-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Į Lietuvos kariuomenės paskelbtą šiųmetį šauktinių sąrašą įtraukta per 27 tūkst. 18–23 metų jaunuolių. Iš viso šiemet į tarnybą pašaukti planuojama 3 845-is.Pirmųjų šauktinių tarnybos pradžia planuojama vasario pradžioje – Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų Oro gynybos batalione Radviliškyje.
Karo prievolininkų sąrašo sudarymas loterijos principu šiemet gali būti paskutinis, nes jau pavasario sesijoje Seimas spręs dėl Karo prievolės reformos projekto.
Numatoma, kad privalomoji pradinė karo tarnyba nebegalėtų būti atidedama.
„Panevėžio balsas“ panevėžiečių klausia, ką jie mano apie karinę tarnybą?
Kai mane ėmė į sovietinius rekrūtus, garsiai, beje, girdėjo ir tos ausys, pasakiau, kad jei imtų į Lietuvos kariuomenę, eičiau su džiaugsmu.
Bet tada išsiuntė į Kalugos miškus. Ir ne devyniems mėnesiams, kaip dabartinius Lietuvos kariuomenės šauktinius, o 1,5 metų.
Devyni mėnesiai karinės tarnybos – tik į naudą ir pačiam jaunuoliui, ir mūsų valstybei. Per tiek laiko šauktinis daug neišmoks, bet bent jau įgis supratimą, kas yra gynyba, o svarbiausia, pajus ir sužinos, kas yra komanda. O tas supratimas mokykloje nelabai įgyjamas. Mokykloje vertinami individualūs, ne komandiniai, pasiekimai, ten pasiklojamas savo ateities kelias.
Tegul jaunuoliai tik eina į Lietuvos kariuomenę. Jiems tai bus į naudą. Tačiau nepritarčiau mergaičių šaukimui. Nebent pačios norėtų tarnauti, bet karinė tarnyba joms neturėtų būti privaloma. Moterys tėvynę ginti gali ir kitais būdais, ne su ginklu. Pavyzdžiui, jos karo atveju galėtų būti puikiausios sanitarės.
Mane į sovietų artimą paėmė praėjus vos pusmečiui po studijų Šiaulių pedagoginiame institute. Tuo metu jau dirbau mokykloje direktoriaus pavaduotoju.
Patekau į vienintelį Sovietų sąjungoje dalinį, kuriame ruošė šifruotojus. Visi turėjome aukštąjį išsilavinimą, visi lygūs, taigi, man pasisekė, nes nereikėjo išgyventi dedovščinos.
Mūsų kuopoje iš 150-ies tarnaujančių buvome trys lietuviai.
Pamenu, man tarnaujant mirė L. Brežnevas. Visoje Sovietų Sąjungoje paskelbtas gedulas, o mums penkias dienas nebuvo galima nei juoktis, nei garsiai kalbėti. Dalinyje buvo ypatingoji padėtis.
Vaikystėje svajojau tapti policijos pareigūne. Mane visada žavėjo greitas reagavimas į situacijas, gebėjimas išlaikyti šaltą protą, tačiau pritrūkau pasitikėjimo savimi stoti į Policijos mokyklą. Taigi, pasiryžau save išbandyti kariuomenėje, kad būčiau fiziškai pasirengusi, susipažinčiau su kariška disciplina, kad suprasčiau, ar tai kelias, kuriuo norėčiau eiti.
Kariuomenėje merginos ruošiamos lygiai taip pat kaip ir vaikinai – einame į taktiką, kasame apkasus, šliaužiojame po purvynus. Nesu aktyvus žmogus – savo noru tikrai nesirinkčiau žygių ar stovyklų miške šaltuoju sezonu. Man sunkiausi buvo pirmieji trys mėnesiai, kai vyko bazinis pasirengimas. Tikrai buvo sunkių akimirkų, kai norėjosi tiesiog išeiti, bet juk pati taip pasirinkau. Susitaikiau su tuo ir vykdžiau, kas liepiama (šypsosi).
Psichologiškai sunkiausia buvo suvokti, kad negali galvoti tik apie save. Kuopoje – per trisdešimt žmonių su skirtingomis nuomonėmis, patirtimis, iš skirtingų kraštų. Realiame gyvenime pats renkiesi, su kuo bendrauti, su kuo ne. O čia reikėjo priimti visas savo ginklo brolių nuomones, bandyti rasti kompromisus. Tokioje vietoje savo principus tenka palikti šone.
Kariuomenėje mums buvo skiepijama gyvenimo filosofija – skubėk lėtai. Gyvenime mes turime tarsi daug laiko, bet vis tiek visur lekiame ir skubame. Kariuomenėje viskas labai griežtai sudėliota.
Jaučiu, kad po tų devynių mėnesių tarnybos turiu daugiau kantrybės.
Po tarnybos pasirinkau kelią, kokio net nebūčiau pasirinkusi – dirbu su vaikais darželyje. Kantrybė ir šaltas protas man tikrai praverčia.
Kad ir kiek šauktinio gyvenime būta sunkių dienų ir naktų, iš viso to laiko atsimenu tik geriausius dalykus.
Nėra ten taip blogai, kaip gali atrodyti. Tie devyni mėnesiai prabėgo labai greitai. Per juos šauktiniai išmoksta ne tik laikyti ginklą, šaudyti, judėti mūšio lauke, bet gauna labai daug patarimų, atsiranda daug draugų, naujų gyvenimo tikslų. Ir suvoki, kad jei iškiltų reali grėsmė mūsų šaliai, sugebėtum prisidėti prie gynybos.
Kad ir kaip atrodytų sunku palikti darbus, mokslus, mylimą žmogų, veiklas, įsipareigojimus, bet siūlyčiau visiems išdrįsti ir išbandyti save, pajusti, koks yra tas devynių mėnesių gyvenimas kariuomenėje.
Nesu kompetentinga komentuoti apie visuotinį šaukimą. Kiekvienas turi savo nuomonę, vertybes bei požiūrį šiuo klausimu. Tarnavimas savo šaliai yra labai individuali patirtis kiekvienam šį kelią išėjusiam kariui.
Vienas tikrai bendras dalykas, ką gaus kiekvienas atlikęs tarnybą (nesvarbu ar krašto apsaugos savanoris, nuolatinės privalomosios pradinės ar profesinės karo tarnybos karys), bus neįkainojama patirtis. Patirtis ne tik mokantis taktikos, ginklo panaudojimo ar kitų žinių, būtinų kariui, tačiau ir praktika dirbti kartu tokiame dideliame kolektyve.
Tarnyba labai gerai įkūnija posakį, kad „vienas lauke – ne karys“. Kasdieniame gyvenime nemažai dalykų gebame atlikti patys, tačiau atliekant tarnybą labai greitai supranti komandos svarbą.
Ir tai atsiskleidžia beveik visuose lygmenyse: nuo paprastų ir žemiškų dalykų, kaip nepasiduoti, kai komandos nariai motyvuoja dėti dar vieną žingsnį, iki bendros struktūros funkcionavimo.
Man tarnaujant Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalione Rukloje gauta patirtis mano patriotizmą nugludino ir įtvirtino. Šį jausmą labai gražiai apibūdina duotos kario priesaikos žodžiai: „Negailėdama jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę“.
Šią priesaiką daviau iš meilės savo šaliai, tačiau nebūtina būti kariu, kad jaustum patriotiškumą, jį parodytum.
Dabar esu atsargos karininkė. Panorau tęsti psichologijos studijas bei gilinti savo įgūdžius toje srityje. Taigi, mano išėjimą į atsargą tiesiog lėmė tolesnis savęs, naujų potyrių ieškojimas bei žinių siekis.
Nebuvau pakviestas tarnauti į kariuomenę kaip šauktinis. Svarsčiau prisidėti prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų, bet taip ir neprisidėjau. Studijos, darbas, asmeninis gyvenimas – buvo sunku viską mesti ir išeiti tarnauti.
Yra nemažai organizacijų, kurios ugdo patriotinį pilietišką jaunimą. Aš taip pat priklausau Lietuvos skautijai – organizacijai, kurioje yra per tris tūkstančius vaikų ir jaunimo. Tai ne būrelis, o gyvenimo būdas, jaunam žmogui skiepijantis tam tikras vertybes. Šioje organizacijoje nuolat ugdomos kompetencijos, reikalingos pilietiniam neginkluotam pasipriešinimui.
Manau, jei mūsų šaliai iškiltų reali grėsmė, skautai neabejotinai prisidėtų prie krašto gynybos, nors ir ne ginklu. Nors tarp skautų yra labai daug žmonių, kurie pasirinko kario kelią.
Kad ir kaip būtų, patriotiškumas skautams kraujyje.
Juk prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dalis skautų ginklavosi, dalis prisidėjo kitaip, pavyzdžiui, pabėgėlių stovyklose organizavo vaikų užimtumą ar teikė kitą pagalbą. Kaip galima prisidėti prie savo šalies gynybos ir pagalbos jos žmonėms, darbų spektras labai platus.
