-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžys didžiuojasi unikaliu kultūros paveldu – čia išlikusiais malūnais, menančiais, kad kadaise jais garsėjęs miestas ne veltui būdavo pavadinamas malūnininkų sostine.
Beveik prieš šimtą metų, 1927-aisiais, „Panevėžio balsas“ rašė: „Kiekvienam atvykstančiam į Panevėžį tuoj krinta į akis, kad šis miestas yra Lietuvos grūdinėje. Svarbiausia miesto gatve, kuria važiuojama į stotį, be pertraukos ten ir atgal važiuoja vežimai, prikrauti miltų ir kviečių. Pavydami vežimus, švilpaudami lekia sunkieji automobiliai, prikrauti maišų. (…) Čia pat matyti ir milžiniški trobesiai, 5, 6 aukštų, su dideliais kaminais, iš kurių veržiasi dūmų kamuoliai, be to, galingųjų patobulintų motorų smarkus ūžimas.“
Cituodamas tą ir kitas ištraukas iš straipsnių apie Panevėžį istorikas Leonas Kaziukonis tvirtina: „Iki tol, kol mūsų miestą išgarsino Juozo Miltinio teatras, Panevėžys buvo žinomas kaip malūnų miestas.“
Savo straipsnyje „Iš Panevėžio malūnų praeities“ L. Kaziukonis išsamiai nagrinėja malūnų istoriją ir pabrėžia, kad būtent dėl derlingų žemių ir palankiai susiklosčiusių aplinkybių Panevėžys anuomet buvo didžiausias Lietuvos grūdų malimo centras.
Įtakos turėjo 1873 metais per Panevėžį nutiesta Liepojos–Romnų geležinkelio atšaka. Jai atsiradus, buvo galima ir platesnė veikla – iš Ukrainos atsigabenti geresnių kviečių, sumalti daugiau grūdų ir miltus vežti į Rygą, Peterburgą, Varšuvą, į Liepojos uostą.
Malūnų savininkai vietinius grūdus maišydavo su atvežtaisiais ir gaudavo geresnės rūšies miltus.
Tokie geri miltai buvo paklausūs ne tik Lietuvoje ar kaimyninėse šalyse – juos mielai pirkdavo net Anglija.
Malūnas „Varpa“, stovėjęs Smėlynės gatvėje ir priklausęs vienai turtingiausių miesto verslininkų šeimų – Chazenams. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.
Žinoma, kad 1904 metais Panevėžyje veikė šeši garo ir trys vėjo malūnai. Tais metais mieste net malūnininkų draugija įsisteigė, rėmusi ir padėdavusi gauti pigesnių grūdų.
1931 metų duomenimis, mieste veikė du vėjo, trys motoriniai ir keturi garo malūnai.
„Panevėžys – malūnų miestas“ – tokį apibūdinimą ne kartą galima aptikti senuose leidiniuose, taip dažnai būdavo vadinamas Panevėžys.
1930 metais laikraštyje „Mūsų kraštas“ rašyta: „Panevėžys pasižymi malūnų gausa. Čia yra penki malūnai, kurie per parą gali pagaminti po šešis vagonus miltų.“
Straipsnio autorius atkreipė dėmesį, kad veikia ir mažesnių malūnų, tad Panevėžys galėtų pagaminti gerokai daugiau produkcijos – tik rinka ankšta, miltai po Pirmojo pasaulinio karo nebebuvo vežami į Rusiją.
Peržiūrint miesto vandens, vėjo ar garo malūnų istorijas matyti, kad kiekviena jų vis kitokia – vienų malūnų neišliko nė pėdsako, kitų vietoje – kitos paskirties statiniai, treti vis dar stūkso po Panevėžio dangumi.
XX amžiaus pradžioje atsiradus malūnams, kurių įrenginius varė elektros srovė, pirmas visai elektrifikuotas malūnas Panevėžyje pastatytas 1958 metais.
Kada čia atsirado pats pirmasis malūnas, tikslių žinių nėra.
Tačiau iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1503 metais rašto Ramygalos klebonui galima suprasti, kad žemėse tarp Nevėžio ir Lėvens, kur klebonas turėjo pastatyti bažnyčią, malūnų jau būta.
Istorikai kol kas negali tiksliai pasakyti, kokie tai buvo malūnai – vėjo ar vandens, bet, žinant, kad ilgą laiką tvenkti Nevėžį ir statyti prie jo vandens malūnus buvo draudžiama, veikiausiai pirmieji buvo vėjo.
„Lietūkio“ malūno etiketė. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.
Panevėžyje, vienais šaltiniais remiantis, dar XVII amžiuje, kitais – kad XVIII amžiuje, malūnas stovėjo prie Nevėžio, ties vadinamuoju Laisvės tiltu, jungiančiu dabartines gatves – Smėlynės su J. Basanavičiaus.
Panevėžio kraštotyros muziejuje yra duomenų, kad 1866–1878 metais valdiškas miesto malūnas, palyginti su kitomis veikusiomis įmonėmis, miestui duodavo didžiausias pajamas – 1 515 rublių per metus.
Metams bėgant, malūnai radosi vienas po kito ir apie juos žinoma jau daugiau.
1886 metais miesto valdžia panevėžiečiui Elijui Kaganui išdavė leidimą statyti garo malūną Ukmergės gatvėje.
1898 metais leidimas steigti garo malūną Bajorų, dabartinėje Respublikos, gatvėje duotas dviem piliečiams – Benceliui Nisonui ir Joseliui Kalmanui.
Duomenų apie buvusias miesto įmones nėra daug, tačiau istorikams jų pavyksta rasti įvairiuose užrašuose, knygose, kvituose, ataskaitose.
Išlikusioje Panevėžio apygardos Darbo inspekcijos 1937 metų statistinių duomenų knygoje minimi ir malūnai.
Garinio malūno „Jakor“ (lietuviškai „Inkaras“), buvusio Ukmergės gatvįė 43, ataskaita byloja, kad anuomet ten dirbo 18 darbininkų ir 8 tarnautojai.
„Jakor“ malūnas pastatytas 1913 metais žydų tautybės asmenų, nuo 1925 iki 1935 metų jį nuomojo akcinė bendrovė „St. Montvilo įpėdiniai ir Ko“, vėliau perėmė kiti.
1939 metais malūne dirbo 4 tarnautojai ir 19 darbininkų – trys pamainos per parą sumaldavo apie tris vagonus kviečių.
O po Antrojo pasaulinio karo malūno patalpose buvo įkurtas siuvimo fabrikas „Nevėžis“.
Dabar to malūno vietoje, Ukmergės gatvėje, priešais centrinę turgavietę stūkso prekybos centras.
Berelio Rubinšteino malūnas. Solomono Feigenzono piešinys. 1932 metai. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Pilkauskas primena, kad nemažas malūnas veikė ir Šermukšnių gatvėje 19.
Jo savininkai broliai Icikas ir Jankelis Goldinai, sudegus kitam jų valdytam malūnui Respublikos gatvėje, naują kartu su lentpjūve pastatė Šermukšnių gatvėje.
Malūne dirbo 21 darbininkas.
Malūnas ir lentpjūvė aptarnavo vietinius ūkininkus, kurie atveždavo sumalti grūdus ir supjauti medieną. Po karo šis malūnas nebuvo atkurtas.
Pats moderniausias malūnas Panevėžyje ir tuo metu vienas didžiausių Baltijos šalyse buvo „Lietūkio“ malūnas Kranto gatvėje.
Grūdų malimo įmonės „Lietūkis“ malūnas įvairiais pavadinimais ir su pertraukomis Panevėžyje veikė nuo 1927-ųjų iki 1944-ųjų.
Statytas 1925 metais M. Levo, vėliau priklausė Vailokaičiams, jiems buvo parduotas už 507 tūkstančius litų.
„Archyviniai dokumentai liudija, kad Levų šeimai verslas nesisekė, jo savininkė L. Levienė turėjo skolų, bandė malūną išnuomoti, to padaryti nepavykus teko parduoti jį iš varžytinių“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Malūnas buvo penkių aukštų, pirmasis Lietuvoje automatinis, per parą sumaldavo keturis vagonus kviečių.
Kaip ir daugelio malūnų, taip ir šio istorija panaši.
1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, malūnas nacionalizuotas, o 1944-aisiais sunaikintas besitraukiančios vokiečių kariuomenės.
Po karo malūno vietoje pastatytas triaukštis daugiabutis namas.
Buvusiame Berelio Rubinšteino malūne Kranto gatvėje seniai nebedulka miltai, o dvelkia prabanga. G. KARTANO nuotr.
Atskiro dėmesio reikalauja iki šių dienų išlikęs ir visai kitomis spalvomis švytintis buvęs Berelio Rubinšteino malūnas Kranto gatvėje.
1992-aisiais baigęs ilgametį grūdų malimą, malūnas, atėjus laikui, atnaujintas, sutvarkytas ir jame įkurtas žinomas viešbutis „Romantic“.
Šio pastato istorija prasidėjo 1901 metais, kai Panevėžio miesto dūma B. Rubinšteinui leido statyti malūną Kranto gatvėje.
Greitai pastatytas malūnas buvo gerai įrengtas, modernus. 1909 metais jis įvertintas 20 370 rublių.
Įdomu, kad šiame B. Rubinšteinui priklausančiame malūne buvo gaminama vardinė produkcija – miltai ženklinami užrašu „Meškų miltai“, o ant maišų, į kuriuos jie buvo pilami, buvo pavaizduotas lokys su maišu.
Kaip sako iš įvairių išlikusių dokumentų istoriją dėliojantys muziejų darbuotojas, 1939 metais tame malūne dirbta trimis pamainomis, o per parą būdavo sumalama du vagonai kviečių.
1940 metais nacionalizuotame malūne grūdai malti ir sovietmečiu.
Kaip teigia D. Pilkauskas, modernus buvo ir L. B. Chazeno akcinės bendrovės malūnas Smėlynės gatvėje, veikęs netoli Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios.
„Varpa“ pavadintame malūne dirbo 18 darbininkų ir 5 tarnautojai.
Dabartinėje Vilniaus gatvėje, akmeniniame dvaro pastate, veikė J. Mikšio malūnas. Karui einant į pabaigą vokiečiai jį padegė.
Panevėžio vėjo malūnai Ramygalos gatvė. Apie 1930-uosius. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.
Panevėžyje veikė ir trys vėjo malūnai – vienas Pušaloto gatvėje ir du šiais laikais visiems matomi Ramygalos gatvėje.
Jau seniai jų sparnai nebepakinko vėjo rimtam darbui – grūdams malti, tačiau ilgus metus būtent toks procesas čia ir vykdavo.
Greta vienas kito stūksantys Jono Biežio ir Zenono Pranckūno malūnai aptarnaudavo atvykstančius ūkininkus.
J. Biežis malūną įsigijo 1921-aisiais grįžęs iš JAV. Po kelerių metų jis malūną modernizavo ir sėkmingai jame dirbo.
Kol 1948-aisiais J. Biežio malūnas su visu inventoriumi buvo nacionalizuotas ir perduotas Panevėžio žemės ūkio kooperacijos draugijai, vėliau – „Vienybės“ kolūkiui, o šis, neturėdamas lėšų remontuoti, perdavė pastatą gaisrininkų draugijai, įsirengusiai malūne gamybines patalpas.
Paskui malūnas atiteko Panevėžio miesto vykdomojo komiteto Švietimo skyriui ir 1988-aisiais rekonstruotas, ketinant jame įkurdinti Jaunųjų technikų stotį su mokykline observatorija.
Tačiau to neįvyko. 1992 metais malūnas grąžintas J. Biežio įpėdiniams.
Dabartiniai jo savininkai gyvena Kaune ir kol kas šį istorinį turtą palikę laiko ir likimo valiai, nors Savivaldybė ne kartą jiems grūmojo reikalaudama tokį palikimą tvarkyti.
G. KARTANO nuotr.
Kito 1875 metais statyto malūno istorija byloja, kad 1931-aisiais jį nusipirkęs Z. Pranckūnas šalia malūno įrengė milo vėlyklą, dažyklą, lentpjūvę ir taip pat sėkmingai dirbo.
Malūnas taip pat nacionalizuotas ir priklausė „Pramkombinatui“, vėliau gyventojų buitinio aptarnavimo kombinatui.
Šis malūnas savo paskirtį išlaikė ilgiau – veikė ir grūdus malė iki 1980-ųjų, kol, susidėvėjus įrenginiams, buvo uždarytas.
1988 metais malūnas rekonstruotas, ketinant jame įkurti Panevėžio kraštotyros muziejaus Gamtos skyrių. Dėl netinkamų sąlygų muziejaus vertybėms eksponuoti tai nebuvo padaryta, ir 1992 metais malūnas grąžintas Z. Pranckūno įpėdiniams.
Išnuomojus malūną verslininkams jame kurį laiką veikė restoranas. Vėliau malūną įsigijusi bendrovė atkūrė autentišką jo išorės vaizdą, pagamino ir sumontavo sparnus. Dabar šis kultūros paveldo pastatas tapęs vienu iš Aukštaitijos sostinės simboliu, pasitinkančiu atvykstančiuosius į miestą.
