-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dar neseniai kaimo žmones aptarnavusi Tiltagalių vaistinė uždaryta nuo žiemos, kai susirgo vienintelė jos darbuotoja.
Be vaistinės liko ir smilgiečiai. Prieš mėnesį palaidoję ligos pasiglemžtą darbingo amžiaus Smilgių vaistininkę, vietiniai nebesitiki, kad šią taip reikalingą specialistę kas pakeistų.
Jei gyvenimas nesiųs išbandymų, Krekenavos ir Ramygalos vaistinės turėtų gyvuoti dar bent penkerius metus.
O štai Raguvos vaistinei gresia būti uždarytai jau šios vasaros viduryje.
Šiųmetės liepos pradžia sutampa su terminu, kai į Europos Sąjungą įstojusi Lietuva įsipareigojo, kad bet kokio dydžio vaistinėse privalo dirbti bent vienas universitetinį išsilavinimą turintis vaistininkas.
Iki šiol jose tebedirba ir aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintys specialistai, sovietmečiu vadinti provizoriais, ir tie, kurių išsilavinimas prilyginamas įgyjamam kolegijose – vaistininkų padėjėjai arba farmakotechnikai.
Naujasis reikalavimas vaistinėms turėti universitetinio lygio specialistą itin opus provincijose. Tokių nesant, joms gresia vienintelis kelias – užsidaryti. Į rajonų miestelius prikviesti dirbti universitetinį diplomą turinčių vaistininkų prilygtų kone stebuklui.
„Nerimaudami, kad gali būti uždarytos vaistinės, tų miestelių žmonės rinko parašus, protestavo prieš naują tvarką, reikalavimais užvertė visas įmanomas valstybės institucijas. Siuntė protesto laiškus ir prezidentui, ir Seimo nariams, ir Sveikatos apsaugos ministerijai, Vaistų kontrolės tarnybai.“
G. Gudžiūnienė
„Jau greitai sueis pusė amžiaus, kai aš – jauna, tuometį Kauno medicinos institutą baigusi vaistininkė, atvykau dirbti į Krekenavą. Tiek laiko čia ir dirbu. O beveik visos kitos universitetinį išsilavinimą turinčios mano kolegės, kiek jų atvyko ir su manimi, ir po manęs, rajono miesteliuose atidirbdavo privalomus paskyrimo metus ir išvažiuodavo į miesto vaistines“, – sako Krekenavos vaistinę valdanti Regina Vaitiekūnienė.
Anot jos, jei aukštąjį išsilavinimą turinčios vaistininkės rajone neužsibūdavo sovietmečiu, kai gyvenome režimo sąlygomis ir kone viskas buvo reguliuojama, ką kalbėti apie dabartį.
„Neverta nė svajoti, kad magistro diplomą turintis vaistininkas važiuotų dirbti į rajoną. Jaunimas juk nori gero uždarbio, o tokį gaus tik miesto vaistinėje. Miestelių vaistinių apyvarta nedidelė, uždarbiai čia maži“, – pabrėžė R. Vaitiekūnienė.
Krekenavos vaistinėje, kurios pagrindinė akcininkė yra R. Vaitiekūnienė, be jos pačios, dirba dvi padėjėjos.
„Šios specialistės, kurias vadinu savo mergaitėmis, darbo Krekenavoje turės tiek laiko, kiek vaistinėje dirbsiu aš. Man jau 70 metų, bet jei sveikata leis, planuoju dirbti dar penkerius metus. Galėčiau ir nebedirbti, bet privalau būti garantu kolegėms. Nors jų išsilavinimas žemesnis, mūsų žinios, manyčiau vienodos“, – sako R. Vaitiekūnienė.
Anot jos, ir vaistininkai, ir jų padėjėjai dalyvauja tuose pačiuose privalomuose kvalifikacijos kėlimo kursuose, įgyja tokių pat žinių.
Anot vaistininkų, kaimai sensta, jaunimas išvažinėja, o daugybė senukų neturi artimųjų, kurių paprašytų iš miesto atvežti vaistų. ASOCIATYVI „SEKUNDĖS“ nuotr.
R. Vaitiekūnienė įsitikinusi, jog tvarka, pagal kurią nuo liepos greičiausiai ir nebebus leidžiama gyvuoti vaistinėms, kuriose nėra universitetinio išsilavinimo turinčio vaistininko, gerokai mažiau aktuali patiems darbuotojams nei pas juos vaistus perkantiems kaimo žmonėms.
„Kaimai sensta, jaunimas išvažinėja, o kiek daug mūsų klientų senukų neturi artimųjų, kurių paprašytų iš miesto atvežti vaistų. Ateina jie pas mus, žinome jų bėdas. Jei Krekenavoje neliktų vaistinės, jiems dar ir kaip pasunkėtų“, – svarstė R. Vaitiekūnienė.
Vaistų į Krekenavą žmonės skuba iš Linkaučių, Žibartonių, Mitriūnų, kitų kaimų. Iš jų iki Krekenavos – dešimt ar daugiau kilometrų. Jei reikėtų pirkti Panevėžyje, dėl vaistų tektų sukarti po 40 ir daugiau kilometrų.
Panevėžio rajone veikia ir dvi vaistinės, valdomos visoje šalyje veikiančio „Benu“ tinklo.
Jo vadovė Panevėžio regione Gita Gudžiūnienė teigė, jog dėl naujosios tvarkos gali tekti uždaryti vaistinę Raguvoje. Taip pat šiam tinklui priklausančios vaistinės Ramygaloje darbuotojo išsilavinimas atitinka keliamus reikalavimus.
„Raguvos vaistinė yra ant išlikimo ribos, tačiau vietos žmonių nerimo dėl to negirdėti. Kas kita Biržų rajono Vabalninko, Pakruojo rajono Žeimelio, Rokiškio rajono Kamajų miesteliuose, kur taip pat dirba universitetinio išsilavinimo neturintys vaistininkai. Nerimaudami, kad gali būti uždarytos vaistinės, tų miestelių žmonės rinko parašus, protestavo prieš naują tvarką, reikalavimais užvertė visas įmanomas valstybės institucijas. Siuntė protesto laiškus ir prezidentui, ir Seimo nariams, ir Sveikatos apsaugos ministerijai, Vaistų kontrolės tarnybai“, – pasakojo G. Gudžiūnienė.
Anot jos, rajonų vaistinės mielai įdarbintų universitetinį išsilavinimą turinčius specialistus, bet tikrai aišku, kad jie į miestelius nevažiuos ir dėl menkesnio atlyginimo, ir dėl atstumo.
G. Gudžiūnienės teigimu, „Benu“ tinklas stengiasi išlaikyti tas vaistines, kurių patalpos yra išsipirktos.
Kadangi tam pačiam tinklui priklausiusi Tiltagalių vaistinė veikė nuomojamose patalpose, jos buvo atsisakyta.
Jau savo iniciatyva vaistinės veiklą Tiltagaliuose pratęsusi nepriklausoma vaistininkė, G. Gudžiūnienės žiniomis, dirbo neilgai. Dabar Tiltagalių vaistinė uždaryta.
Karsakiškio seniūnė Rima Jaškūnienė patvirtino, kad dėl vaistininkės patirtos traumos Tiltagalių vaistinė nedirba nuo pat žiemos, o vietiniai jau ima susitaikyti su tuo, kad vaistinė šiame nuo Panevėžio apie 25 km nutolusiame miestelyje galbūt ir visai nebeatsidarys.
Be vaistinės mokosi gyventi ir Smilgių seniūnijos žmonės, amžinybėn išlydėję savąją vaistininkę.
Seniūno pavaduotojos Tatjanos Kondratavičienės teigimu, miestelyje nebelikus vaistinės, vietiniai pasijuto tarsi žemė slystų iš po kojų.
„Dabar dvi artimiausios vietos, kur dirba vaistinės, yra Panevėžys ir Pakruojis, iki jų po 25 kilometrus. Trečioji vaistinė – Šeduvoje, o iki jos 18 kilometrų. Jaunimas ten važiuoja vaistų, o vyresniems – bėda, jie turi ieškoti pagalbos. Kol vietoje turėjome vaistinę, tokių problemų nekildavo, vaistininkė buvo sava, smilgietė, net naktimis žmonės eidavo pas ją pagalbos“, – apgailestavo T. Kondratavičienė.
