PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Besparnis – su vilties ir gerumo sparnais

Besparnis – su vilties ir gerumo sparnais

„Klysta, kas mano, kad žmonės sensta. Žmonės nesensta, bet rūdija“, kadaise rašė viena šviesiausių kada nors Panevėžyje gyvenusių asmenybių, kuriai pačiai tokia dalia negrėsė.

Lemtis poetui, publicistui, advokatui, visuomenės veikėjui Juozui Čerkesui-Besparniui (1884–1949) nepagailėjo gabumų ir išminties, tačiau skyrė skausmingų išgyvenimų dalią.

Linkėjimai redaktoriui

„Girdėjau, kad Tamsta ar Tamstos leidžiate pirmą „Panevėžio Balsas“ numerį. Tegul Dievas jums padeda gyventi toje ašarų pakalnėje, nieko pikto nematyti, nieko be reikalo nebarti, bet netylėti ką nors bloga pamačius.

Juozas Čerkesas-Besparnis buvo pastebimas ir gerbiamas ne tik to meto visuomenėje – ir dabar jis arti mūsų su savo humoro jausmu, įdomiomis mintimis ir patarimais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Juozas Čerkesas-Besparnis buvo pastebimas ir gerbiamas ne tik to meto visuomenėje – ir dabar jis arti mūsų su savo humoro jausmu, įdomiomis mintimis ir patarimais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Gerai būtų, kad ir Tamstos, p. Redaktoriau, niekas nebartų, be reikalo kalėjiman nesodintų ir kad nereikėtų elgetauti išmaldą padengimui administratyvinio nutarimo. Linkėčiau Tamstai nesikarščiuoti ir žengti pirmyn iš palengvo, nesidairant nei į partijas, nei į atskiras sroves bei nuomones. Drožk tiesiai ir gana!“ – tokie linkėjimai naujo laikraščio leidėjams buvo išsakyti pačiame pirmame „Panevėžio balso“ numeryje, išleistame 1924 metų vasarį.

Tai buvo spausdinta rašinyje, pavadintame „Nedakepusios mintys“ ir pasirašytame J. Besparnio slapyvardžiu.

Ano meto skaitytojai, aišku, nežinojo, kaip klostysis savo kelią ką tik pradėjusio laikraščio likimas, galbūt ne visi numanė, koks žmogus pasivadino liūdnai skambančiu slapyvardžiu.

Pasirodo, laikraščio startas buvo sėkmingas – ir šiandien, beveik šimtui metų praėjus, „Panevėžio balsas“ gyvas, o skaitytojų pažintis su Besparniu – panevėžiečiu Juozu Čerkesu – anuomet nenutrūko.

Aktyvus žmogus to meto visuomenėje buvo pastebimas ir gerbiamas, o jo straipsnius, feljetonus, pastabas Panevėžio spaudoje žmonės skaitė porą dešimtmečių.

Juk J. Besparnis pirmame savo straipsnyje „Panevėžio balse“ taip ir žadėjo: „Ką gero rasiu ar blogo – su Tamsta pasidalysiu pluoštu nedakepusių minčių.“

J. Čerkesas buvo teisingas, linksmas žmogus, turėjo puikų humoro jausmą, jo mintys toli gražu nebuvo „nedakepusios“, tai yra ne iki galo suformuluotos ir išreikštos. Jos dėstytos sklandžiai ir visada laiku.

PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Tas pats Panevėžys

Ypač populiarūs buvo jau kitaip – „Panevėžio garsu“ – kurį laiką vadintame laikraštyje skelbti J. Čerkeso-Besparnio feljetonai „Iš Nykštuko užrašų“.

Daug pastebėjimų išsakydavo autorius herojaus Nykštuko lūpomis – tvarkos, padorumo jis gali pamokyti ir šiandien.

Štai kaip apie Panevėžį J. Besparnis rašė 1926 metų kovą: „Sulyginus plačiąją Lietuvą su Panevėžiu, šis pastarasis rodos menkniekis: mažas miestukas su keliais šimtais krautuvių, keliolika aludžių, keletą traktierių ir keliais šimtais valdininkų. Tiesa, čia yra sugalvota, bet iki kraujo neįkūnyta „Alma Mater“, trispalvė gimnazija, didelių gerų norų miesto valdyba, kuri viską iš piliečių ima, bet nieko jiems neduoda todėl, kad piliečiai irgi nieko jai neduoda. Dar turime muzikos mokyklą, devynis teatrus su trimis artistais, kurie veikia išsijuosę, kaip ir visoj Lietuvoje.

Kur tu, žmogau, išskaitliuosi, kiek Panevėžy gero ir blogo.“

Dažname senosios spaudos numeryje užtiksi šio autoriaus pasisakymus, kritiką miesto teršėjams, pagarbų žodį aktyviems, prie Panevėžio gerovės prisidedantiems žmonėms.

Pats J. Čerkesas gimė netoli Panevėžio – Piniavos valsčiaus Bernotų kaime.

Jam teko mokytis ir garsiojoje Panevėžio realinėje mokykloje, bet dėl lėšų trūkumo jos nebaigė.

Cituotas rašinys „Nedakepusios mintis“ nebuvo pirmas jo plunksnos bandymas.

Carinėje kariuomenėje. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Carinėje kariuomenėje. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad pats J. Čerkesas atsiminimuose rašė spaudoje pradėjęs bendradarbiauti nuo 1902 metų. Tada jis palaikė ryšius su knygnešiais.

Raštingas ir gabus J. Čerkesas anksti turėjo rasti pragyvenimo šaltinį, tad pradėjo dirbti raštininku. Iš pradžių jo padėjėju Žagarėje, bet parašęs straipsnelį į spaudą valdžiai neįtiko ir buvo atleistas.

Vėliau dirbo raštininku Piniavoje, Čypėnuose, Biržų valsčiuje.

Jo publicistinius straipsnius, pasirašytus Juozo iš M., Juozo iš Margių, Margių Juozo slapyvardžiais, spausdino 1905 metais Peterburge ėjęs savaitraštis „Lietuvių laikraštis“.

Vėliau J. Čerkesas pradėjo pasirašinėti J. Besparnio slapyvardžiu.

1910-aisiais buvo išleista pirmoji J. Čerkeso-Besparnio eilėraščių knyga „Birbynė“, po metų Juozas Masiulis išleido jo knygutę „Vamzdys“.

Antano Vienuolio gynėjas

J. Čerkesas-Besparnis buvo aktyviai įsitraukęs į miesto kultūrinį gyvenimą.

1907 metais jis buvo išrinktas į „Aido“ draugijos valdybą, ėjo sekretoriaus pareigas, vaidino draugijos statomuose spektakliuose. Tais pačiais 1907 metais tapo Blaivybės draugijos pirmininko pavaduotoju, o vėliau perrinktas vicepirmininku.

Pirmojo pasaulinio karo metais (1915–1918) J. Čerkesas buvo pasitraukęs į Smolenską. Grįžęs aktyviai įsijungė į miesto politinį gyvenimą.

1918 metų lapkritį jis išrenkamas Panevėžio apskrities parapijų komiteto vicepirmininku.

Nuo 1919 metų balandžio metus dirbo Lietuvos karaliaus Mindaugo 4-ojo pėstininkų pulko raštvedžiu, buvo apdovanotas kaip nepriklausomybės kovų dalyvis.

Ir vėliau, kuriant laisvą Lietuvą, jo visur buvo pilna – kultūrinėje, politinėje ir net ūkinėje veikloje.

1929-aisiais įkūrus Panevėžio bitininkų draugiją, J. Čerkesas ir joje buvo aktyvus, net išrinktas į draugijos valdybą.

1931 metų rinkimuose jis iškėlė savo kandidatūrą į Panevėžio miesto tarybą. Be to, jis vertėsi advokato, privataus gynėjo praktika.

J. Čerkesas dalyvavo ir svarstant vieną garsią bylą – jis gynė žinomą rašytoją Antaną Vienuolį-Žukauską. Anykščiuose gyvenęs vaistininkas turėjo nemalonumų su kitais vaistininkais, ir J. Čerkesui teko įdėti labai daug pastangų siekiant apginti rašytoją.

J. Čerkeso namas. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

J. Čerkeso namas. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Galerija

Sodyboje bus muziejus

Šiuo metu Juozo Čerkeso-Besparnio vardas minimas gana dažnai.

Juk šiais metais planuojama sutvarkyti Skaistakalnio parką, atstatyti jame esančią šio rašytojo, advokato, visuomenės veikėjo sodybą ir pritaikyti ją visuomenės reikmėms.

Kaip sako vyresnysis muziejininkas D. Pilkauskas, šiame name Panevėžio kraštotyros muziejus planuoja įrengti J. Čerkesui ir jo šeimai skirtą ekspoziciją.

O čia kurtis J. Čerkesas pradėjo, kai, nusipirkęs dalį Skaistakalnio dvaro žemės, 1926 metų birželį gavo leidimą statyti namą.

Statybos darbus pabaigus ir šeimai įsikūrus sodyboje su moderniu raudonų plytų namu, vieta buvo pavadinta Pragiedruliais.

Į sodybą rinkdavosi miesto inteligentai, smagiai būdavo švenčiamos Juozinės.

„Čia itin mėgdavo lankytis vėliau išgarsėjusi aktorė Unė Babickaitė. Prie namo stovėjo Jėzaus Kristaus skulptūra, kuri, vėliau paslėpta U. Babickaitės sodyboje Kupiškio rajone, išliko iki šių dienų“, – pasakoja muziejininkas.

Nesunku įsivaizduoti, kaip gražu ir jauku būdavo toje sodyboje. J. Čerkesas daug dėmesio skyrė sodininkystei, net parduodavo savo užaugintus gėlių ir daržovių sodinukus.

Tačiau nutikusi nelaimė aptemdė idilišką gyvenimą. 1933 metų kovo 27 dieną J. Čerkeso name kilo gaisras, sudegė tvartas su gyvuliais, paukščiais ir daržinė su pašaru.

Henrikas Čerkesas. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Henrikas Čerkesas. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Skaudi netektis

Netrukus Čerkesų šeimą ištiko dar didesnė bėda. 1935 metų sausį staiga mirė jų sūnus Henrikas. Tais metais jam turėjo sukakti 23-eji.

Jaunesnis Čerkesų sūnus Algirdas jau seniai ilsėjosi senosiose Panevėžio kapinėse. Gimęs 1920-aisiais jis gyveno vos penkerius metus.

O vyresnysis, 1912 metais gimęs Henrikas, buvo šeimos pažiba.

Dar besimokydamas Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, jis prisijungė prie Kęstučio skautų draugovės, aktyviai dalyvavo šios organizacijos veikloje.

1924 metais draugovė įsteigė vandens skautų skiltį, o Panevėžio vandens skautai pasižymėjo veiklumu – mokėsi plaukti valtimis ir netrukus jau plaukė Nevėžiu į Kauną.

Vėliau vandens draugovė buvo pavadinta jūros draugove.

Tarp jūros skautų veiklumu pasižymėjo H. Čerkesas. Prie baidarės pritaisęs bures, jis kartu su kitu jūros skautu Šventąja, Nerimi ir Nemunu nuplaukė iki Tauragės.

1931 metais baigęs Panevėžio gimnaziją H. Čerkesas įstojo į Lietuvos prezidento A. Smetonos karo mokyklą ir 1932 metais baigė 7-ąją kariūnų aspirantų laidą. Nuo 1932 metų jis Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, studijavo technikos mokslus.

Ir gyvendamas Kaune, H. Čerkesas buvo aktyvus skautų draugovės narys.

1933 metais jis su kitu skautu Balsevičiumi luotu, plaustu ir valtimi keliavo iš Salų dvaro iki Klaipėdos. Kelionė tęsėsi nuo liepos 23-iosios iki rugpjūčio 8-osios – iš viso nuplaukta 471 kilometrą.

„Šis žygis buvo įvertintas kaip geriausias Lietuvoje, už pasiekimus jūros skautai gavo premiją – palapinę“, – sako muziejininkas.

Netrukus panevėžietis išvyko į Alytų dirbti miesto gimnazijoje kūno kultūros ir gimnastikos mokytoju. Tačiau 1935 metų pradžioje susirgo ir sausio 18 dieną mirė. Palaikai parvežti ir iškilmingai palaidoti Panevėžyje.

Tuomet „Panevėžio balse“ rašyta: „Alytuje staiga mirė labai trumpai sirgęs gripu, o po to susirgęs smegenų uždegimu panevėžietis ats. jaun. leitn. Henrikas Juozas Čerkesas (gimęs 1912.V.4 d.) paskutiniu laiku Alytaus gimnazijoje buvęs kūno kultūros mokytoju. Velionis atgabentas į Panevėžį ir I.22 d. palaidotas Senamiesčio kapinėse.“

Čerkesų šeimos kapas. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Čerkesų šeimos kapas. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Širdis nebeatlaikė

Laikas bėgo ir didieji išbandymai artėjo prie lietuvių tautos. Laikmečio permainos neaplenkė ir Čerkesų šeimos ir dar labiau apkartino jos gyvenimą.

Užėjus sovietų valdžiai J. Čerkeso gyvenimas iš esmės pasikeitė. 1941 metų kovo 19 dieną jis buvo atleistas iš advokato pareigų.

Netekęs darbo triūsė savo pasodintame sode, vertėsi kaip išmanė – pardavinėjo laikraščius, Panevėžio konservų fabrikui parduodavo obuolius.

Tačiau antroji sovietinė okupacija jam smogė dar smarkiau. Kadangi nacių okupacijos metais J. Čerkesas rašė feljetonus ir publikavo tuometėje Panevėžio spaudoje, tai nepatiko 1944 metais sugrįžusiems sovietams. Pirmiausiai prasidėjo namų nacionalizacija. Į Čerkesų šeimos namus ši nelaimė pasibeldė 1949 metais – itin savo ūkį puoselėjusiems žmonėms žinia apie staigų visko netekimą buvo labai skausminga.

Tais pačiais metais J. Čerkesas mirė savo namuose.

Name buvo apgyvendintos kariškių šeimos, o žmonai paliktas tik mažas kampelis. Moteris vertėsi labai sunkiai, o 1959-aisiais ir ji atsisveikino su šiuo pasauliu.

Nesenstanti dvasia

Laimė, dabar suskaitmeninus daugelį praeities gyvenimo liudytojų – laikraščių, įvairių leidinių straipsnius, internete galime nesunkiai surasti ir paskaityti, ką prieš dešimtmečius rašė, kokias mintis puoselėjo, apie ką svajojo panevėžiečiai.

Ir J. Čerkesas-Besparnis dabar daug arčiau mūsų su savo humoro jausmu, įdomiomis mintimis ir patarimais.

Štai ką jis rašė: „Klysta, kas mano, kad žmonės sensta. Žmonės nesensta, bet rūdija, kaip tas šmaikštus kardas, sumintas kovos lauke į purvą.

Yra žmonių, kurie iki grabo lentos nerūdija: visad šviesūs, visad energingi ir priešų nebijo.

Palaiminti tie žmonės, kurių širdys nesensta ir darbingumas nemažėja.“

Tos mintys buvo išsakytos pasakojime apie Panevėžio šaulių teatrą ir jų vaidinimus, visą laiką primenant, kaip svarbu žmonėms kur nors dalyvauti, siekti vis ką nors naujo pamatyti, sužinoti, padaryti.

Papasakojęs apie renginį J. Besparnis pridūrė: „Kas į tą vakarą neatsilankė, tam tegul pasilieka apgailestavimo atsiminimas, kad žmogus nesensta, bet rūdija… Kas matė senų, prieškarinių teatro mėgėjų vaidinimą, tas tikrai supras tuos žmones, kurie, nors išviršiniai ir senstantis, dvasia yra jauni ir darbštūs iki giltinės vizito.“

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų