-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Iki šiol netoli sienos su Rusija daug kur jų nėra, atvykėliams orientuotis tenka pagal programėles, tačiau vien ten, kur siekia interneto ryšys.
Popierinis žemėlapis irgi nėra patikimas palydovas – vienur sugriauti tiltai, kitur uždaryti keliai.
Karo žurnalistų kariškiai prašo vieniems nevažiuoti į pafrontę, kad per klaidą neįriedėtų į susišaudymo zoną ar priešo užimtą teritoriją.
Per karą benamiu likęs Rudis tapo karių šeimos nariu. E. Butrimo nuotraukos
Taip man draugiškai buvo paaiškinta patikros punkte šalia Hoptivkos kaimelio, nuo Rusijos sienos nutolusiame vos per kilometrą nuo Rusijos sienos.
„Pasitaiko, jog priešai apšaudo visus, net Raudonojo Kryžiaus mašinas ar su užrašu „Press“. Kelyje galima susidurti su slapta įsiskverbusiais Rusijos diversantais bei žvalgais, todėl žurnalistams po vieną važiuoti čia neleidžiama, tam reikia gauti specialų leidimą ir vykti lydint kariškiui, o jūs, vienas keliaudamas, sukėlėte įtarimų“, – kalbėjo mane sustabdęs kariūnas.
Nustebo ne tik kariškiai, pamatę mane keliaujantį vieną, bet ir aš pats, nes vykau telefone įsijungęs žemėlapių programėlę. Net neketinau tiek rizikuoti ir atsidurti visiškai šalia sienos su Rusija. Mano kelionės tikslas buvo visiškai kita gyvenvietė, ne tokia pavojinga zona.
Kariūnai buvo linkę patikėti, kad programėlė sustreikavo, nes toje vietovėje internetas bei telefoninis ryšys nebeveikia.
Iš pradžių mane apklausė atvykęs Derhačių rajono karinės komendantūros atstovas, o vėliau tardymą perėmė atskubėjęs kontržvalgybininkas. Jį domino ne tik mano biografija bei įrašai „Facebooke“ ir „TikToke“, bet ir tai, kokiose buvusios SSSR respublikose esu lankęsis, ką veikiau nuvykęs į Maskvą ir Minską, ką galvoju apie Ukrainos rusakalbius ir kilusį Varšuvos bei Kijevo konfliktą dėl grūdų eksporto.
Pokalbis praėjo pozityviai, kaip ir mano dokumentų bei karinės akreditacijos patikrinimas. Visgi suplanuotos kelionės teko atsisakyti – apklausa užėmė nemažai laiko, ir vakarop keliauti dažnai apšaudomoje pasienio zonoje buvo labai rizikinga.
Belaukdamas apklausos, patikros punkte susibičiuliavau su Rudžiu – šunimi, kuris po to, kai iš Hoptivkos kaimo evakavosi beveik visi gyventojai, liko be šeimininkų.
Iki karo Hoptivkoje gyveno tūkstantis žmonių. Dabar čia – vos keliasdešimt.
„Benamiais liko daug šunų. Jie atbėga pas mus maisto, o Rudis pasiliko ir niekur nesitraukia“, – šyptelėjo vienas iš patikros punkto karių savanorių.
Anot jo, Rudžio šeimininkas per apšaudymus žuvo.
„Rudis labai bijo sprogimų, išgirdęs griausmus iš karto lenda po stalu ar lova, gailiai inkščia. Mes jį glostom, guodžiam, nors patiems į galvą lenda mintis – o gal kita bomba bus nutaikyta į mus. Čia esame lengvas taikinys priešui ir bet kada raketa gali atskristi“, – pasakojo kitas tuo metu budėjęs kariškis.
Jie negali būti fotografuojami, neleidžiama fotografuoti ir paties patikros punkto.
Prisiminimui įamžinau vien Rudį greta šovinių gilzių. Šioje vietovėje vyko labai aršios kovos, kelias tiesiog nuklotas gilzėmis bei bombų skeveldromis.
„Jūs, lietuviai, šaunuoliai, nuo pat pradžių daug mums padedate, o dabar nebeįleidžiate mašinų su rusiškais numeriais, rodote visai ES pavyzdį“, – į pokalbį įsitraukė dar vienas karys.
Juos kas kiek laiko perkelia iš vienos vietos į kitą, tad tenka dalyvauti ir fronto kovose.
Šiam kovotojui sunkiausi mūšiai buvo Bachmute. Ten galvas padėjo du bičiuliai, pats patyrė kontūziją ir dabar kaire ausimi prastai girdi.
„Man 32-eji. Esu kilęs iš Vinycios regiono, namuose laukia žmona ir dvi dukrelės. Iržina pirmokė, o Lena vos dvejų metų. Dėl karo negalėjau Iržinos palydėti į pirmą jos pamoką mokykloje, nepamačiau, kaip Lena pradėjo vaikščioti. Bet nesigailiu išėjęs į karą. Mano prosenelis buvo kazokas, ir man kraujas neleido ramiai sėdėti priešui užpuolus“, – kalbėjo karys savanoris.
Namiškiams jis dar neprasitarė, kad Bachmute patyręs kontūziją. Artimuosius ramino, kad buvo tik lengvai sužeistas į koją.
Paklausus, ar jo kaimynai, giminaičiai vyrai taip pat kovoja fronte, karys nusikeikęs pareiškė, jog karas parodė, kas yra patriotai, o kas – bailiai. Dauguma jo draugų kovoja fronte arba savanoriauja humanitarinėse organizacijose, renka lėšas armijai, veža pagalbą kariams, tačiau yra ir tokių, kurie slepiasi nuo armijos, o vienas net sugebėjo papirkti pareigūnus ir išvykti į užsienį.
„Jis – tėvynės išdavikas“, – karys savanoris net nenori kalbėti apie buvusį bičiulį.
„O kaip bus su Rudžiu – ar pasibaigus karui jį paliksit likimo valiai?“ – atsisveikindamas paklausiau savanorių.
„Ne, Rudį visi pamilome. Jis liks pas kažkurį iš mūsų, mes, kariūnai, draugų neišduodame“, – išgirdau atsakymą.
