-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kilus klausimui, kodėl beveik prieš du šimtus metų Panevėžio krašte gimusio nekilmingo ir neturtingo žmogaus Vinco Svirskio vardas Lietuvoje žinomas iki šiol, atsakymą rasti nesunku.
Ilgo atminimo privilegiją pelno tik ypatingos asmenybės, apdovanotos didžiuliu talentu, nepaprastu darbštumu ir visišku pasiaukojimu savo veiklai.
V. Svirskis – savamokslis, vienišius, neturtintas dievdirbys – keliavo iš kaimo į kaimą, sustodavo ten, kur žmonės norėdavo papuošti savo sodybas kryžiais ar koplytstulpiais, ir imdavosi darbo.
Sakoma, kad anuomet V. Svirskio kryžių, taip mėgtų ir garbintų paprastų žmonių, kai kurie kunigai nevertino ir netgi vadino juos balvonais. Mat meistro išdrožti šventieji atrodė kaip paprasti mirtingieji – valstiečiai ar ponai.
„Tokių kryžių, kokius savo paprastučiais įrankiais kūrė varganas keistuolis Svirskis, niekas kitas nepadarė. Jis vienintelis iš to paties medžio gabalo išdroždavo ir kryžius, ir šventųjų skulptūrėles“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė.
Išlikęs pasakojimas, neva meistras sakydavęs taip darąs todėl, kad jo skulptūrėlių niekas negalėtų išimti, pavogti, o ir jos pačios niekaip neiškristų iš savo vietos.
Vienas iš Ibutonių kaime, Panevėžio rajone, likusių Vinco Svirskio darbų. „Sekundės“ archyvo nuotr.
Kryžių pagražinimus – šventųjų bareljefus, horeljefus, augalų ir gyvūnų atvaizdus V. Svirskis įkurdindavo aplink visą gaminį, sakydamas, kad kryžius turi būti gražus iš visų pusių.
Jautrus ir talentingas meistras dabar vadinamas vienu iš svarbiausių senovinės lietuvių kryždirbystės tradicijos nešėjų.
Svarbu ir tai, jog ant visų jo kryžių išdrožti užrašai – tik lietuvių kalba. O juk tada buvo caro laikai ir daugelis kryžių išdrožti lietuviškos spaudos draudimo metais.
Dėl tokio elgesio, sakoma, buvo net žandarų tardytas.
Išlikęs pasakojimas, kad V. Svirskis, vieno kaimo užsakymu išdrožęs ir pastatęs jaunimo kryžių, naktį slapta sugrįžo ir išpjaustė jame lietuvišką užrašą.
Tik gaila, kad didžiųjų, įspūdingiausių šio meistro darbų šių laikų žmonės nebematys – net ir pats tvirčiausias medis ąžuolas, įveiktas laiko ir gamtos, dūla, pūva ir sunyksta.
Genialaus kūrėjo V. Svirskio darbai lieka tik piešiniuose, pasakojimuose, nuotraukose.
Vienas pirmųjų susirūpinusių V. Svirskio kryžių išsaugojimu buvo Tėvas Stanislovas. Šis visų mylėtas dvasininkas iš apylinkių surinko ir kaupė garsiojo dievdirbio kryžių kolekciją, įkurdino ją Paberžės bažnytėlėje.
Yra žinoma, kad dar gerokai anksčiau – 1920 metais – dievdirbio gyvenimu ir darbais buvo ypač susidomėjęs fotografas Balys Buračas.
Suspėta pačiu laiku, nes Lietuvos žemėje tuo metu dar buvo gausu šio meistro kryžių, ir būtent B. Buračas savo fotografijose įamžino kryždirbio palikimą.
Fotografas užrašė, jog Burveliuose, Bakainiuose, Okaimiuose, Surviliškyje ir kitur vis klausinėjo žmonių, kaip atrodė V. Svirskis, ir iš jų pasakojimų suprato, kad meistras buvęs žemo ūgio, susilenkęs, lyg ir kuprotas.
Žinoma, kad talentingas ir darbštus meistras V. Svirskis per gyvenimą išdrožė 200 kryžių. Iki šių dienų Lietuvoje jų išliko apie 50.
Kryžių yra Kėdainių rajone, kurio teritorijoje pas ūkininkus meistras dažniausiai dirbdavo. Taip pat šių šedevrų galima pamatyti Panevėžio, Ukmergės, Radviliškio rajonuose.
Tačiau didžiausias jo kūrinių kolekcijas turi Kėdainių krašto ir Lietuvos dailės muziejai.
Panevėžio rajone išsaugoti devyni originalūs dievdirbio V. Svirskio kūriniai.
Vienas jo kryžius stovi Ėriškiuose, du – Ibutonių kaime, po vieną – Iciūnuose ir Šilų bažnyčios šventoriuje.
Trys V. Svirskio kryžiai eksponuojami Panevėžio kraštotyros muziejuje, į jį atkeliavę iš Krekenavos bei Ramygalos apylinkių.
Dar vienas kryžius, tiksliau iš vientiso ąžuolo pagamintas 4 metrų aukščio koplytstulpis, savo pasirodymo valandos laukia Panevėžio kraštotyros muziejaus saugykloje – jis tiriamas ir bus restauruojamas.
Šis unikalus ir itin vertingas garsiojo kryždirbio darbas muziejaus fondus papildė neseniai.
Iki tol jis stovėjo tarp Ramygalos ir Krekenavos esančio Pašilių kaimo sodyboje.
Pasikeitus sodybos savininkams, naujieji šeimininkai kryžių dovanojo Panevėžio kraštotyros muziejui.
Pasirodo, į sodybą Pašiliuose kryžius praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje buvo atgabentas iš Drulupio kaimo.
V. Vasiliauskaitės teigimu, šis V. Svirskio koplytstulpis įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
„Koplytstulpis labai puošnus. Jo koplytėlėje, kaip būdinga Svirskiui, iš vientiso medžio visose keturiose pusėse išdrožta po figūrą: šventas Kazimieras, Pieta, šventas Jurgis ir dar vienas nežinomas šventasis“, – pasakoja etnologė.
Panevėžio rajone išsaugoti devyni originalūs dievdirbio V. Svirskio kūriniai, iš jų trys kryžiai eksponuojami Panevėžio kraštotyros muziejuje, čia atkeliavę iš Krekenavos ir Ramygalos apylinkių. G. Kartano nuotr.
Gaila, bet apie V. Svirskio gyvenimą nėra išlikusių daug patikimų žinių.
„Tie pasakojimai apie Svirskį, ėję iš lūpų į lūpas, gali būti tiesa, bet gali būti ir legendos – niekas nepatikrins ir neįrodys, buvo taip ar ne“, – teigia V. Vasiliauskaitė.
Bet neabejotina, kad šio žmogaus akiratis buvęs labai platus, pasakota, kad jį domino ne tik medžio drožimas.
Meistras mokėjo, kas nėra įprasta anais laikais, skaityti, rašyti, kalbėjo lenkiškai, šiek tiek rusiškai. Taip pat mokėjo skaityti ir giedoti lotyniškai, todėl padėdavo giedoti Truskavos ir Anciškio bažnyčių vargonininkams.
Spaudos draudimo metais V. Svirskis palaikė ryšius su knygnešiais, lietuviškų knygų platintojais. Uždraustą literatūrą platino ir pats.
„Jis tarsi savotiškas Lietuvos Leonardas da Vinčis – ne tik kūrė meno kūrinius, bet ir daug kuo kitu domėjosi, mąstė, ieškojo. Jis net amžinąjį variklį bei skraidantį aparatą bandė sukurti“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.
Gyvendamas pas ūkininką Burveliuose, V. Svirskis buvo sumanęs pasigaminti oro balioną ir juo paskraidyti, bet, tuo užsiėmęs, tik šeimininkų daržinę sudegino. Sumanymas nepavyko, o pačiam teko pas kitus žmones prieglobsčio ieškotis.
Dar V. Vasiliauskaitė prisiminė pasakojimus, kad dirbdamas meistras giedodavo šventas giesmes.
Ypatingas buvo ir jo požiūris į gamtą.
V. Svirskį nepaprastai žavėjo vaizdingi reginiai, gamtos didybė ir grožis.
Eidamas žydinčia pieva, regėdamas tekančią ar besileidžiančią saulę, kartais puldavo ant kelių, melsdavosi ir dėkodavo Aukščiausiajam už tokį grožį.
Gimęs neturtingoje laisvųjų valstiečių šeimoje Glitėnų kaime netoli Krekenavos, Vincas augo gausiame būryje – turėjo keturis brolius ir šešias seseris.
Spėjama, kad lankė parapinę Krekenavos mokyklą, o drožinėti pradėjo piemenaudamas.
Ilgainiui medžio drožyba tapo pagrindiniu jo pragyvenimo šaltiniu.
V. Svirskio kelionės iš vieno kaimo į kitą vyko vidurio Lietuvoje – jis išvaikščiojo Kėdainių, Surviliškio, Krekenavos, Krakių, Truskavos apylinkes, kai kur užsibūdavo metus ar ilgiau. Ir visur paliko kūrybos ženklų – kryžių ar koplytstulpių.
Dažnai, kai užsakytas kryžius būdavo baigtas ir pastatytas, būdavo rengiamos pašventinimo iškilmės, tada ūkininkas meistrui sumokėdavo atlygį.
Tik pinigai pas garsųjį drožėją neužsibūdavo – pripirkdavo saldainių kaimo vaikams, vaišių, o dalį gautos sumos atiduodavo šeimininkui ir prašydavo, kad paskirtų bažnyčiai.
Neturėjo V. Svirskis nei savo šeimos, nei namų, tad gyvenimo saulėlydyje tuose pačiuose Burveliuose jį priglaudė ir juo rūpinosi kaimo gyventojai Mataičiai.
Ir palaidotas garsusis meistras šeiminiame Mataičių kape, senose Surviliškio kapinaitėse.
Tą kapą puošia paties V. Svirskio kažkada drožto kryžiaus kopija, kurios originalas saugomas Kėdainių krašto muziejuje.
O gimtajame Glitėnų kaime šio ypatingo žmogaus atminimą įamžina medinė skulptūra bei akmeninis paminklas, kuriame įrašas: „Keleivi, sustok ir pagerbk čia, Glitėnų kaime, 1835 m. sausio 28 d. gimusį Vincą Svirskį, kuris iš ąžuolo daręs kryžius, jais guodęs tautiečius ir puošęs Lietuvos pakeles ir sodybas.“
Apie V. Svirskį pasakoja prieš penkiasdešimt metų režisieriaus Roberto Verbos sukurtas filmas. Jame pakalbinti ir to meto kaimo senoliai, vaikystėje matę skulptūras skaptuojantį dievdirbį.
Susipažinti su meistru galima ir Irenos Kostkevičiūtės knygoje „Vincas Svirskis“, išleistoje praėjus penkiasdešimčiai metų nuo meistro mirties.
