P. Židonio nuotraukos

Į konteinerius maistą verčia su lėkštėmis

Į konteinerius maistą verčia su lėkštėmis

Nors kartu su rudaisiais kibirėliais panevėžiečiams išdalytos ir rūšiavimo atmintinės, iš sąvartyną pasiekiančio turinio matyti, kad gyventojai labai skirtingai supranta, kas yra maisto atliekos.

Jau geras mėnuo, kai panevėžiečiai bando prisijaukinti naują įprotį – atskirai rūšiuoti maisto atliekas.
Sakoma, kad tinkamam įpročiui susiformuoti reikia trijų savaičių.
Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centro vadybininkas technologas Geminas Jurėnas teigė, kad per gegužę, kai Panevėžyje pradėtos rinkti maisto atliekos, į sąvartyną iš visos apskrities tokių atvežta apie 130 tonų, o per birželį surinkta jau 80 tonų.
Iš apskrities maisto atliekos atvežamos du kartus per savaitę, o iš miesto – kasdien.
Apsilankius sąvartyne, kur tvarkomas rudųjų kibirėlių turinys, matyti, kad gyventojų požiūris į atliekų rūšiavimą labai skiriasi.
„Stebime, kad tinkamai atliekas rūšiuoja tik nuosavų namų gyventojai, kurie naudojasi individualiais konteineriais. Bet to negalime pasakyti apie kolektyvinio naudojimo konteinerių turinį“, – pažymi G. Jurėnas.

Nuo gelžgalių iki dujokaukių

Į neseniai pastatytą tik maisto atliekoms rūšiuoti ir perdirbti skirtą pastatą Dvarininkų kaime turėtų atkeliauti tik maisto atliekos.
Visgi iš tikrųjų yra kiek kitaip.
Šiuo metu maisto atliekų perrūšiavimo padalinyje įdarbinti trys atliekų perrūšiuotojai ir du operatoriai, dirbantys su technika.
„Jeigu žmonės tinkamai rūšiuotų atliekas, tiek darbo neturėtume ir mes. Reikia suprasti, kad kuo daugiau žmonių rankų prisideda rūšiuojant atliekas, tuo visa atliekų surinkimo sistema brangiau kainuoja. Atliekų vežimo kainos kyla tik dėl žmonių neatsakingumo. Jei kiekvienas tinkamai išrūšiuotų atliekas, būtų daug mažesnės sąnaudos“, – teigia G. Jurėnas.

P. Židonio nuotr.

Prie dvoko priprato

„Sekundės“ žurnalistai naująją rūšiavimo liniją sąvartyne apžiūrėjo pirmadienio rytą.
Tądien apžvelgus atvežtas maisto atliekas buvo matyti, kad į ruduosius konteinerius metama beveik viskas – nuo tekstilės gaminių, pakuočių atliekų, įvairių gelžgalių iki tokių įdomių eksponatų kaip tarybinių laikų dujokaukės.
O dujokaukės šioje vietoje ypač praverstų.
Dvokas čia toks intensyvus ir riečiantis nosį, kad ilgesnį laiką sunku išbūti.
Nuo pūvančių maisto likučių ir iš jų tekančių skysčių garuojanti salstelėjusi smarvė ilgainiui įsigeria į drabužius, plaukus ir odą. Tiesa, čia dirbantys žmonės tikina, kad kai darbo reikia, priprantama ir prie tokių ekstremalių sąlygų.
„Pas mus turėtų atkeliauti tik maisto atliekos, bet tarp jų randame visko. Jeigu maistas sugedo ar jo nepabaigė valgyti, net nesivarginama tinkamai sutvarkyti, pavyzdžiui, konservuotos sugedusios daržovės išmetamos su visu stiklainiu. Taip pat su visomis pakuotėmis keliauja sugižęs pienas ar grietinė, nors pakuotes reikia mesti į plastiko konteinerius“, – pasakoja G. Jurėnas.

Geminas Jurėnas. P. Židonio nuotr.

Geminas Jurėnas. P. Židonio nuotr.

Grįžta į gamtą

Tarp pirmadienio „radinių“, kurie neturėtų patekti į maisto atliekų konteinerius – ir automobilių tepalų bakelis, dažų indelis, nebereikalingas elektros lizdas.
Blogiausia, anot specialisto, kai stiklinė tara dūžta – iš visos tos atliekų masės stiklo atliekas sudėtinga išrinkti.
„Atrodo, kas tik prisilietė prie maisto, tas yra maisto atliekos. Joms skirtuose konteineriuose randame net lėkščių“, – svarsto regioninio sąvartyno atstovas.
Rankomis perrūšiavus maisto liekanas ir išrinkus tai, kas neturėjo tarp jų pakliūti, jos keliauja į dujų pašalinimo kamerą.
Pasak specialisto, maisto atliekas privalu sumaišyti su medienos „traškučiais“, kitaip jos taip sulimpa, kad nepatenka deguonis, be kurio negali vykti anaerobiniai procesai.
Per maždaug septynias dienas, esant ne žemesnei kaip 55 laipsnių temperatūrai, atliekose žūsta visos kenksmingos bakterijos.
Bedujės atliekos brandinamos – šis etapas trunka ilgiausiai – 4–5 savaites. Pasibaigus šiam procesui gaunamas žemės ūkyje naudingas kompostas. Jam laikyti numatyta gana nemaža patalpa. Kad komposto patalpoje būtų kiek įmanoma geresnis kvapas, pastatyti oro valymo įrenginiai – blogas kvapas ištraukiamas, oras išvalomas ir vėl grąžinamas. Jeigu ne šie oro valymo įrenginiai, patalpose dirbti būtų itin sudėtinga.
„Nors kompostas gaminamas iš maisto atliekų, įvairūs tyrimai rodo, kad jis turi daug maistingųjų savybių – visos vaisių ir daržovių žievės ir lupenos yra vertinga mineralinė trąša“, – pasakojo G. Jurėnas.

P. Židonio nuotr.

P. Židonio nuotr.

Kraštovaizdžio akcentas – šiukšlių kalnai

Specialisto tvirtinimu, visos atliekos, kurios atkeliauja iki sąvartyno, čia išrūšiuojamos.
Maisto atliekas rūšiuoja pats PRATC, mišrias komunalines tvarko privati konkurse išrinkta bendrovė.
Perrūšiavus atliekas dalis jų perdirbama, dalis – deginamos, o dalis tiesiog laidojamos sąvartyne.
Vietiniai žino, kad sąvartyno teritoriją supantys kalnai – ne natūraliai susiformavę piliakalniai, o iš iki šiol neperdirbamų atliekų supresuotos šiukšlių krūvos, dalis jų jau apžėlė žole.
„Šiuo metu pradėta trečioji sekcija – pirmosios dvi jau uždarytos. Gal ilgainiui atsiras naujų technologijų, kurios leistų ir kitas atliekas saugiai apdoroti, tada laidoti sąvartynuose reikės vis mažiau. Bet dabar turime tokius kalnus“, – pasakojo G. Jurėnas.
Į didžiulius kalnus verčiamos neperdirbamos atliekos yra suvoluojamos traktoriais, nes kitaip kalnai užaugtų labai greitai. Voluoti tokias atliekas būtina ir tam, kad tarp atliekų nebūtų nė plyšelio patekti deguoniui, nes kiltų gaisro grėsmė.
„Kartais atliekų temperatūra pasiekia 50–70 laipsnių. Užtektų, kad tarp jų patektų ličio jonų elementų – gavę drėgmės jie labai greitai gali užsidegti. Todėl kiekvienas didesnis atliekų sluoksnis užklojamas žemės sluoksniu. Ypač žiemą matyti, kaip kyla atliekų temperatūra“, – kalbėjo G. Jurėnas.

Raudonsnapių kolonijos

Sąvartyne į akis krenta ne tik milžiniški kalnai, bet ir įspūdingi gandrų būriai.
Šis lietuvių mylimas nacionalinis paukštis sąvartyne – tik nepageidaujamas kenkėjas.
Kaip teigė G. Jurėnas, sąvartyne apsistoja vieniši gandrai. Šie savotiški sąvartyno inspektoriai lizdų nesuka ir gyvena tik dėl savęs: maisto čia apstu, ne tik varlių, bet ir kitų smulkių graužikų. Galėtų ramiai gyventi, jei ne jų nevalyvumas: gandrai savo išmatomis dergia teritoriją, išnešioja plastikinius maišelius, kitas atliekas.
„Kurį laiką bandėme kovoti su gandrais garsinėmis priemonėmis. Kai kur samdomi net specialūs ereliai paukščiams baidyti, bet rezultatai trumpalaikiai. Teko lankytis Rygos sąvartyne, ten teritoriją okupavo kirai“, – pasakojo G. Jurėnas.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų