G. Kartano nuotr.

Vinycios vicemeras: Rusijos raketos seka miestu tekančios upės trajektoriją

Išaskirtinis interviu

„Jeigu raketa skrieja iš Rusijos teritorijos, vadinasi, po valandos gali smogti. O jei iš Juodosios jūros – vadinasi, po pusvalandžio. Tačiau būna ir raketų, apie kurias sužinome tik joms smogus“, – išskirtiniame interviu „Sekundei“ pasakojo Panevėžyje apsilankęs Vinycios miesto (Ukraina) vicemeras Ihoris Otkydachas.

Jis kartu su dviem Vinycios savivaldybės atstovais Denisu Mazurenka bei Andrejumi Kondratovu Panevėžio mero Ryčio Račkausko kvietimu viešėjo Aukštaitijos sostinės gimtadienyje.

Vinycia – apie du šimtus kilometrų į pietvakarius nuo Kyjivo nutolęs Ukrainos miestas, prieš karą turėjęs apie 400 000 gyventojų.

Su Panevėžiu šį pietvakarių Ukrainoje esantį didmiestį sieja jau aštuonerius metus trunkanti partnerystė.

Nors Vinycia gana toli nuo fronto linijos, nuo pat pirmųjų karo dienų šis miestas ne tik atakuojamas Rusijos sparnuotųjų raketų, bet ir tapo pro šalį praskriejančių trajektorijos tašku. Nuolatinės įtampos alinami ir žudymo mašinos traiškomi ukrainiečiai jau rengiasi artėjančiai žiemai, kuri, karo ekspertų nuomone, bus dar žiauresnė nei praėjusi.

Labai malonu buvo jus sutikti Panevėžio jubiliejiniame gimtadienyje. Kokius įspūdžius išsivežate į Ukrainą?

Visų pirma mums labai malonu, jog buvome pakviesti. Mums, atvykusiems iš karo, emociškai jautru matyti taikų gyvenimą. Ne kartą iki ašarų susijaudinome, nes jūsų miesto šventė priminė taikias dienas, kurios nuo mūsų nutolo taip toli, kad atrodo, jog liko už absoliučios ribos kitame gyvenime, kitame pasaulyje. Mums gera matyti neįsitempusius, geros nuotaikos, į minią susirinkusius žmones. Ukrainoje vieši masiniai renginiai nebevyksta dėl saugumo, nebuvo net Rugsėjo 1-osios švenčių prie mokyklų.

Mes ne tik Panevėžyje, bet ir Lietuvoje lankėmės pirmą kartą.

Didelį įspūdį padarė gimtadienio eisena. Labai šauni, galinga, daug pozityvių emocijų! Mūsų mieste tokių nėra buvę.

Vinycios gimtadienis taip pat panašiu metu – rugsėjo devintąją. Šiemet sukako 660 metų, tačiau, žinoma, jokios šventės nebuvo.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis praėjusių metų liepą Rusijos įvykdytą ataką prieš Vinycią pavadino teroro aktu.

Kasdien sulaukiame siaubingų naujienų iš Ukrainos. Kaip šiuo metu gyvena Vinycia?

Vinycia pradėjo ruoštis žiemai. Mes suvokiame, jog Rusija bombarduos kritinę infrastruktūrą – elektrines, šilumos tinklus, vandentiekį, todėl dabar įrengiami specialūs punktai, kuriuose žmonės galės bent trumpam sušilti, pasikrauti mobiliuosius telefonus, išgerti karštos arbatos. Gyvybiškai būtinos slėptuvės, kuriose veiktų šildymas, būtų galimybė ruošti karštą maistą, būtų kanalizacija. Tokias pirmiausia įrengia darželiuose ir mokyklose. Deja, jų kaina didelė.

Vinycia nuolat gyvena sirenų triukšme. Kaukia sirenos – vadinasi, atskrenda priešų raketa arba dronas. Rusijos leidžiamos raketos seka miestu tekančios upės trajektoriją – taip jos gali skrieti žemiau, virš vandens – taip jų nepastebi radarai. Jos dažniausiai pralekia pro mūsų miestą ir skrenda tolyn, tačiau kaskart nesame tikri, kad jos nėra skirtos būtent Vinyciai. Todėl po kelis kartus per dieną kaukia sirenos, leidžiamės į slėptuves, ieškome priedangos. Tai išderina kasdienę rutiną, kenkia psichologinei jausenai.

Apie atakas gauname pranešimus. Jeigu raketa skrieja iš Rusijos teritorijos, vadinasi, po tam tikro laiko, gal valandos, gali smogti. O jei iš Juodosios jūros – vadinasi, po pusvalandžio. Tačiau būna ir raketų, apie kurias sužinome tik joms smogus.

Va taip gyvena Vinycia, o ji nuo fronto juk toli.

Karo metu Vinycia tapo vietinių pabėgėlių centrų – priglaudžiate ukrainiečius, išvykusius iš karo zonų. Kokių iššūkių tai kelia jūsų miestui?

Karo pradžioje tranzitu Vinycią pravažiavo didžiulis skaičius žmonių – kiek tiksliai, pasakyti negalime, bet manome, kad susidarytų keli milijonai. Tai lėmė tranzitiniai keliai į Lenkiją ir Moldovą, kurie ir eina pro mūsų miestą.

Šiuo metu Vinycioje užsiregistravę 46 000 karo pabėgėlių. Realiai jų yra gerokai daugiau. Kai kas iš jų nuomojasi būstus, tačiau didžioji dalis gyvena bendrabučiuose, mokyklose, kuriose nevyksta pamokos, nes nėra slėptuvių. Tai kelia bėdų, juk prasideda mokslo metai, ir studentams tenka dalintis bendrabučius su pabėgėliais, o glaustis klasėse, aišku, nėra nei jauku, nei patogu.

Taigi mokyklos dirba?

Taip, dirba, bet su sąlyga. Dirba tos mokyklos ir tie vaikų darželiai, kur yra galimybė vaikams pasislėpti nuo raketų pavojaus. Kadangi tokių įstaigų nėra daug, mokomasi dviem pamainomis. Be to, dalis mokinių vieną savaitę mokosi kontaktiniu būdu, o dalis – nuotoliu. Kitą savaitę šios grupės keičiasi. Tai nėra normalu, bet kitokių galimybių nėra. Pakaitinis mokymasis leidžia apie 85–90 procentų miesto mokinių mokytis ir kontaktiniu režimu. Šiuo metu Vinycioje vyksta 12-os slėptuvių statybos.

I. Otkydachas sako suvokiantis, jog Rusija žiemą bombarduos kritinę infrastruktūrą – elektrines, šilumos tinklus, vandentiekį, tačiau ukrainiečiai pilni ryžto išgyventi ir nugalėti. G. Kartano nuotr.

Kas Vinycioje sugriauta? Ką dar galima atstatyti?

Jau pačią pirmąją karo dieną sugriautas oro uostas. Labai stipriai subombarduotas, neišvengta žūčių.

Jei girdėjote – pernai liepą raketa pataikė į Karininkų namus. Juose veikia koncertų rūmai, tai vienas iš Vinycios simbolių. Žuvusiųjų daug – tarp jų ir vaikai.

Šitos raketos – jų buvo trys – atskrido iš stratosferos. Jų numušti neįmanoma. Pasiekusios miestą jos beveik stačia trajektorija smigo žemyn, sukeldamos nenupasakojamą garsą. Tu į jas, skrendančias virš galvos, žiūri ir jautiesi visiškai bejėgis. Vien skrydžio sukelta banga tokia stipri, kad visi, patekę į jų kelią, buvo išversti iš kojų. Praskriejus vienai, iš kitų šonų atūžė dar dvi. Visos jos buvo nutaikytos į vieną tašką. Aplink jį 150 metrų atstumu visi buvusieji ir nežuvusieji patyrė kontuzijas.

Šiuo metu dauguma sugriautų pastatų jau atstatyta. Tačiau Karininkų namai dar ne.

Su kokiais sunkumais susiduria vietos verslas? Ar įmanoma dirbti tokiomis sąlygomis?

Mūsų verslas dirba. Jūs suprantate – karą laimi ekonomika. Nedirbtų verslai – nežinia, kas lauktų.

Verslas gyvuoja, žmonės dirba, algos mokamos. Žinoma, ne tokiais pajėgumais, kokie buvo iki karo.

O kokia situacija miesto kultūrinio gyvenimo situacija?

Stengiamės, kad veiktų teatrai, kino teatrai, vaikų būreliai, bibliotekos, sporto sektorius. Iš esmės – viskas. Vinycia privalo gyvuoti. Tačiau trikdžių daug. Tenka net stabdyti spektaklį, kad per oro pavojų visi spėtų nusileisti į slėptuvę. Po to spektaklis vėl tęsiamas. Ar tai normalu? Karo metu – taip.

Kokios pagalbos Vinyciai šiuo metu labiausiai reikia?

Sunkus klausimas. Iš esmės pagalbos reikėtų visokeriopos.

Daug pagalbos reikia vietiniams pabėgėliams. Jiems trūksta būstų, maisto, o tokių žmonių mieste labai daug. Gyvybiškai reikia slėptuvių, elektros generatorių, medžiagų ir priemonių naikinamai s infrastruktūrai atstatyti. Reikia visko, kas padėtų ištverti būsimą žiemą.

Vinycios miesto (Ukraina) vicemeras Ihoris Otkydachas (trečias iš kairės) kartu su dviem Vinycios savivaldybės atstovais Denisu Mazurenka bei Andrejumi Kondratovu susitiko su Panevėžio meru Ryčiu Račkausku prie miesto-partnerio gimtadienio simbolio. G. Kartano nuotr.

Iš kokių šalių sulaukėte daugiausia pagalbos?

Žinoma, iš Baltijos šalių, Lenkijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės. Būtų sunku pasakyti, kiek būtent iš kurios šalies. Ukraina viską gauna bendrai, o po to paskirsto po šalį – tiesiogiai į miestą krovinių gauname retai. Su meile prisimename jūsų miesto žmonių pernai atsiųstą krovinį. Jame buvo ne tik taip reikalingų maisto produktų, higienos priemonių, radome ir šiltus stiprybės linkėjimus bei rūpinimąsi, vienybę išreiškiančius simbolius. Nuoširdžiai dėkojame. Viešai žinoma, jog didžiausią pagalbą Ukrainai suteikia Lenkija ir Baltijos šalys.

Panevėžyje gyvena nemaža ukrainiečių diaspora. Girdėjau, kad turėjote galimybę su jais susitikti. Kaip jie čia jaučiasi, apie ką kalbėjote?

Taip, buvome susitikę. Prie Lietuvos jie priprato, pasak jų, čia visus labai šiltai priėmė. Lietuvoje jaučiasi gerai, jau gali ir susikalbėti lietuviškai. Mes ir patys matome, kaip Lietuva juos priėmė išskėstomis rankomis.

Žinoma, visi jie laukia pergalės, žada sugrįžti namo, nepaisant to, kad kai kuriems nebėra kur grįžti. Ten, kur jie gyveno, nebėra namų.

Kalbėjomės su viena moterimi iš Kramatorsko. Ji sakė, kad vis tiek sugrįš į Ukrainą, nors jos namo jau nebėra.

O ko palinkėtumėte mūsų miestui – Vinycios partneriui?

Žinote, kas mus nustebino, kai atvykome į Lietuvą? Tai, kad vyksta kelių infrastruktūros statybos darbai, intensyviai tvarkomos gatvės. Kai šalis vykdo tokius didelės apimties projektus, vadinasi, tikima šviesia ateitimi. Šiais laikais tai labai daug.

Panevėžio miestui linkime klestėjimo, džiugių perspektyvų, ir, žinoma, taikos.

Panevėžyje mes pamatėme dorus ir vieningus žmones. Mes žiūrėjome šventinę gimtadienio eiseną – dalyvavo kiekviena mokykla, kiekvienas vaikų darželis, visos organizacijos. Puikiai organizuota, visi susivienijote kaip tauta. Mes galime iš jūsų to pasimokyti.

Baigsis karas ir mes švęsime taip pat – juk turime, ką parodyti.

Ukrainiečiai puikūs žmonės, tad, kai baigsis karas, atstatysime savo šalį ir švęsime kartu su jumis.