytoja.
Vyšyvankų raštuose, jų ornamentuose slypi savotiškai užkoduoti kiekvienos šeimos simboliai, saugantys atmintį.
„Audėjos, ausdavusios audinius, ant kurių būdavo siuvinėjama, galėjo būti ir nebejaunos. Austi galėjo ir mamos, ir močiutės. O štai vyšyvankas bei visa kita, kas paprastai puošia namus, siuvinėdavo tik jaunos merginos, dukros ir anūkės. Mat siuvinėti reikia išties gerų akių“, – aiškino L. Bandurka.
Išsiuvinėti vyšyvanką – jau aukštas lygis, to reikia išmokti. Tad ir prieš šimtus metų, ir dabar ukrainiečiai siuvinėti moko vaikus nuo mažens.
Iš pradžių pakanka, jog jie kad ir menku siuvinuku papuoštų nosinę.
Būdama dar nedidukė, mena siuvinėjusi ir pati Lena. Dabar jai, trijų sūnų motinai, universiteto dėstytojai, tokiam užsiėmimui laiko nebelieka.
„Siuvinėti mokykloje mokiausi ir aš. Buvo bendros pamokos, siuvinėti mokėsi ir mergaitės, ir mes, berniukai“, – pasakojo A. Bandurka.
Šiuo metu jis nuotoliniu būdu mokosi vienos Kijevo mokyklos, kurioje sustiprintas anglų kalbos mokymas, 11-oje klasėje (Ukrainoje tai baigiamoji klasė) ir rengiasi stoti į vieną iš Vakarų Europos universitetų studijuoti tiksliųjų mokslų.
Nuo karo savojoje šalyje su tėvais atbėgęs į Panevėžį, jaunuolis lietuvių kalbos mokosi Kazimiero Paltaroko gimnazijoje.
L. Bandurka paragino įsivaizduoti ukrainiečių kaimo buitį, tarkime, prieš šimtą ir daugiau metų. Tiesą sakant, ji nedaug tesiskiria nuo to meto lietuviško kaimo.
Vyravo tuomet natūrinis ūkis, ko reikia išgyvenimui, šeimos užsiaugindavo ir pasigamindavo pačios.
Vasaromis gyvenimas paprastai kone visai dienai išeidavo iš gryčių. Augindami derlių, prižiūrėdami gyvulius žmonės triūsė laukuose. O žiemomis, kai laukai ištuštėję, gyvuliai suginti į tvartus, atlikusios dienos darbus, Ukrainos merginos sėsdavo siuvinėti.
„Siuvinėti reikėdavo ir tam, kad turėtų kuo papuošti savo išrinktuosius, būsimuosius vyrus. Per vestuves vyrai būtinai vilkėdavo nuotakų išsiuvinėtomis vyšyvankomis. Pačios nuotakos į cerkves eidavo ir prie altoriaus stodavosi taip pat jomis pasidabinusios“, – pasakoja L. Bandurka.
Dėstytoja, tyrinėdama Ukrainos tautos papročius, sužinojo, kad merginos, sulaukusios pirštis atėjusio jaunuolio, jei šis tikrai joms patikdavo ir būdavo pasirengusios už jo tekėti, padovanodavo rankšluostį. Jei nepatikdavo – įduodavo moliūgą.
„Pirštis būdavo einama rudenį, jau pasibaigus laukų darbams. Moliūgai tuo metu kaip tik ir būdavo suskinti ir sunešti iš laukų“, – sako L. Bandurka.
Vyšyvanka būdavo puošiamas ir kūdikis jo krikštynų metu.
Papročiai reikalaudavo, kad krikštynų rūbelį – vyšyvanką kūdikiui siuvinėtų arba besilaukianti jo mama, arba močiutė.
Kūdikio tėčio mama būsimam anūkui vyšyvankos nesiuvinėdavo, siuvinėti šį drabužiuką turėjo teisę nebent močiutė iš motinos pusės.
Kūdikiui skirtas rūbelis galėjo būti išaustas tik iš linų arba kanapių siūlų, tokiais pačiais siūlais ir išsiuvinėtas.
Tikėta, kad vyšyvanka mažylį saugos nuo blogio ir taps jo laimingo gyvenimo garantu.
Siuvinėjant vyšyvankas būdavo ne tik dainuojamos dainos, skirtos kūdikio laukimui, bet kalbamos ir specialios maldos.
Mama ir sūnus Bandurkos sako, jog vyšyvankos yra išskirtinai ukrainietiški marškiniai.
Bet istorikams skaičiuojant, kad Ukrainos teritorijoje per šios šalies istoriją ilgiau ar trumpiau yra gyvenusios net 32 tautos, vyšyvankos, ukrainietiški ornamentai pasklido po pasaulį.
Aleksejus teigė, jog toli ieškoti nereikia, pakanka atsiversti internetą, o jame nesunku aptikti Egipte archeologų atkastų tūkstantmečių statulėlių, kurios – irgi su vyšyvankų ornamentais.
Pasak L. Bandurkos, tai dabar trečiąjį gegužės ketvirtadienį švenčiama Vyšyvankos diena. O dar ne taip ir seniai tokia diena buvo gruodžio 17-oji.
Tai šventosios Varvaros diena, o ji – šeimos, vaikų, šeimyninės santarvės globėja.
Toji šventė buvo labiau moterų nei vyrų. Tad savąją dieną jos buvo kiek laisvesnės, o kad nedykinėtų, bet turėtų malonų užsiėmimą, imdavosi siuvinėjimo.
Panevėžio Laisvės aikštėje švenčiant Vyšyvankos dieną, tradiciniais ukrainietiškais drabužiais pasipuošė Lėlių vežimo teatro aktoriai. P. Židonio nuotr.
„Ukraina didelė, kiekvienas jos regionas turėjo ir tebeturi savus siuvinėjimo raštus, savas spalvas ir netgi savą siuvinėjimo būdą, dabar sakytum, metodiką. Štai, pavyzdžiui, Ternopilio krašte drobė siuvinėjama išskirtinai juodais siūlais. Legenda pasakoja, kad šio krašto vyrai kitados buvo išžudyti kraštą užpuolusių mongolų-totorių, tad moterys ėmėsi dėvėti tik juodais siūlais išsiuvinėtas vyšyvankas“, – pasakojo L. Bandurka.
O štai Černihive vyravo vyšyvankos, siuvinėtos baltais siūlais.
Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad ankstesniais amžiais siuvinėjimui skirti siūlai būdavo dažomi augaliniais dažais, o štai baltus siūlus išgaudavo juos balindami.
Balinimas buvo itin ilgas, kone trejus metus tęsęsis procesas.
„Kadangi siuvinėjimas – mūsų tautos sielos atskleidimas, mes, ukrainiečiai, siuvinėjimo nepamiršime, dar ilgai švęsime ir Vyšyvankos dieną. Džiugu, kad į šią mūsų šventę įsitraukiate ir jūs, panevėžiečiai“, – kalbėjo L. Bandurka.
