-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kaip vienas svarbiausių jo darbų įvardijimas valstybės suvienijimas.
Visgi Mindaugo asmenybę iki šiol tebegaubia didelės ir, žiūrint šių dienų akimis, netgi kraupios paslaptys.
Apie neatskleistus istorijos puslapius, susijusius su pirmuoju ir vieninteliu Lietuvos karaliumi Mindaugu, karūnacijos reikšmę mūsų valstybingumui – pokalbis su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju doc. dr. Mariumi Ščavinsku.
Ko gero, švenčiame tarptautinį Lietuvos pripažinimą ir Lietuvos valstybingumo šaknis.
Mes daug šnekame apie XX a. Lietuvos valstybingumą. Teisingai, Vasario 16-osios Aktas nepaprastai svarbus, bet turime atsigręžti į šaknis, nuo kurių prasidėjo tas valstybingumas.
Mūsų valstybingumo šaknys siekia XIII amžių, o latvių ar estų – tik XX a.
Mums valstybingumo grūdas, valstybingumo savimonė ateina iš XIII a. Tie žmonės gyveno viduramžiais, kaip jie suvokė valstybingumą, taip jį realizavo, ir tuo turime džiaugtis.
Palyginęs Lietuvą su Latvija ir Estiją, iš karto supranti, kad viduramžiais mūsų lygis buvo kitas. Kai į Latviją, Estiją atėjo Livonijos kalavijuočių ordinas, ten rado daugybę besipešančių kunigaikštukų, o Lietuva jau siuntė pasiuntinius į Haličo-Voluinę.
Lietuvoje procesai, atvedę į valstybingumą, jau buvo prasidėję anksčiau. Kai visa tai įvertini, tada ir Vasario 16-oji, ir Kovo 11-oji atsiskleidžia kitaip.
Rašytiniai šaltiniai nieko nešneka apie Mindaugo vaikystę ir jaunystę. Nežinome, kada jis gimė, kas jo motina.
Tėvas paminėtas tik eiliuotoje Livonijos kronikoje, bet jo vardas ir ten neminimas.
Remiantis Treniotos žodžiais Kronikoje, Mindaugo tėvas buvo galingas. Vadinasi, jo tėvas užėmė tam tikrą hierarchinę poziciją, tačiau kokią, pasakyti negalime.
XIX–XX a. pirmoje pusėje naujų šaltinių intensyviai ieškojo lenkai, vokiečiai, lietuviai, tačiau archyvuose nieko nerado.
Visą laiką išlieka tikimybė, kad kažkas naujo atsiras, bet ji nedidelė.
Ankstyviausias Mindaugo paminėjimas yra Haličo-Voluinės kronikoje, kai 1219 metais buvo sudaroma taikos sutartis su Voluine. Ten Mindaugas paminėtas kaip vienas vyriausiųjų kunigaikščių.
Tuo metu jam galėjo būti apie 20 metų, gal trejais daugiau ar mažiau.
Reikia turėti omenyje, kad metraščio dalis, aprašanti 1219 metų sutartį, geriausiu atveju sudaryta XIII a. antroje pusėje, o daugelis tyrinėtojų sako, kad netgi to amžiaus pabaigoje. Tad XIII a. pabaigos metraštininkas rašė apie tai, kas vyko amžiaus pradžioje.
Šį niuansą taip pat reikia turėti omenyje.
Be abejo! Anais laikais vadovautasi principu: nėra žmogaus, nėra problemos.
Mindaugas niekuo nesiskyrė nuo kitų viduramžių, ypač ankstyvųjų, Europos valdovų, kūrusių savo valstybes.
Negalėtume tiksliai pasakyti, kada Mindaugas pradėjo politinę veiklą. Tikriausiai iš pradžių kurį laiką buvo brolio Dausprungo šešėlyje. Kada tiksliai šis mirė, nėra aišku. Žinoma, kad maždaug 1240–1245 metais kažkas įvyko, dėl ko Mindaugas iškilo. Greičiausiai tuo laiku jis pradėjo aktyvią karinę ir politinę veiklą kaip Lietuvos valdovas.
Haličo-Voluinės metraštininkas rašo, kad Mindaugo Lietuva žygiavo prieš Haličą. Ar būta kitų? Sakykime, analogiška Dausprungo Lietuva? Nieko pasakyti apie tai negalime, nes šaltiniai fragmentuoti. Reikia turėti omenyje, kad metraštininkams Lietuvos reikalai buvo periferiniai. Jiems rūpėjo savi reikalai. O Lietuva metraščiuose paminėta vos keliose vietose. Lietuviai tuo metu nei krikštyti buvo, nei lotynišką abėcėlę perėmę, nei rašto buvo.
Jei imsime domėn, kad jis nuo 1219 metų jau bandė kažką veikti, vadinasi, po truputį jau auginosi politinius raumenis. Be abejo, Mindaugas rėmėsi savo patarėjais ir giminaičiais. Koalicijoje, nukreiptoje prieš Mindaugą, buvo Haličas-Voluinė ir vokiečių ordino livoniškoji atšaka, jam reikėjo žinių apie jas.
Kai apie 1250-uosius metus sūnėnas Tautvilas priėmė krikštą, kreipęsis į Rygos vyskupą, Mindaugas vyskupą, bent jau mintyse, veikiausiai įvardijo kaip politinį priešininką. Mindaugas kreipėsi į Livonijos ordino krašto magistrą, kad padėtų išspręsti Tautvilo klausimą jį nužudant.
Magistras Andrius fon Štirlandas pasiūlė šiek tiek gudresnį planą. Nužudyti galima bet kada, bet geriau pabandyti kitaip – pačiam priimti katalikišką krikštą, kreiptis į popiežių dėl karūnos, gauti iš popiežiaus apsaugos ir tokiu būdu iš politinės kovos pašalintiTautvilą. Tą ir padarė kartu. Mindaugo ir magistro pasiuntiniai vyko į Milaną, kur tuo metu trumpam buvo apsistojęs popiežius Inocentas IV, o ten sutvarkyti reikalai – išduotos bulės, patvirtinančios Lietuvos karaliaus krikštą, vyskupystės steigimo, karūnavimo reikalus.
Karūnuoti Mindaugą patikėta ne Rygos vyskupui, kuris Apaštalų sosto akyse jau buvo mušta korta, o Kulmo vyskupui. Taip Mindaugas ir magistras Andrius fon Štirlandas išsprendė keletą problemų: visiškai likviduotas Tautvilas, visa opozicija. Livonijos ordino krašto magistras atvirai stojo į Mindaugo pusę ir, liaudiškai sakant, pastatė Rygos vyskupą ir jo viršininką Livonijos arkivyskupą į vietą.
Be abejonės, pirmiausia buvo svarbu valdovui. Viduramžių savimonėje valdovo krikštas arba karūnacija reiškė jo valdomų žemių perėjimą į visiškai kitą rangą, kitą statusą.
Valdovas tapo karaliumi, jo valdomos žemės – karalyste.
Valdovo krikštas ir karūnacija, dabartiniais terminais tariant, suteikė tarptautinį pripažinimą.
Tuo metu popiežiumi buvo Inocentas IV – labai geras kanonų teisės specialistas, be to, jis rėmėsi Inocento III palikimu. Inocento III palikimas – sudaryti sutartis su karalystėmis, pagal kurias popiežius buvo suprantamas kaip aukščiausias suverenas ir aukščiausias siuzerenas. Toje feodalinėje viduramžių Europos piramidėje Mindaugas įstojo į feodalų, kurių viršūnėje buvo popiežius, klubą. Inocentas IV puoselėjo viltį, kad bus sudaryta graži koalicija, nukreipta prieš mongolus totorius, kurioje bus ir Mindaugas. Popiežius nepaprastai palankiai jį vertino. Visos jo bulės labai pozityvios greičiausiai viliantis, kad Mindaugas prisijungs prie šios koalicijos. Tik vėliau ji iširo dėl įvairių priežasčių.
Mindaugas susitvarkė visus politinius, dinastinius, vidaus kovų klausimus. Popiežius jam net suteikė bules užkariauti ortodoksiškos Rusios žemes, pajungti savo valdžiai.
Į Mindaugą jau reikia žiūrėti per platesnį geopolitinį kontekstą, o jis tuo metu Rytų Europai nebuvo ypač palankus dėl mongolų totorių.
Kartais jaučiamas toks parapijietiškas mūsų žvilgsnis, kad Mindaugas vargšą Tautvilą visiškai nustekeno ir šis buvo priverstas bėgti. Žinoma, visa tai vyko, bet kai pažiūri plačiau, Mindaugo karūnavimas buvo labai laiku.
Nežinau, kaip būtų susiklostęs Lietuvos likimas, jeigu nebūtų to katalikiško krikšto, karūnacijos, kreipimosi į popiežių, jo leidimų, gynybos. Popiežius savo bulėse nurodė, kad reikia steigti Lietuvoje vyskupystę, ji būtų pavaldi ne Rygos arkivyskupui ar dar kam nors, o tiesiogiai pačiam Apaštalų sostui. Kuriama Lietuvos provincija, nepriklausoma valstybė, bažnytinė provincija, o anais laikais faktiškai tai buvo garantijos, leidžiančios egzistuoti valstybėms.
Greičiausiai, kad ne pirma. Jo vyresnis sūnus Vaišvilkas, kuriam Mindaugas atidavė valdyti Naugarduką, turėjo būti ne Mortos sūnus, nes gerokai vyresnis.
Iš antrosios santuokos su Morta jis turėjo kitus sūnus, šie minimi karūnavimo aktuose.
Eiliuotoji Livonijos kronika rašo apie Mortą, kad buvo dora, katalikė ir visą laiką mokė Mindaugą, kaip būti geru krikščionimi.
Reikia nepamiršti, kad ji parašyta ne Mindaugui gyvam esant, o kokiais 25 metais vėliau. Morta yra krikščioniškas vardas, o pagoniško nežinome. Mindaugas – pagoniškas vardas, bet nežinome krikščioniško.
Metraštyje minima, kad mirdama Morta paliko mažamečius sūnus.
Trečioji Mindaugo žmona buvo Mortos sesuo, Daumanto žmona. Neaišku, koks buvo jos statusas, ar tikrai buvo žmona, bet rašoma, kad ją paėmė už žmoną.
Metraštis rašo, kad 1263 metais buvo nužudytas Mindaugas ir jo sūnūs.
Sunku pasakyti. Besikuriančiose valstybėse tvirtos sostinės nebuvo. Buvo vadinamasis kieminėjimas: keliauju iš vienos pilies į kitą. Pagyvenu, išnaudoju resursus, keliauju į kitą.
Voruta veikiausiai buvo viena rezidencinių pilių.
Kai galutinai susiformuoja valstybė, jos institucijos, tada jau nuolatinė valdovo rezidavimo vieta pradėta vadinti sostine. Kol vyko intensyvus kieminėjimas, greičiausiai tos sostinės kaip ir nebuvo. Turėkime omenyje, kad valstybė tik kūrėsi. Kur tiksliai stovėjo Vorutos pilis, sunku pasakyti. Istoriografijoje minima daug jos vietų. Voruta turėjo būti Mindaugo domene.
Livonijos kronikoje pasakoma, kad pirmą kartą Livonijos krašto magistras tiek toli įžengė į Lietuvą, tad, akivaizdu, kad Voruta negalėjo būti periferijoje, pasienio zonoje. Ši pilis turėjo būti neblogai įtvirtinta, nes livoniečiai su sąjungininkais nesiryžo jos pulti. Jei būtų paprasta pilaitė, gal būtų apsupę ir pamėginę sučirškinti visus ten buvusius, bet jie atsitraukė.
Nemažai. Nužudytas ne tik jis, bet ir sūnūs. Mindaugas iš popiežiaus buvo išprašęs karūną, buvo numatyta Mindaugo dinastija. Sūnus po tėvo mirties automatiškai būtų tapęs karaliumi.
Bet Mindaugas mirė, vaikai nužudyti. Nutrūko ir Lietuvos kaip katalikiškosios karalystės statusas. Paskui jį bandė gaivinti, bet ne Mindaugo giminės, o čekų karalius Pršemyslas Otakaras II, kuriam buvo pavesta atkurti katalikiškos karalystės statusą.
Kai dinastijos nebėra, nėra kam siūlyti karūną ir su kuo kalbėti. Liko vėl pagonys, vėl viską reikėjo pradėti iš naujo. Tą Jogaila padarė XIV amžiuje.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Daiva SAVICKIENĖ
