-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Visą Lietuvos okupacijų laikotarpį šalį užgrobusiems atėjūnams priešinosi pogrindinės organizacijos.Šis mūsų laikų nepriklausomai Lietuvai be galo svarbus istorijos puslapis buvo atverstas net anksčiau nei Antrajam pasauliniam karui besibaigiant šalyje ėmė rusenti partizaninio pasipriešinimo židiniai. Dar prieš prasidedant ginkluotajai, visoje Lietuvoje žmonės pamažu kilo kitokiai – pogrindinei kovai su užgrobikais.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Juzėno teigimu, nuo pat pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės praradimo dienų 1940-aisiais prasidėjęs pasipriešinimas truko visą sovietų ir nacių okupacijų laikotarpį.
„Ginkluota kova truko dešimt metų, o pogrindinis pasipriešinimas truko visą okupacijos periodą“, – sako istorikas, kurio duomenimis, dar pirmosios sovietų okupacijos metais, taigi nuo 1940 metų rudens, Lietuvos miestuose ir miesteliuose pradėjo kurtis įvairios pogrindinės pasipriešinimo organizacijos.
Pogrindžio veikloje aktyviai dalyvavo moksleiviai, studentai, buvę šauliai, tarnautojai, kariškiai, inteligentai – kovos su okupantais idėja neaplenkė nė vieno visuomenės sluoksnio. Neapsiribojo ji ir šalies sienomis: 1940 metų pabaigoje Berlyne buvo įkurtas Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), kur telkėsi nemažai iš Lietuvos pasitraukusių politinių veikėjų.
LAF skyriai kūrėsi ir sovietų okupuotoje Lietuvoje.
Svarbiu žingsniu, pasak D. Juzėno, tapo tų pačių 1940-ųjų gruodį įkurta Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS), vyriausiosios vadovybės nurodymu iškart ėmusi steigti padalinius kiekviename apskrities mieste ir žadinti tautą pogrindiniais laikraščiais „Laisvės kovotojas“ ir „Varpas“. Panevėžyje veikė viena iš keturių LLKS apygardų, kitos buvo įkurtos Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose.
Ši sąjunga nebuvo tokia vienintelė. Egzistavo ir daugiau pogrindinių organizacijų: „Geležinis vilkas“, Lietuvos nepriklausomybės partija, Laisvosios Lietuvos sąjunga, Lietuvos vadavimo sąjunga, Lietuvos apsaugos gvardija. Nacių okupacijos metais atsirado antinacinės pogrindžio organizacijos: Lietuvos laisvės armija, Lietuvių frontas, kuris susikūrė naciams uždraudus LAF veiklą, Lietuvių vienybės sąjūdis. Šiame judėjime dalyvavo ir toji pati LLKS.
„Kai kurios šios organizacijos vėliau kovojo ir prieš sovietus – Lietuvos laisvės armija ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, kuri susikūrė dar pirmo sovietmečio metu. Raudonajai armijai antrąkart okupavus Lietuvą, Lietuvos laisvės armija telkė ir partizanų būrius ginkluotai kovai su sovietais“, – sako D. Juzėnas.
Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos pogrindinis laikraštis „Laisvės kovotojas“. VDKM nuotr.
1944 metais sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, prasidėjo apie dešimtmetį trukusi ginkluota rezistencija. Tačiau pogrindžio pasipriešinimas irgi neslopo – priešingai, plėtėsi.
„Miestuose ir miesteliuose kūrėsi ir veikė pogrindinės organizacijos, kuriose ypač aktyviai dalyvavo Lietuvos jaunimas. Nemažai tokių organizacijų ir buvo sukurtos būtent patriotiškai nusiteikusių moksleivių ir studentų“, – pasakoja D. Juzėnas.
Istoriko teigimu, pogrindinių organizacijų, kaip ir ginkluoto pasipriešinimo, siekis buvo vienintelis – atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Tai tapo vienijančiu faktoriumi.
Pogrindyje dauginti ir platinti antisovietiniai atsišaukimai, nelegali literatūra, palaikomi ryšiai su partizanais aprūpinant juos medikamentais, fiktyviais dokumentais ir panašiai.
Be to, pasak D. Juzėno, pogrindininkai moksleiviai naikino sovietinius plakatus, atributiką mokyklose ir klasėse.
1945 metais daugelyje Lietuvos vietovių jaunimas minėjo Vasario 16-ąją. Panevėžyje tąkart rasta 18 atsišaukimų, spausdintų „Vilniaus Partizano štabo“ vardu ir skirtų Nepriklausomybės dienai, platinant buvo sulaikytos dvi Panevėžio mergaičių gimnazijos moksleivės.
Tačiau tuo incidentai mieste, anot D. Juzėno, nesibaigė: Panevėžio I gimnazijos moksleiviai vasario 16-ąją vaikščiojo prisisegę trispalves juosteles, be to, ant gimnazijos sienų atsirado šventei skirti užrašai, nupieštas nepriklausomos Lietuvos herbas.
Kraštotyros muziejaus istoriko D. Juzėno teigimu, pirmoji žinoma pogrindinė organizacija Panevėžyje buvo „Gedimino būrys“, išaugusi iš dar tarpukaryje ir vokiečių okupacijos metais veikusios „Meno kuopos“. Jis susikūrė 1944 metų spalį suburdamas Panevėžio berniukų ir mergaičių gimnazijų moksleivius.
D. Juzėno aiškinimu, vienas „Gedimino būrio“ tikslų buvo vykdyti antisovietinę propagandą. Šios organizacijos nariai leido atsišaukimus, palaikė ryšius su Žaliosios girios partizanais ir Lietuvos laisvės armija. Turėjo tam tikrą savo struktūrą – štabą ir tris skyrius: agitacijos ir propagandos, baudžiamąjį, žvalgybos ir kontržvalgybos.
Būrio vadu ir štabo viršininku buvo Vladas Rutkauskas.
Kiekvienas skyrius, pasak D. Juzėno, dar buvo skirstomas dar į tris poskyrius, kurių vadovai turėjo po keturis žmones. Naujus narius priimdavo tik poskyrio vadas.
„Kiekvienas naujokas duodavo priesaiką, kurioje sakoma: „Aš, Gedimino būrio partizanas, prisiekiu prieš Dievą ir Tėvynę šventai vykdyti duotus man mano vadų įsakymus ir laikyti griežčiausioje paslaptyje patikėtus man pavedimus, reikalui esant, esu pasirengęs paaukoti savo gyvybę. Parašas slapyvardžiu“, – pasakoja istorikas.
Štabo viršininko įpareigojimu „Gedimino būrio“ nariai net stodavo į komjaunimą. Taip elgtasi siekiant gauti daugiau informacijos apie sovietinės valdžios kėslus. Tačiau ilgai kovoti jauniesiems pogrindininkams neteko.
Kiek žinoma, „Gedimino būrys“ spėjo išleisti ir išplatinti apie 10 atsišaukimų po 100 egzempliorių.
„Jau 1944 metų gruodį NKGB Panevėžio apskrities skyrius gavo duomenų, kad Panevėžyje veikia jaunimo organizacija. Jai išaiškinti 1945 metų sausį skyrius pradėjo agentūrinę bylą „Pogrindininkai“. Kovo mėnesį prasidėjo areštai, o rugpjūtį įvyko narių teismas. Organizacijos vadovas Vladas Rutkauskas nuteistas mirties bausme, bet vėliau ši sušvelninta. Kitiems kaltinamiesiems skirtos lengvesnės kalėjimo bausmės“, – kalba apie šios organizacijos ir jos narių likimą istorikas.
„Jaunimo pasipriešinimo organizacijų nariams, kaip ir visiems pasipriešinimo dalyviams, buvo taikomos žiaurios represinės priemonės: tardymai, kankinimai KGB rūsiuose, kalėjimai.“
D. Juzėnas, istorikas
Pasak D. Juzėno, dėl konspiracinės veiklos patirties stokos sovietų saugumo agentams gana lengvai pavykdavo iš organizacijos narių išgauti informaciją apie veiklos detales, kitus narius.
„Jaunimo pasipriešinimo organizacijų nariams, kaip ir visiems pasipriešinimo dalyviams, buvo taikomos žiaurios represinės priemonės: tardymai, kankinimai KGB rūsiuose, kalėjimai, – istoriko teigimu, okupantai gailesčio nežinojo. – Vartojant psichologinį spaudimą, buvo bandoma įdiegti mintis, kad jie elgėsi nusikalstamai, juos versdavo atgailauti, sakyti draugus smerkiančias kalbas, duoti pasižadėjimus, kad bendradarbiaus su saugumu. Tie, kurie pajėgdavo atsispirti psichologiniam spaudimui, buvo teisiami, uždaromi į kalėjimus, tremiami į Sibirą.“
1944 metų pabaigoje mieste susikūrė dar viena pogrindinė organizacija. „Baltajai lelijai“ priklausė beveik išskirtinai moterys ir merginos, o vadovavo, pasak D. Juzėno, Panevėžio vaikų darželio darbuotoja Barbora Birutė Budrytė.
Slapyvardžiams pogrindininkės rinkosi gėlių pavadinimus. Pati B. Budrytė turėjo Baltosios lelijos slapyvardį, iš kurio kilo ir visos organizacijos pavadinimas.
Priimdavo toli gražu ne visas norinčiąsias – tekdavo pereiti atranką. Kiekviena mergina, norėdama įstoti į „Baltosios lelijos“ gretas, iš pradžių tapdavo kandidate. Tik davusiosios priesaiką gaudavo narės pažymėjimą su pavaizduota rūta.
Ši organizacija veikė ne tik Panevėžyje, bet ir Raguvos, Šeduvos, Troškūnų, Pušaloto valsčiuose. Pagrindiniai „Baltosios lelijos“ uždaviniai buvo teikti medicinos pagalbą, partizanams parūpinti fiktyvių dokumentų (daugiausia ryšių palaikyta su Šiaurės LLA apygardos partizanais).
Reikiamų medikamentų, D. Juzėno teigimu, moterys dažniausiai gaudavo iš Panevėžio ligoninės gydytojo Alberto Gocento. Buvo žmonių, parūpinusių ir popieriaus proklamacijoms spausdinti.
„Visos organizacijos narės buvo pasidalijusios po penkias, bet tai negarantavo konspiracijos“, – pripažįsta istorikas.
Pogrindininkių areštai prasidėjo 1945 metų rugsėjį.
„Buvo suimta apie 40 asmenų, tačiau kituose šaltiniuose nurodomas mažesnis areštuotų „Baltosios lelijos“ narių skaičius“, – sako D. Juzėnas ir priduria, jog tų metų spalį areštinėje atsidūrė ir gydytojas A. Gocentas. Tarp jam pareikštų kaltinimų buvo tai, kad gydytojo vadovaujamame chirurginiame skyriuje operuota apie pusšimtį žmonių dėl šautinių žaizdų.
„Šarūno“ pogrindinės organizacijos vadovas gimnazistas Vytautas Misevičius už antisovietinę veiklą buvo nuteistas kalėti ir ištremtas. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.
Minėtos organizacijos nebuvo vienintelės, veikusios Panevėžyje pokariu. D. Juzėno priminimu, 1946 metais mieste ryškų pėdsaką paliko pogrindinė organizacija „Šarūnas“.
„Metų pradžioje partizanai paprašė gimnazisto Vytauto Misevičiaus, kuris, remiantis saugumo ataskaitomis, palaikė ryšius su partizanais, jiems padėti ir pasiūlė suburti grupę moksleivių“, – sako istorikas.
Į aktyvią veiklą daugiausia buvo įtraukti Panevėžio vyrų gimnazijos moksleiviai. Jie platino antisovietinę literatūrą. Organizacijai priklausę vaikinai leido laikraštėlį „Kovojantis aidas“, spausdino bei platino atsišaukimus. Jiems talkino ir merginos.
1946-ųjų lapkričio švenčių išvakarėse buvo kilęs baisus skandalas pastebėjus, jog iš gimnazijos išnešti ir apgadinti sovietiniai plakatai ir transparantai.
1947 metų vasarį, D. Juzėno teigimu, Panevėžio MGB darbuotojai jau turėjo informacijos apie „Šarūno“ draugiją ir jos ryšius su Raguvos krašto partizanais. Kovo mėnesį organizacijos veikla buvo nutraukta, daug jos narių – areštuota. V. Misevičius buvo nuteistas 10 metų kalėti ir dar 5 metus praleisti tremtyje. Kitiems skirtos lengvesnės bausmės.
1946 metų rugsėjį Panevėžyje susikūrė ir veikė pogrindinė organizacija „Raudonoji kaukolė“, tačiau kartais, pasak D. Juzėno, nurodomas ir kitas šios organizacijos pavadinimas – Lietuvos Laisvės gynėjas.
„Kaukolėms“ vadovavo ne kas kitas, o Panevėžio pasų stalo darbuotojas milicijos seržantas Henrikas Jaškūnas. Istoriko žiniomis, jis iš savo darbovietės buvo pavogęs šapirografą – rankraščių ir atspaudų dauginimo prietaisą. Šiuo prietaisu organizacijos nariai ne tik spausdino atsišaukimus, bet ir leido laikraštį „Laisvės kovotojas“.
„1947 metais naktį į vasario 15-ąją organizacijos nariai padegė pasų stalą. Norėta sunaikinti dokumentus, bet apdegė tik baldai. Tuomet prasidėjo areštai… Henrikas Jaškūnas ir daugelis kitų nuteisti ilgus metus kalėti“, – sako D. Juzėnas.
1947 metų pavasarį prie Algimanto apygardos, vienijusios dalį Panevėžio apskrities partizanų, susikūrė „Juostino“ pogrindinė organizacija. Jos vadas Antanas Kubilius jau anksčiau palaikė ryšius su būsimu Algimanto apygardos vadu Antanu Slučka. Būtent pastarojo nurodymu mieste ir sukurta organizacija. Jos nariai duodavo priesaiką apygardos vadui ir gaudavo slapyvardžius. A. Kubilius pasirinko vadintis Arūnu.
„Organizacijos nariams buvo skirta konkrečių užduočių – atrinkti patikimus žmones galimai mobilizacijai, išaiškinti provokatorius, kaupti ginklus, platinti partizaninę spaudą, padėti nelegaliai gyvenantiems asmenims ir aprūpinti juos dokumentais“, – vardija D. Juzėnas.
Istoriko teigimu, A. Kubilius apygardos vado nurodymu net apsigyveno Panevėžyje, kur dirbo draudimo agentu.
Kiek žinoma, pamažu organizacijoje susiformavo septynių žmonių branduolys. Jie gana aktyviai plėtojo veiklą, tačiau neišvengė provokatorių. 1949 metų vasarį A. Kubilius buvo suimtas. Per kratą buvo rasta ataskaita, rašyta Algimanto apygardos vadui. To pakako, kad pogrindinės organizacijos vadovas būtų nuteistas 25-erius metus kalėti, o kiti nariai ištremti į sovietinius lagerius.
Tais pačiais, kaip ir „Juostinas“, metais, gruodį mieste buvo susikūrusi dar viena pogrindinė organizacija – „Tauras“, kuriai vadovavo Leonas Valys. Jos nariai buvo suimti jau 1948 metų rugpjūtį.
Dar ir 1952-aisiais Panevėžio saugumiečiai išaiškino mieste veikusią pogrindžio rezervinę partizanų organizaciją „Aušra“. Pasak D. Juzėno, šios organizacijos veikla buvo susijusi su Žaliosios girios partizanais, o vadovavo sandėlininkas Kęstutis Diržys-Kudirka, štabo viršininko pareigas ėjo fotografas Jonas Cibulskis, slapyvardžiu Maironis. Iš viso buvo suimti 25 partizanus rėmę žmonės.
Pokariu Lietuvoje veikė organizacija „Dobilas“. Iš 22 jos narių, anot D. Juzėno, vieni kitus konspiracijos sumetimais pažinojo tik 2–3 asmenys. Jie platino atsišaukimus, raginančius, kad žmonės nestotų į kolūkius, nepasiduotų saugumiečių provokacijoms, rinko partizanams reikalingas žinias – iš pastarųjų gaudavo ir nurodymus, kaip veikti.
Istoriko duomenimis, „Dobilo“ veikla apėmė Ukmergę, Kauną, Švenčionėlius, Anykščius, Salaką, Troškūnus, Panevėžį.
Deja, konspiracija mažai pagelbėjo: 1953 metų vasarį MGB, padedama provokatoriaus, suėmė daugelį „Dobilo“ narių.
Be jau minėtų organizacijų, Panevėžio mieste veikė pogrindininkai iš „Atžalyno“, „Kovotojų už laisvę“, „Juodojo kaspino“, kitų organizacijų. Pasak D. Juzėno, vienu metu Panevėžio rajone, Šilų mokykloje Vyčio apygardos partizanų vadas Alfonsas Smetona-Žygaudas buvo įkūręs bunkerį, spausdino leidinį „Lietuva brangi“. Jo nurodymu 1950-aisiais miestelyje buvo įkurta pogrindinė organizacija, vadovaujama A. Smetonos-Žygaudo giminaičio Elegijaus Smetonos.
„Organizacijos nariai palaikė ryšius su partizanais, padėjo jiems apsirūpinti maistu, saugojo sužeistus kovotojus, stengdavosi perspėti apie sovietų kariuomenės judėjimą, perduodavo laiškus, 
platino atsišaukimus. Tačiau jau tuo metu esant plačiam sovietų saugumo tinklui, ši pogrindinė organizacija greitai buvo susekta, o jos nariai suimti ir nuteisti 25 metus kalėti lageriuose“, – sako D. Juzėnas.
