-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Juodviejų šventė su beveik keturiasdešimčia svečių atsiėjo vos 2 500 eurų. Po jos visi vienbalsiai tvirtino pirmą kartą dalyvavę tokiose neįprastose vestuvėse.
Tradicinės brangios vestuvės su puota kaimo turizmo sodyboje ar restorane, puošniomis suknelėmis ir kostiumais, prie bažnyčios durų ant jaunavedžių barstomais žiedlapiais, didžėjumi, vidurnaktį dangų nušviečiančiais fejerverkais – ne tokios, apie kokias kada nors būtų svajoję ką tik aukso žiedus sumainę Viktorija Metiolkina ir Tomas Švedas.
Jaunieji juokiasi prisiminę, kiek daug buvo bandančių juodu atkalbėti nuo tvarių ir pigių vestuvių po atviru dangumi tiesiog ant žolės.
„Mums būtų buvę gaila išleisti penkiolika tūkstančių, dešimt tūkstančių ir net penkis tūkstančius eurų“, – tvirtina Viktorija ir Tomas.
Juodviejų šventė su beveik keturiasdešimčia svečių atsiėjo vos pustrečio tūkstančio, tačiau po jos visi vienbalsiai tvirtino pirmą kartą dalyvavę tokiose neįprastose, bet labai jaukiose ir smagiose vestuvėse.
Vyru ir žmona praėjusį savaitgalį tapę Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Vaikų ir jaunimo kultūrinės edukacijos skyriaus bibliotekininkė Viktorija Metiolkina bei videografas Tomas Švedas tebegyvena savo visiškai netradicinių vestuvių įspūdžiais.
Jiedu džiaugiasi nepasidavę įkalbinėjami eiti tuo pačiu keliu, kokį dažniausiai renkasi pradedantieji bendrą gyvenimą.
„Savo vestuvėse labiausiai norėjome natūralumo. Tikrai žinojom, ko nenorim. O nenorėjom užsakomų pietų, kad visi sėdėtų prie vieno stalo, jokio oficialumo. Norėjome, kad svečiai jaustųsi jaukiai, maistas būtų gamintas namuose, visi bendrautų, šoktų“, – pasakoja Viktorija ir Tomas.
Ieškant idėjų internete, jauniesiems patraukliausiai pasirodė vestuvės ant žolės – su patiestais pledais, su daug pagalvėlių.
Viktorija ir Tomas pasakoja norėję kuo natūralesnių, tvarių vestuvių, todėl ir savo įvaizdžiui pinigų nešvaistė, jaunoji netgi atsisakė tradicinių aukštakulnių. S. BARONO nuotr.
Pikniko idėja ir tapo kertine šventės tema.
Tomo tėvų kieme savo svečiams jaunieji paruošė netradicinį stalą. Ant žolės pritiesė pledų, ant jų padėjo po du vieną ant kito sukrautus europadėklus, kad patogiau būtų sėdėti, aplinkui primėtė pagalvėlių.
„Padėklus pasiskolinome, pledai – iš mamų ir močiučių spintų, pagalvėlių pigiai prisipirkome dėvėtų drabužių parduotuvėje“, – pasakoja Viktorija.
Ant europadėklų sustatytos žvakės ir nuo uodų svečius gelbėjo, ir sukūrė romantišką nuotaiką. Tokius savotiškus stalus jaunavedžiai papuošė į mamos molines čenakines pamerkę rugiagėlių.
„Labai norėjome patys eiti į laukus prisiskinti gėlių, bet Tomo mama neleido mums gadintis rankų ir turguje iš močiutės nupirko rugiagėlių puokštelių po 2 eurus“, – šypsosi Viktorija.
Su viena jų V. Metiolkina-Švedienė ėjo ir prie altoriaus.
Jaunavedžiai neslepia, jog jų idėja svečius pakviesti sėstis prie europadėklų daug kam pasirodė labai keista.
„Pradžioje mūsų idėjos turbūt niekas nesuprato. Vis ragino statyti didžiulę palapinę ir vieną bendrą stalą – surengti tikras lietuviškas vestuves. Iki pat paskutinių dienų bandė įkalbėti, kaip čia prie tų palečių. Visgi sutikom padengti kelis stalus, bet galiausiai jie liko tušti – visi jaukiai susėdo prie tų padėklų. Po visko Tomo mama pasakė, kad jai tai buvo pirmos tokios netradicinės vestuvės ir visiems labai patiko“, – juokiasi pora.
„Baisiausia, kas gali būti, – tikėtis, kad vestuvės atsipirks. Kažkas nesuprantamo, kai kitą rytą jaunieji traukia pinigus iš vokelių, kad atsiskaitytų už išnuomotą sodybą.“
V. Metiolkina-Švedienė
Nedidukėje, iš prekybos centro už 30 eurų pirktoje palapinėje buvo pastatyta pora skolintų stalų ir padengtas švediškas stalas.
Jaunavedžiai nematė reikalo švaistyti pinigus naujiems indams – nupirko vienkartinių puodelių, taurių ir lėkščių. Išskyrus šakutes su peiliais – tie buvo ne vienkartiniai, kad svečiams būtų patogu pjaustyti šašlykus.
Beveik visi patiekalai, kaip ir norėjo jaunieji, gaminti namuose. Tik Tomo mama užsakė vieno kąsnio užkandžių.
Jaunojo brolis užraugė naminės giros, užsakytas naminis šakotis, kitus tortus kepė pats Tomas su močiute, o Viktorija prikepė sausainių.
„Labai džiaugiamės, kad tortai nebuvo balti, elegantiški – mums reikėjo paprastumo. Buvo tokia juokinga akimirka, kai nešiau stiklinį padėklą tortui. Mūsų liudytoja pamačiusi nustebo: čia lėkštė iš mikrobangės? Ogi taip!“ – kvatoja Viktorija.
Vestuvių puotoje svečiams pasiūlyta šašlykų, grilyje keptų dešrelių.
„Galvojau prašyti, kad kažkas šašlykinę užkurtų, šašlykus iškeptų, bet paskui matome, kad jau kažkas užkūrė, svečiai patys kepa. Visi puikiai įsitraukė į pikniką“, – pasakoja V. Metiolkina-Švedienė.
Pradžioje bandę jaunuosius atkalbėti nuo idėjos surengti šventę ant žolės prie palečių vėliau svečiai pripažino pirmą kartą dalyvavę tokiose netradicinėse, bet labai jaukiose ir smagiose vestuvėse. S. BARONO nuotr.
Kvietimuose jaunavedžiai svečius buvo įspėję, kad šventė vyks lauke, tad apranga – tinkama piknikui.
Bažnyčioje atrodę šventiškai, vėliau ne vienas persirengė, kaip patogiau – įšoko į džinsus, įsispyrė į kedus.
Ir patys vestuvių kaltininkai atsisakė ištaigingo įvaizdžio.
„Esu turbūt nepakankamai moteriška, nes niekada nesvajojau apie vestuvinę suknelę. Man buvo svarbiausia, kad tiktų mano figūrai ir nebūtų brangi“, – sako Viktoriją.
Už baltą vestuvinę suknelę internetinėje parduotuvėje ji sumokėjo vos 30 eurų, Tomo kostiumas atsiėjo 50 eurų.
Abu avėjo baltus sportinius batelius.
„Supratau, kad mano stresas slypi aukštakulniuose ir galvos apdangale. Aukštakulnius nusipirkau už 5 eurus, bet pavaikščiojusi supratau, kad teks labai lėtai žingsnius dėlioti. O per savo šventę norėjosi suktis, apsikabinti su svečiais, bėgti per fotosesiją, nenorėjau visada būti įsikibusi į Tomą, kad nepargriūčiau“, – pasakoja „inkariukus“ prie vestuvinės suknelės priderinusi V. Metiolkina-Švedienė.
Jaunoji netgi svarstė išsiversti be grožio salono paslaugų – pati pasidaryti ir makiažą, ir šukuoseną.
Vis dėlto pasidavusi kitų moterų įtakai užsirašė pas grožio meistrę.
„Bet dabar žiūrėdama į vestuvines nuotraukas nematau savęs. Atrodau per daug tvarkinga. Jei vestuves kartočiau, dažyčiausi ir šukuočiausi pati, kad būčiau tikroji aš. Tas makiažas bei šukuosena ir buvo vienintelis bandymas įtilpti į tradicinių vestuvių rėmus, bet džiaugsmo man ne itin suteikė“, – tvirtina nuotaka.
Po santuokos ceremonijos Švč. Trejybės bažnyčioje išeinančius jaunavedžius svečiai pasitiko ne, kaip įprasta, barstydami žiedlapius ar ryžius, o pūsdami spalvotus muilo burbulus.
Tokią idėją Viktorijai ir Tomui savotiškai pasufleravo juos tuokęs kunigas, juokais paprašęs jaunųjų nemėtyti bulvių nei ryžių, nes turėsiantis darbo sutvarkyti.
Vestuvės tęsėsi iki vidurnakčio. Viktorija ir Tomas nesamdė nei šventės vedėjo, nei didžėjaus. Iškamantinėję svečių, kokia muzika jiems patinka, patys sudarė grojaraštį. Abiems nekilo nė minties savo šventę vainikuoti orą teršiančiais ir gyvūnus gąsdinančiais fejerverkais.
Puotoje tašką padėjo svečiai, netikėtai apsupę jaunavedžius ratu ir sudainavę jiems „Ilgiausių metų“.
Vestuvinio albumo „vinimi“ neabejotinai tapo nuotrauka, kurioje jaunieji ant suoliuko prie bažnyčios valgo mėsainius. S. BARONO nuotr.
Šventės įspūdžius ir po daugelio metų atgaivinsiančios nuotraukos – taip pat ne tokios, kokios dažniausiai nugula jaunavedžių albumuose.
Vestuves fotografavęs Tomo draugas pasistengė įamžinti natūralias akimirkas be jokio dirbtinio saldumo.
„Nenorėjome pozuoti. Norėjome, kad nuotraukose atsispindėtų natūralios emocijos“, – sako Viktorija.
O vestuvinio albumo „vinimi“ neabejotinai tapo nuotrauka, kurioje užfiksuoti jaunieji, sėdintys ant suoliuko prie bažnyčios ir valgantys mėsainius.
Puotos svečiai jaunųjų porą į bendrą gyvenimą palydėjo įteikę dovanas vokeliuose. Viktorija ir Tomas, paprašę prisidėti prie jų medaus mėnesio, tvirtina esantys už tai dėkingi, tačiau jiems visiškai nesvarbu, kas kiek įdėjo į vokelį. Netgi prasitaria nejaukiai pasijutę radę didesnę sumą.
„Baisiausia, kas gali būti, – tikėtis, kad vestuvės atsipirks. Kažkas nesuprantamo, kai kitą rytą jaunieji traukia pinigus iš vokelių, kad atsiskaitytų už išnuomotą sodybą. Mums dovana buvo patys žmonės, atėję į šventę, ne jų atnešti vokeliai“, – tvirtina pora.
O labiausiai abiem į širdį krito dovanotas rankų darbo atvirukas. Ir atėjusios pasveikinti Viktorijos kolegės, nors viena jų ką tik grįžusi iš ligoninės.
