-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Poetui, publicistui, advokatui, visuomenės veikėjui Juozui Čerkesui-Besparniui nebuvo pagailėta gabumų ir išminties, tačiau lemtis jam skyrė skausmingų išgyvenimų dalią.
Apie šį sovietiniais metais primirštą XX a. pirmos pusės Panevėžio krašto šviesuolį dabar Panevėžyje žino net ir menkai besidomintieji kultūra.
Seniausiame miesto parke, Skaistakalnyje, rekonstruota jo tarpukariu įrengta sodyba, šeimininko vadinta „Pragiedruliais“, traukia čia ateiti, čia pasibūti.
Šįmet minimos „Pragiedrulių“ įkūrėjo J. Čerkeso 140-osios gimimo metinės.
J. Čerkeso-Besparnio namas. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
„Girdėjau, kad Tamsta ar Tamstos leidžiate pirmą „Panevėžio Balsas“ numerį. Tegul Dievas jums padeda gyventi toje ašarų pakalnėje, nieko pikto nematyti, nieko be reikalo nebarti, bet netylėti ką nors bloga pamačius. Gerai būtų, kad ir Tamstos, p. Redaktoriau, niekas nebartų, be reikalo kalėjiman nesodintų ir kad nereikėtų elgetauti išmaldą padengimui administratyvinio nutarimo. Linkėčiau Tamstai nesikarščiuoti ir žengti pirmyn iš palengvo, nesidairant nei į partijas, nei į atskiras sroves bei nuomones. Drožk tiesiai ir gana!“ – tokie linkėjimai naujo laikraščio leidėjams buvo išsakyti pačiame pirmame „Panevėžio balso“ numeryje, išleistame 1924 metų vasarį, rašinyje „Nedakepusios mintys“ ir pasirašytame J. Besparnio slapyvardžiu.
Ano meto skaitytojai, aišku, nežinojo, kaip klostysis savo kelią ką tik pradėjusio laikraščio likimas, galbūt ne visi ir numanė, koks žmogus pasivadino šiuo liūdnai skambančiu slapyvardžiu.
Ateitis parodė, kad laikraščio startas buvo sėkmingas – ir šiandien, šimtui metų praėjus, „Panevėžio balsas“ gyvas. Iki šiol tęsiasi ir panevėžiečių bičiulystė su Besparniu – poetu, advokatu Juozu Čerkesu.
Aktyvus žmogus visuomenėje buvo pastebimas ir gerbiamas, o jo straipsnius, feljetonus, pastabas Panevėžio spaudoje žmonės skaitė porą dešimtmečių.
Juk J. Besparnis pirmame savo straipsnyje „Panevėžio balse“ taip ir žadėjo: „Ką gero rasiu ar blogo – su Tamsta pasidalysiu pluoštu nedakepusių minčių.“
J. Čerkesas buvo linksmas žmogus, turėjo puikų humoro jausmą, jo mintys toli gražu nebuvo „nedakepusios“, tai yra ne iki galo suformuluotos ir išreikštos.
Ypač populiarūs buvo jau kitaip – „Panevėžio garsu“ – kurį laiką vadintame laikraštyje skelbti J. Čerkeso-Besparnio feljetonai „Iš Nykštuko užrašų“.
Daug pastabų išsakydavo autorius herojaus Nykštuko lūpomis – tvarkos, padorumo jis gali pamokyti ir šiandien.
Štai kaip apie Panevėžį J. Besparnis rašė 1926 metų kovą: „Sulyginus plačiąją Lietuvą su Panevėžiu, šis pastarasis rodos menkniekis: mažas miestukas su keliais šimtais krautuvių, keliolika aludžių, keletą traktierių ir keliais šimtais valdininkų. Tiesa, čia yra sugalvota, bet iki kraujo neįkūnyta „Alma Mater“, trispalvė gimnazija, didelių gerų norų miesto valdyba, kuri viską iš piliečių ima, bet nieko jiems neduoda todėl, kad piliečiai irgi nieko jai neduoda. Dar turime muzikos mokyklą, devynis teatrus su trimis artistais, kurie veikia išsijuosę, kaip ir visoj Lietuvoje. Kur tu, žmogau, išskaitliuosi, kiek Panevėžy gero ir blogo.“
Dažname senosios spaudos numeryje užtiksi šio autoriaus rašinius, kritiką miesto teršėjams, pagarbų žodį aktyviems, prie Panevėžio gerovės prisidedantiems žmonėms.
Juozas Čerkesas – ketvirtas iš kairės. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
Pats J. Čerkesas gimė netoli Panevėžio – Piniavos valsčiaus Bernotų kaime. Jam teko mokytis garsiojoje Panevėžio realinėje mokykloje, bet dėl lėšų trūkumo jos nebaigė. Rašinys „Nedakepusios mintis“ nebuvo pirmas jo plunksnos bandymas.
Pats J. Čerkesas atsiminimuose rašė, kad spaudoje pradėjo bendradarbiauti nuo 1902 metų. Tada jis palaikė ryšius su knygnešiais. Raštingas ir gabus J. Čerkesas anksti turėjo rasti pragyvenimo šaltinį, tad pradėjo dirbti raštininku.
Iš pradžių jo padėjėju Žagarėje, bet parašęs straipsnelį į spaudą valdžiai neįtiko ir buvo atleistas. Vėliau dirbo raštininku Piniavoje, Čypėnuose, Biržų valsčiuje.
Jo publicistinius straipsnius, pasirašytus Juozo iš M., Juozo iš Margių, Margių Juozo slapyvardžiais, spausdino 1905 metais Peterburge ėjęs savaitraštis „Lietuvių laikraštis“.
Vėliau J. Čerkesas pradėjo pasirašinėti J. Besparnio slapyvardžiu.
J. Čerkesas-Besparnis buvo aktyviai įsitraukęs į miesto kultūrinį gyvenimą.
Pirmojo pasaulinio karo metais (1915–1918) J. Čerkesas pasitraukė į Smolenską. Grįžęs aktyviai įsijungė į Panevėžio politinį gyvenimą.
Kuriant laisvą Lietuvą, jo visur buvo pilna – dalyvavo kultūrinėje, politinėje ir net ūkinėje veikloje.
Be to, vertėsi advokato, privataus gynėjo praktika. J. Čerkesas dalyvavo ir svarstant vieną garsią bylą – jis gynė žinomą rašytoją Antaną Vienuolį-Žukauską. Anykščiuose gyvenęs vaistininkas turėjo nemalonumų su kitais vaistininkais, ir J. Čerkesui teko nemažai rūpintis, kad apgintų rašytoją.
Juozas Čerkesas-Besparnis buvo pastebimas ir gerbiamas ne tik to meto visuomenėje – ir dabar jis arti mūsų su savo humoro jausmu, įdomiomis mintimis ir patarimais. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
Skaistakalnio parke kurtis J. Čerkesas pradėjo, kai, nusipirkęs dalį dvaro žemės, 1926 metų birželį gavo leidimą statyti namą.
Statybos darbus pabaigus ir šeimai įsikūrus sodyboje su moderniu raudonų plytų namu, vieta buvo pavadinta Pragiedruliais.
Į sodybą rinkdavosi miesto inteligentai, smagiai būdavo švenčiamos Juozinės.
Čia itin mėgdavo lankytis vėliau išgarsėjusi aktorė Unė Babickaitė. Prie namo stovėjo Jėzaus Kristaus skulptūra, kuri, vėliau paslėpta U. Babickaitės sodyboje Kupiškio rajone, išliko iki šių dienų.
Nesunku įsivaizduoti, kaip gražu ir jauku būdavo toje sodyboje. J. Čerkesas daug dėmesio skyrė sodininkystei, net parduodavo savo užaugintus gėlių ir daržovių sodinukus.
Tačiau nutikusi nelaimė aptemdė idilišką gyvenimą. 1933 metų kovo 27 dieną J. Čerkeso name kilo gaisras, sudegė tvartas su gyvuliais, paukščiais ir daržinė su pašaru.
Netrukus Čerkesų šeimą ištiko dar didesnė bėda. 1935 metų sausį staiga mirė jų sūnus Henrikas. Tais metais jam turėjo sukakti 23-eji. Jaunesnis Čerkesų sūnus Algirdas jau seniai ilsėjosi senosiose Panevėžio kapinėse. Gimęs 1920-aisiais jis gyveno vos penkerius metus. O vyresnėlis, 1912 metais gimęs Henrikas, buvo šeimos pažiba.
Panevėžietis Alytuje darbavosi kūno kultūros ir gimnastikos mokytoju. Tačiau 1935 metų pradžioje susirgo ir sausio 18 dieną mirė. Jaunojo Čerkeso palaikai parvežti ir iškilmingai palaidoti Panevėžyje.
Laikas bėgo ir didieji išbandymai artėjo prie lietuvių tautos. Laikmečio permainos neaplenkė ir Čerkesų šeimos.
Užėjus sovietų valdžiai, J. Čerkeso gyvenimas iš esmės pasikeitė. 1941 metų kovo 19 dieną jis atleistas iš advokato pareigų. Netekęs darbo triūsė savo sode, vertėsi kaip išmanė – pardavinėjo laikraščius, Panevėžio konservų fabrikui parduodavo obuolius.
Tačiau antroji sovietinė okupacija jam smogė dar smarkiau.
Kadangi nacių okupacijos metais J. Čerkesas rašė feljetonus ir publikavo tuometėje Panevėžio spaudoje, tai nepatiko 1944-aisiais sugrįžusiems sovietams. Pirmiausiai prasidėjo namų nacionalizacija. Į Čerkesų šeimos namus ši nelaimė pasibeldė 1949 metais – itin savo ūkį puoselėjusiems žmonėms žinia apie staigų visko netekimą buvo labai skausminga.
Tais pačiais metais J. Čerkesas mirė savo namuose.
Name buvo apgyvendintos kariškių šeimos, o žmonai paliktas tik mažas kampelis. Moteris vertėsi labai sunkiai, o 1959-aisiais ir ji atsisveikino su šiuo pasauliu.
J. Čerkeso-Besparnio sodyba šiandien. P. Židonio nuotr.
J. Čerkesas-Besparnis ir dabar arti mūsų su savo humoro jausmu, įdomiomis mintimis ir patarimais. Štai ką jis rašė: „Klysta, kas mano, kad žmonės sensta. Žmonės nesensta, bet rūdija, kaip tas šmaikštus kardas, sumintas kovos lauke į purvą. Yra žmonių, kurie iki grabo lentos nerūdija: visad šviesūs, visad energingi ir priešų nebijo. Palaiminti tie žmonės, kurių širdys nesensta ir darbingumas nemažėja.“ Tos mintys buvo išsakytos pasakojime apie Panevėžio šaulių teatrą ir jų vaidinimus, visą laiką primenant, kaip svarbu žmonėms kur nors dalyvauti, siekti vis ką nors naujo pamatyti, sužinoti, padaryti.
Papasakojęs apie renginį J. Besparnis pridūrė: „Kas į tą vakarą neatsilankė, tam tegul pasilieka apgailestavimo atsiminimas, kad žmogus nesensta, bet rūdija… Kas matė senų, prieškarinių teatro mėgėjų vaidinimą, tas tikrai supras tuos žmones, kurie, nors išviršiniai ir senstantis, dvasia yra jauni ir darbštūs iki giltinės vizito.“
