Atradusi savąjį gyvenimo receptą

Panevėžietei Stasei Norgėlaitei-Charisovienei būtų galima pavydėti neišsenkančios energijos ir gyvenimo aistros. gyvenimas išties pilnas kraštutinumų.

Staselė, taip ją visi vadina, dirba Respublikinės Panevėžio ligoninės Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, ten susikaupusį adrenaliną ir slogias nuotaikas išlieja gamindama įstabaus grožio ir skonio desertus.
Pašnekovė šypsosi: jos vidaus degimo variklis – keturi vaikai. Po bemiegių naktų reanimacijoje ar kepykloje visas nuovargis tarsi ištirpsta, pamačius jų blizgančias akis ir pajutus mamos kaklą apsivejančias mažas rankutes.

Motinystės išbandymas

S. Norgėlaitė-Charisovienė svarsto: kai labai nori, viską įmanoma suderinti.
O ji visuomet buvo ta, kuri be veiklos negali.
Staselė sako negalinti išskirti, kas jai arčiau širdies: darbas ligoninės reanimacijoje ar desertų gamyba. Pašnekovė juokiasi, kad tai lyg ing ir jang – nors be galo skirtingos, bet vienas kitą atsveriančios veiklos.
Visgi pirmiausia ji save įprasmina būdama mama.
Staselė visuomet norėjo bent trijų vaikų. Pati gimė gausioje šeimoje, bet buvo pagrandukė, todėl Žemaitijos vienkiemyje augo praktiškai viena.
„Man visuomet labai trūko vaikų, bendravimo, todėl įsivaizdavau, kad turėsiu bent tris vaikus. Du – puiku, o keturi dar geriau. Penkto gal jau nebus, tą valstybinę pensiją užsidirbsiu kepdama pyragus“, – šypsosi keturių vaikų mama.
Sakoma, gyvenime atsitiktinumų nėra.
Taip sudėliojo likimas, kad S. Norgėlaitė-Charisovienė kartu su vyru tapo ir trijų brolio vaikų globėjais. Tuo metu patys augino dar tik dvi savo atžalas.
„Tikriausiai tai buvo Dievo siųstas išbandymas, ar esame pasiruošę turėti gausesnę šeimą. Tikiu, kad gyvenime niekas nevyksta be reikalo. Kai palaipsniui iš šeimos į savarankišką gyvenimą išėjo mūsų globojami vaikai, man atsirado savotiškas tuščio lizdo sindromas. Juk buvau penkių vaikų mama, pripratusi prie nuolatinio jų šurmulio namuose, turėjau kuo rūpintis ir staiga beliko tik du vaikai“, – pamena pašnekovė.

Skanėstų kepėja juokauja, kad normalių moterų spintos lūžta nuo drabužių, o jos – nuo įvairiausių šokolado rūšių. O pati daugiau išmano apie konditerinius nei makiažo šepetėlius.

Tikrosios gyvenimo dovanos

Staselė šypsosi, kad prireikė trejų metų, kol įkalbėjo sutuoktinį ryžtis trečiai atžalai, o koronoviruso pandemija padovanojo pagrandukę.
Vyresnėlei dukrai Rusnei ką tik suėjo devyniolika, sūnui Augustui – beveik 16, pirmokui Martynui tuoj bus aštuoneri, o pačiai mažiausiajai Gretutei – beveik ketveri.
„Gretutė buvo didžiulė staigmena. Buvo sunku susitaikyti su žinia, kad po širdimi nešioju naują gyvybę. Juk man ėjo jau 39-eri, bet labai palaikė namiškiai ir kolektyvas. Dabar džiaugiamės ta likimo staigmena. Dukrelė tarsi viesulas, ugnis, vijurkas, gebanti išjudinti visą šeimą ir kartu labai tvirto charakterio mergina. Tikriausiai ne veltui mane likimas tam ruošė“, – svarsto keturių vaikų mama.
Jeigu ne du mažieji, kaip sako Staselė, jau jaustųsi vyresnė mama, nors kitą mėnesį jai tebus 43-eji. Bet kai vienas žingsniuoja į pirmą klasę, o kitas – tik į darželį, metų svorio nesijaučia.
„Kai vaikai sveiki, o tėvai pajėgūs juos išleisti į savarankišką gyvenimą, galima auginti kad ir dešimt. Tai be galo prasmingas gyvenimo etapas. Būna dienų, kai po darbo reanimacijoje ar kepykloje nebesinori nieko, bet kai matau, kokia esu reikalinga savo vaikams, visas nuovargis išgaruoja“, – teigia S. Norgėlaitė-Charisovienė.

Staselei grįžus iš ligoninės reanimacijos nuovargį ir įtampą nuima keturi jos laukiantys vaikai.

Slegianti aplinka

O nuovargio, įtampos ir net adrenalino Staselės darbe tikrai netrūksta.
S. Norgėlaitė-Charisovienė – Respublikinės Panevėžio ligoninės Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje dirba slaugytoja.
Toks darbas ją visuomet traukė – vaikystėje visi meškinai būdavo „gydomi“ injekcijomis.
Visgi gyvenimą ji bandė sieti ir su teisės, ir su biologijos mokslais.
„Bet taip susidėliojo aplinkybės, kad per stojamuosius likau pirma už brūkšnio. Slauga buvo kaip atsarginis variantas, bet dabar suprantu, kad taip ir buvo geriausia“, – svarsto slaugytoja.
Kadangi Panevėžyje jau gyveno trys mamos seserys, studijuoti slaugos žemaitė atvyko į Aukštaitijos sostinę.
Studijų suole susipažino su būsimu vyru.
Nors abu kartu baigė slaugą, vyras nė dienos nedirbo šio darbo. Ir pati Staselė galėjo rinktis – pradedant personalo skyriumi ir baigiant operacine. Visgi suprato, kad kaip oro jai reikia bendravimo su žmonėmis, o ne instrumentais.
„Virtuvėje šaukštais mojuoju viena, tad bent darbe norisi bendravimo. Reanimacijoje dirbti psichologiškai nelengva, ta aplinka, emocijos, kvapai, vaizdai slegia, tad grįžusi į virtuvę, kur malonūs kvapai, spalvos, grožis, aš atsigaunu“, – pasakoja moteris.
Pasak Staselės, nors per tiek metų ji išmoko kiek atsiriboti nuo tų slogių emocijų ir jų nesinešti į namus, bet ne visada pavyksta. Sunkiausia, kai jaunus žmones pasiglemžia staigi ir beprasmė mirtis. Dar viena atskira ir psichologiškai sunki tema – organų donorystė.
„Kai artimas žmogus sunkiai serga, namiškiai būna susitaikę su galima baigtimi, bet kai avarija ar nelaimingas atsitikimas – kas kita. Ne veltui reanimacijoje ribojamas pacientų lankymas. Žinoma, darome įvairias išlygas, į visą žiūrime žmogiškai ir žemiškai. Mes irgi turime širdį, kartais būna, kad dėl paciento verkiame kartu su jo artimaisiais. Būna, kad pacientai ir jų istorijos tiesiog įstringa ir negali pamiršti visą gyvenimą“, – atvirai kalba S. Norgėlaitė-Charisovienė.

Kitu žvilgsniu

O smagiausia darbo dalis, kai iš reanimacijos išlydi pasveikusiuosius. Tie maži stebuklai ten, kur grumiasi mirtis ir gyvenimas, ir yra šio darbo varomoji jėga.
„Matydama, koks gyvenimas verda ligoninės reanimacijoje, suprantu, kokios kartais menkos mano pačios problemos. Kartais ir vyras papriekaištauja, kad tampu nejautri, bet kai tenka kovoti dėl žmogaus, nukritusio iš didžiulio aukščio ir patyrusio daugybinius sužalojimus, gyvybės, vaikų skundai dėl ne vietoje išdygusio spuogo neatrodo tokia didelė problema“, – kalbėjo slaugytoja.
Tiesa, jeigu reikėtų dirbti ne suaugusiųjų, o vaikų reanimacijoje, Staselė abejoja, ar pajėgtų.
Kai atveža vos 18–19 metų jaunuolius ir nėra jokių garantijų, kad jiems pavyks išsikapstyti, slaugytoją apima bejėgiškumo jausmas – juk tai jos dukros bendraamžiai.
„Prieš dešimt metų, kai ligoninėje netikėtai mirė mano tėtis, ilgą laiką psichologiškai negalėjau kitų mirusių pacientų nuvežti į morgą, prašydavau kolegės. Nors stengiuosi atsiriboti nuo slogių emocijų, ne visuomet pavyksta – esame tik žmonės“, – sako S. Norgėlaitė-Charisovienė.

Skanėstai tik parduotuvėse

Staselė ligoninėje dirba kas ketvirtą parą. Anot slaugytojos, darbe adrenalino tiek, kad įstengia nemiegoti ir ilgiau nei parą. O grįžusi iš ligoninės skuba į savo meditacijos erdvę – nuosavo namo rūsyje įrengtą kepyklėlę, kur gimsta jos gardžiausi desertai.
Skanėstų kepėja juokauja, kad normalių moterų spintos lūžta nuo drabužių, o jos – nuo įvairiausių šokolado rūšių. O pati daugiau išmano apie konditerinius nei makiažo šepetėlius.
„Negalėčiau išskirti, kuri veikla man teikia daugiau pasitenkinimo. Ligoninėje jaučiu ir didelę savo darbo prasmę, ir daug skausmo, slogios nuotaikos, praktiškai nebūna grįžtamojo ryšio, o virtuvėje pasikraunu emociškai, tai padeda auginti savivertę. Kaskart sau keliu iššūkį – ar sugebėsiu įgyvendinti beprotiškiausią idėją, ar galėsiu žmones nustebinti desertais“, – kalba pašnekovė.
Pasak Staselės, konditerija jos gyvenime taip pat atsirado atsitiktinai. Šeimoje nebuvo tradicijos kepti tortų ar gaminti kitų desertų. Jos močiutė, kaip ir mama, tik Velykoms ir Kalėdoms kepdavo mielines bandas, bandeles su aguonomis ar lašinukais. O ji pati maniusi, kad vienintelis kelias įsigyti torto – nusipirkti parduotuvėje.
„Augau atokiame vienkiemyje tarp Platelių ir Salantų, tad į kaimo parduotuvę atveždavo tik batono ir duonos, o kepti patiems tortus net nebuvo minčių“, – šypsosi S. Norgėlaitė-Charisovienė.

Desertų karalystė

Vis dėlto gimus pirmagimei, teko ieškoti sveikesnių alternatyvų, mat dukrytė buvo alergiška. Tuo lobynu tapo internetas ir kitų mamų patirtis. Viename iš forumų Staselė atrado, kaip iškepti sveikesnį medutį, kurį labai mėgo dukra. O savotišku debiutu tapo mamos jubiliejui iškeptas tortas.
„Pradėjau kepti saldumynus namiškiams, jų tiek daug prikepdavau, kad dėdavau ir vyrui į darbą pietums. Tai pamatęs jo bendradarbis paklausė, ar galėčiau tortą iškepti ir jam. Taip prieš maždaug penkiolika metų ir prasidėjo mano desertų kelionė“, – pasakoja S. Norgėlaitė-Charisovienė.
Saldumynų gamybos paslapčių ji mokėsi ir savarankiškai, ir pas garsiausius desertų gamybos meistrus.
Suderinti du darbus, keturių vaikų auginimą ir intensyvius mokslus buvo savotiškas iššūkis, tačiau kai šeima stipri kaip kumštis, viskas įmanoma.
Staselė be galo dėkinga ne tik sutuoktiniui, bet ir mamai, kaip pati sako, savo palaikytojai, pavaduotojai, padėjėjai, papildomoms rankoms ir dar vienai mylinčiai širdžiai.
Kai tenka saldų stalą ruošti vestuvėms ar Kalėdoms, kartu darbuojasi ir vyresnėlė Rusnė, kuri planuoja studijuoti slaugą. Staselė šypsosi, kad dukrą tereikia dar išmokyti makarunus kepti.
„Mano mama juokauja, kad nesupranta, kaip nėriau į gardėsių kepimą ir puošybą, nes piešti tikrai nemoku, neturiu ir kokių nors kūrybinių gebėjimų, bet tiesiog viskas išeina savaime, per praktiką. Gaminu mažais kiekiais, tad virtuvė kol kas kukli, bet džiaugiuosi, kad turiu savo atskirą karalystę“, – šypsosi panevėžietė.

Mieliau iškeistų į lašinius

Idėjas, koks turėtų būti šventės tortas ar kiti desertai, diktuoja patys klientai.
Staselė jau turi tokių mažųjų klientų, kurie atsineša piešinukus, kaip turėtų atrodyti jų gimtadienio tortas.
Kad žmogui pasiūlytum jo skoniui tinkamą gardėsį, anot kepėjos, reikia jį pažinoti. O išpildymas – jau pačios kūryba. Tiesa, kartais tenka klientus perkalbėti. Dabar labai madingi vadinamieji juodieji tortai – atrodo be galo gražiai ir elegantiškai, tačiau jiems gaminti naudojami dažai iš maistinės aktyvintos anglies.
„Aš galiu iškepti, bet kaip slaugytoja niekuomet nerekomenduoju. Po torto kepimo negaliu išplauti dubens, tad galima tik įsivaizduoti, ką valgome. Deja, kai kurie klientai per daug užsispyrę“, – pasakoja kepėja.
Anot jos, panevėžiečiai labiausiai mėgsta makarunus. Šie Staselės gaminti gardėsiai keliauja po visą pasaulį – nuo Skandinavijos šalių iki Amerikos. O namiškius palepina pačiais paprasčiausiais desertais. Jų šeimoje tortai kepami tik prieš vaikų gimtadienius.
„Namiškiai nori kuo paprastesnių desertų, kaip sako, uogų ir trupinukų. Aš saldumynų nemėgstu. Galiu paragauti pagal naują receptą iškeptą desertą, bet valgyti nesinori. Man norisi lašinių, kumpio, silkės – ūkiškai. Žemaitijoje sakydavo, „Žalts, verd samagon į neger“, taip ir aš – tiek prisikvėpuoju tos vanilės ir šokolado kvapų, kad jau nebesinori saldumynų“, – šypsosi pašnekovė.
Anot Staselės, skirtingos veiklos jai leidžia neperdegti, o kai jaučia, kad jau visko per daug, stengiasi ištrūkti iš namų. Dažniausiai kartu su šeima leidžiasi po gražiausius Lietuvos kampelius: dvarus, muziejus, kitas lankytinas vietas.
„Ramus gyvenimas – ne man. Jeigu nėra veiklos, ją susigalvoju, nes neberandu, kur save padėti“, – šypsosi S. Norgėlaitė-Charisovienė.