-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kraupiai atrodo nudegęs stogas, apanglėjusios gegnės, pro jas styrantis kaminas. Ši nelaimė gali į gera pakeisti Čičinsko kalno prieigų vaizdą. Rajono valdžia neatmetė pastogės netekusios gyventojos pasiūlytų mainų.
Dar XIX amžiuje statytame pastate, kuriame iš pradžių veikė mokykla, vėliau – vaikų darželis, o pastaruoju metu šis buvo tapęs dvibučiu, liepsnos įsisiautėjo vasario 20-osios naktį.
„Buvo kiek po trijų, kai man į langą pabeldė kaimynas šaukdamas kviesti gaisrininkus. Sušuko, kad degam“, – pirmas išgyventas nelaimės akimirkas prisimena sudegusio namo buvusi gyventoja Janina Černiauskienė.
Ji pamena, kad tame pačiame name gyvenę sutuoktiniai prieš nelaimę buvo gavę neįgalumo išmokas ir gaisro išvakarėse šventė.
Moters teigimu, pratęsti linksmybių jie buvo išėję į Upytę. Grįždami nakčia išvydo iš namo besiveržiančias liepsnas.
„Nebūtų jie pamatę gaisro, būčiau sudegusi ir aš. Dabar sudegė jų kambaryje paliktas šuo, tikriausiai nebėra ir katino. Po gaisro jo nebemačiau“, – kalbėjo J. Černiauskienė.
Dar du kaimynų šunys liko gyvi.
J. Černiauskienė pripažįsta: matydama kaimynų gyvenimo būdą, numanė, kad reikia laukti nelaimės. Apie tai jai užsimindavo ir pažįstami.
„Elektra dėl skolų jiems buvo išjungta, vakarais pasišviesdavo žvake. Malkų neturėjo, kūreno kažkokius popierinius ritinius, jų ir dabar pilnas jų kiemas“, – pasakojo padegėlė.
Vėliau skaitydama ugniagesių tyrimo medžiagą rado įrašą, kad gaisras kilo dėl netvarkingos ir neprižiūrėtos krosnies.
Prie Čičinsko kalno sustojusiuosius pirmiausia pasitinka kraupus sudegusio namo vaizdas. G. Kartano nuotr.
Netekusią namų J. Černiauskienę priglaudė Upytėje gyvenantis brolis.
Moteris sako esanti ypač dėkinga vietos bažnyčios bendruomenei, paskelbusiai rinkliavą jai padėti. Didžiulį dėkingumą jaučia daugeliui pagalbą suteikusių Upytės žmonių.
Nelaimę išgyvenusią J. Černiauskienę ypač sugraudino Upytės tradicinių amatų centro kolektyvas.
Šio centro darbuotojai iškepė pyragą ir juo vaišindami svečius, sukviestus švęsti Kovo 11-osios, rinko lėšas jai pagelbėti.
„Meldžiuosi už visus geradarius, tikiuosi su jų pagalba atsistoti ant kojų ir vėl turėti stogą virš galvos“, – su ašaromis kalbėjo J. Černiauskienė.
Savoje namo, stovėjusio piliakalnio pašonėje, dalyje kaip tik prieš praėjusias Kalėdas J. Černiauskienė pabaigė remontą, apšiltino ir nudažė sienas.
Ugnis visą jos turtą pasiglemžė likus vos daugiau nei mėnesiui iki moters 65-ojo gimtadienio.
Po gaisro pas brolį prisiglaudusią J. Černiauskienę aplankė ir Panevėžio rajono vadovai. Su jais tartasi, kaip ir kur nelaimėlei toliau gyventi, kuo tokioje nelaimėje gali padėti Savivaldybė.
„Man priklauso žemės plotas iki pat piliakalnio, o tos žemės nemažai. Iki šiol prie Čičinsko kalno liepos 6-ąją iškilmingai švęsta Valstybės diena, Panevėžio rajono garbės piliečių apdovanojimai vykdavo praktiškai mano kieme ir mane tas labai džiugindavo“, – pasakoja upytietė.
Suvokdama, kad ugnies pasiglemžtų namų savo jėgomis tikrai neatstatys, be to, bus sudėtinga išvalyti netoli piliakalnio stūksančią gaisravietę, J. Černiauskienė teigia rajono vadovams pasiūliusi sandėrį.
„Savo prie piliakalnio turimą žemę sutinku atiduoti mainais už tai, kad valdžia man nupirktų butą Upytėje. Sakiau, kad buto pageidauju daugiabutyje, senatvėje noriu gyventi taip, kad nebereiktų rūpintis malkoms, kūrenti krosnies, kad turėčiau ir savo vonią“, – derybų detales vardijo moteris.
Į kitą rajono vietą kraustytis nenori, trokšta ir toliau gyventi Upytėje, kurioje gimė, augo, dirbo, kur įsikūręs brolis.
Pasak J. Černiauskienės, rajono vadovams tokios sąlygos pasirodė priimtinos.
Visgi Upytės daugiabučiuose laisvų butų nėra, tad jai teks palaukti, kol kas nors panorės parduoti būstą.
„Nežinau, ką dėl savo sudegusios namo dalies sakys gaisrą sukėlę kaimynai. Kai tvarkiausi namo savos pusės dokumentus, sužinojau, kad jų dalis už skolas areštuota, o žemės neturi nė pėdos. Tad jei Savivaldybė norėtų nugriauti tą mūsų sudegusį namą, turbūt jį turėtų išpirkti iš tų, kam kaimynai yra prasiskolinę“, – svarstė J. Černiauskienė.
Anot jos, padegėliai kaimynai po gaisro be pastogės neliko. Butą netoli Upytės stovinčiame daugiabutyje jiems nupirko giminaičiai.
Panevėžio rajono meras Antanas Pocius „Sekundei“ patvirtino, kad Savivaldybė išties suinteresuota gaisrą išgyvenusios J. Černiauskienės pasiūlytais mainais.
Pasak mero, visuomenės poreikiams ypač reikalingas žemės plotas šalia piliakalnio.
„Dabar nei šis, nei tas, kai liepos 6-ąją didžiulės rajono šventės vyksta privačiame sklype. Tikrai norėtųsi tą žemę perimti“, – patvirtino meras.
Jis teigė visų derybų detalių kol kas nenorintis atskleisti ir patikino, kad joms pavykus namo degėsių krūva prie piliakalnio būtų kuo greičiau tvarkomi.
Liepsnų suniokoto, pastaruoju metu buvusio rausvai dažyto pastato istoriją žino to paties kaimo gyventoja Birutė Jasnauskienė.
Anot jos, šis nemažas dviejų galų namas XVIII amžiaus pabaigoje statytas kaip pradinė mokykla.
Vaikai šiame pastate mokėsi ir XX amžiaus pradžioje, ir tarpukariu, ir sovietmečiu, o vienu metu šios mokyklos direktoriumi dirbo B. Jasnauskienės dėdė Kazimieras Rutkūnas.
„1964-aisiais į tą mokyklą būčiau ėjusi ir aš, bet tais metais Upytėje pastatė naują mokyklą, o pastate prie piliakalnio įrengė vaikų darželį“, – mena pašnekovė.
Ji prisimena, kad vienu metu namas buvo skirtas laikinai gyventi Upytės mokyklos pedagogams, jis buvo tapęs ir mokyklos bendrabučiu.
„Iš tiesų tas namas atrodė kaip šašas prie turistų nuolat lankomo Čičinsko kalno. Vieni jo gyventojai tikrai gyveno netvarkingai, dėl jų būdavo gėda“, – neslepia B. Jasnauskienė.
Ji prisiminė, kad grėsmingas šis namas buvo ir dėl itin pikto netvarkingų gyventojų laikyto šuns, puldinėdavusio piliakalnio lankytojus.
B. Jasnauskienės žiniomis, padegėliai tą piktą šunį po gaisro buvo palikę likimo valiai, vėliau jį priglaudė kaimynė.
