-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Į sporto istoriją įrašyta kaip pirmoji lietuvė, įveikusi trigubą ultratriatloną, ištvermės karaliene tituluojama panevėžietė 40-metė Alina Ranceva ruošiasi dar sunkesniam penkiagubam, dažnai pavadinamam sportine beprotybe.
Kai Lietuvoje birželio 24-ąją visi dar tik atsibus po trumpiausios metuose nakties, Alina Prancūzijoje, Kolmaro mieste stos prie starto linijos, kad visam pasauliui įrodytų mažos šalies sportininkės milžinišką valią.
Penkiagubame pasaulio čempionate penkios dešimtys dalyvių, iš kurių tik 12 moterų iš aštuonių valstybių, leisis į karjeros ir gyvenimo iššūkį.
Triatlonininkams reikės įveikti penkiskart klasikinio „Ironman“ triatlono nuotolius: nuplaukti 19 km, dviračiu nuvažiuoti 900 km ir dar 211 km nubėgti.
Visai šiai neįtikėtinų fizinių jėgų ir ištvermės reikalaujančiai trasai įveikti skirtas 148 valandų limitas.
Iki šiol greičiausiai šią trasą 2022-aisiais įveikė Adrianas Kostera, joje praleidęs 67 val. 45 min. Moterų kategorijoje rekordas priklauso Aleksandrai Meixner, užtrukusiai 84 val. 44 min.
Penkiagubą ultratriatloną yra įveikę tik du lietuviai: panevėžietis Vidmantas Urbonas bei iš Jonavos kilęs Tautvydas Grabauskas.
Alina Ranceva į Lietuvos sporto istoriją praėjusią vasarą pateko kaip pirmoji Lietuvos moteris, Vokietijoje įveikusi trigubą „Geležinio žmogaus“ ultratriatloną. Asmeninio archyvo nuotrauka
A. Ranceva juokiasi nesikėsinanti į rekordus, jai svarbiausia – pasiekti finišą ir tapti pirmąja tą padariusi lietuve.
„Džiaugsiuosi, jei trasą įveiksiu per 90 valandų. Pirmą kartą leidžiuosi į tokį iššūkį ir tikrai daug nežinomųjų. Svarbiausia – kaip susitvarkyti su miegu. Keturių parų be miego neišgyvensiu, reiks susidėlioti poilsio režimą“, – nusiteikusi panevėžietė.
Alina planuoja 19 kilometrų 50 m ilgio baseine nuplaukti maždaug per septynias valandas. Visą tą laiką net neišlips iš vandens, tik kas 3 val. stabtelės kelioms sekundėms atsigerti energinio gėrimo.
Baigusi plaukti sportininkė sės ant dviračio ir mažiausiai parą pasiryžusi minti taip pat nesustodama.
Panevėžietė skaičiuoja, kad nuo starto trasoje šitaip nesustojant praleidus pusantros paros turėtų neišvengiamai apimti miegas.
Iš patirties ji žino, kad tarp pirmos ir antros valandos nakties ateina didžiausias noras pamiegoti.
„Būna, sportininkai tiesiog ant dviračio užmiega, atsitrenkia į medį, išvažiuoja iš trasos. Pati trigubame ultratriatlone pajutau: mini, viskas aplinkui nurimę, tamsu… Tada nuo miego išgelbėjo palaikymo komandos paduoti čiulpiami mėtiniai saldainiai, kramtomoji guma. O kai pradeda švisti – miegas baigiasi ir vėl viskas iš pradžių“, – pasakoja A. Ranceva.
Šįkart, įsiklausydama į organizmą, ultratriatlonininkė planuoja bent 2–3 valandas pamiegoti.
„Į Prancūziją važiuojame kemperiu, jame kelioms valandėlėms ir prigulsiu. Nežinau, ar pavyks užmigti, dar niekada nesu miegojusi varžybose“, – sako pašnekovė.
Nusnūdusi A. Ranceva vėl šoks į sportinius batelius ir leisis bėgti daugiau nei 200 kilometrų.
Pasak Alinos, tokiose varžybose sunkiausia kovoti ne su varžovais, o su savimi.
„Tai varžybos, kuriose nuolat tenka save motyvuoti, atsispirti norui trauktis iš trasos, pailsėti. Būna, motyvacija krenta, bet vyras pasako: Alina, tu privalai, ko čia atvažiavai – sėsk ant dviračio ir toliau mink. Kai šitaip įspiria į užpakalį, suprantu, kad tiek laiko diena dienon treniravausi, tokį kelią į varžybas važiavau iš tiesų ne tam, kad apsisukusi namo grįžčiau. Ne tam, kad emocijos mane įveiktų“, – kalba A. Ranceva.
Varžybose Alina stengiasi kiek įmanoma nutolinti bet kokį sustojimą, netgi į tualetą, kad kuo mažiau pajaustų komfortą sėdint ir ilsintis.
Tačiau šioje sporto beprotybėje organizmo laukia neįtikėtinas fizinis krūvis. Tai reiškia ne tik begalinį nuovargį. Alina neatmeta, kad kūnui kelias paras negavus poilsio gali ir haliucinacijos apimti.
Panevėžietė tą jau pernai patyrė trigubo ultratriatlono trasoje Vokietijoje.
„Jau jutau, kad apima vaizdiniai“, – sako A. Ranceva.
Nors čempionato dalyviai privalo organizatoriams pateikti medikų pažymas, kad tokiam iššūkiui yra tinkamai pasiruošę, visgi per varžybas visko nutinka.
Aliną labiausiai baugina skrandžio problemos – kad dėl milžiniško nuovargio neprasidėtų pykinimas. Kartą trasoje jau yra taip nutikę.
„Prieš šešetą metų Panevėžyje dvigubame ultratriatlone bėgau pirma, bet labai stresavau, kad mane aplenks. Ta nervinė įtampa kirto per skrandį. Pradėjau vemti. Nors valandą pirmavau, po pykinimo likau trečia. Labai dažnai po varžybų pradedu vemti. Taip išsilieja visos susikaupusios emocijos“, – pasakoja A. Ranceva.
Lietuvos ištvermės karalienę į Prancūziją lydės jos sutuoktinis Andrejus Rancevas. Jam vienam teks pabūti viskuo – ir Alinos treneriu, ir gydytoju, ir psichologu, ir netgi virtuvės šefu. P. Židonio nuotrauka
Įveikti ultratriatlono trasą – didelis išbandymas ne tik pačiai Alinai, bet ir palaikymo komandai.
Tik šį kartą toji komanda bus vienintelis Lietuvos ištvermės karalienę į Prancūziją lydėsiantis jos sutuoktinis Andrejus Rancevas.
„Deja, neturime pakankamai rėmėjų, kad galėčiau į čempionatą vykti su visa palaikymo komanda. Visgi kelionėje užtruksime 11 parų, finansai neleidžia mums vežtis pagalbininkų“, – sako sportininkė.
Tad Andrejui teks pabūti viskuo – ir Alinos treneriu, ir gydytoju, ir psichologu, ir netgi virtuvės šefu.
„Vyras turės nuolat mane stebėti, nes tikrai ateis lūžio taškas, kai man reikės liepti eiti pailsėti, kai būsiu nebekoordinuota, kai reikės mane kalbinti, motyvuoti nesustoti. Andrejui ir pačiam bus sunku, ir manimi dar turės pasirūpinti“, – sako A. Ranceva.
Į neeilinę kelionę panevėžiečiai sutuoktiniai leisis kemperį prikrovę makaronų, grikių, sutirštinto pieno, šokoladukų ir kt. – produktų, turinčių daug angliavandenių.
Nors Alina trasoje nusiteikusi nestabteldama pasisotinti trintu, kad nereikėtų kramtyti, jau išbandytu maistu, visgi neatmeta, jog organizmas gali pateikti staigmenų.
Tokių irgi jau ne kartą yra buvę.
„Gydytoja buvo rekomendavusi per varžybas valgyti sūdytą lašišą. Išbandžiau per treniruotę ir tikrai labai tiko, o per varžybas niekaip negalėjau nuryti – netiko nei kvapas, nei skonis, iš karto supykindavo“, – pasakoja sportininkė.
O kartą per čempionatą Panevėžyje, bėgdama Kultūros ir poilsio parke, Alina velniškai įsigeidė ledų.
„Pamenu, parke stovėjo mobilus itališkų ledų kioskelis. Bėgau ir vis galvojau, kada gi jį atidarys – taip norėjau ledų! Jei Prancūzijoje kils tokie norai, vyrui beliks čiupti paspirtuką ir lėkti pirkti“, – juokiasi Alina, prisipažinusi esanti tikra smaližė.
Čempionatui Prancūzijoje besiruošianti Alina penkiagubo triatlono trasą nusiteikusi įveikti per maždaug 90 valandų. P. Židonio nuotrauka
Penkiagubam ultratriatlonui A. Ranceva pradėjo ruoštis dar žiemą, vos paskelbus apie vasarą Kolmare vyksiantį čempionatą.
Vyras ją dar bandė atkalbėti nuo tokios sporto beprotybės. Kiek daug fizinės ir psichologinės ištvermės pareikalauja tokie išbandymai, jis jau matė praėjusią vasarą, kai Alina įveikė trigubą ultratriatloną Vokietijoje.
Šį kartą bus daug daug sunkiau. A. Ranceva svarsto, kad tokios varžybos sutuoktiniui bus dar didesnis išbandymas nei jai pačiai.
„Kartais galvoju, kad jam sunkiau nei man. Aš visą laiką plaukiu, minu, bėgu, o jis tą laiką sėdi ir laukia, nei pririštas, nei paleistas – nuolat turi būti šalia manęs. Ir taip kokias keturias penkias paras“, – sako Alina.
Čempionatui besiruošianti A. Ranceva kasdien keliasi, kai daugelis dar sapnuoja paskutinius sapnus – 5 valandą. Ir leidžiasi į ilgas treniruotes.
Vien sporto klubo baseine nesustodama plaukia 3–4 valandas.
„Baseine lankytojai keičiasi, o aš plaukiu, plaukiu. Ir vienas, ir kitas bando palenktyniauti, o aš toliau plaukiu. Kai ateinu, baseinas būna pilnas žmonių, po poros, trijų valandų jų praretėja“, – pasakoja A. Ranceva.
Anot jos, tokios ilgos treniruotės yra ne tik fizinis pasirengimas, bet ir buvimas su savimi. Kai jau atrodo, kad daugiau nebėra jėgų, Alina skatina save nesustoti, dar pakentėti primindama, kad varžybose teks nubėgti 200 km.
A. Ranceva apgailestauja negalinti treniruotėms skirti tiek laiko, kiek norėtų. Be pagrindinio – triatlono trenerės – darbo jos reikia ir šeimai: dvylikamečiam Arijui ir dar nė trijų metukų neturinčiai Andrėjai.
Rancevų atžalomis pasirūpins Lietuvoje likusi palaikymo komanda – močiutės.
Praėjusią vasarą A. Ranceva į Lietuvos sporto istoriją buvo įrašyta kaip pirmoji Lietuvos moteris, įveikusi trigubą „Geležinio žmogaus“ ultratriatloną.
Vokietijoje vykusių varžybų trasą panevėžietė įveikė per 50 val. ir 12 min. Per tiek laiko Alina nuplaukė 11,4 km, dviračiu numynė 540 km ir nubėgo 126,6 km.
Iki šiol tai buvo sunkiausios šios geležinės moters varžybos.
„Tada padariau klaidą taupydama laiką. Bėgant trasoje prapliupdavo lyti – 5 minutes palyja ir vėl saulė. Nestojau pasikeisti drėgnos avalynės ir man pritrynė didžiules pūsles. Kiekvienas žingsnis buvo begalinis skausmas. Tokios klaidos kainuoja ir sveikatos, ir rezultatą“, – pasimokė A. Ranceva.
Iš Vokietijos Alina grįžo ne tik pūslėtomis kojomis, bet ir ištinusiais sąnariais, o pėdos atrodė tarsi sugeltos bičių.
Po tokio išbandymo žaizdoms užsitraukti ir tinimui atslūgti prireikė mėnesio, o organizmui visiškai atsigauti – pusės metų.
Tačiau įveikusi trigubą distanciją Alina užtikrinta: galiu ir penkiagubą.
Į klausimą, kam viso to reikia, sportininkė atsako: jai patinka išsikelti iššūkių.
„Vieni į kalnus lipa, kiti dar kažko imasi, o aš leidžiuosi į trasą. Pasiekus finišą apima ypatinga euforija, bet iš karto sukasi mintys – o kas toliau, o jei dar ilgesnė distancija? Neatmetu sudalyvauti ir dešimtgubame triatlone. O dabar važiuosiu įveikti savęs“, – nusiteikusi A. Ranceva.
