Kai pasibaigia auksinis ruduo ir išblunka paskutinės gamtos spalvos, prasideda kitas augalų gyvenimas.
Daugybė jų ir nubarstę žiedlapius tebeturi kuo nustebinti. Tik apsižvalgykite ir pamatysite, kaip vėjo gūsiai kedena tamsiai rudus menturius, balkšvas šluoteles, kažkieno purpurinius skėčius. Ir tada suprasite: gamtoje grožis nemiršta – tik panyra į saldų žiemos miegą.
O kol lauksite jo nubundančio su pirma pavasarine žaluma, visai nebūtina liūdėti matant tuščius dailiai supurentus gėlynus, kur dar neseniai visomis įmanomomis spalvomis žydėjo vienmečiai augalai.
Kaip ir nebūtina skubėti rauti ir mesti visko, kas jau seniai nuvyto ir sudžiūvo.
Įsižiūrėkite į pievų žolynus. Net ir praradę vasarinį apdarą, dauguma jų išsaugo savo žavesį – tik jau ne spalvomis, o tobula stiebų bei žiedynų geometrija.
Tad kodėl kitąmet į gėlyną nepasodinus panašių augalų?
Tarp vėlai žydinčių kultūrų – ir pirmiausia dekoratyvinių žolių – yra daugybė tokių, kurios lieka puošnios ir šaltuoju metų laiku.
Augalo struktūra paprastai būna ta smulkmena, kuri praslysta pro akis, kol mūsų sodo gyventojai dangstosi lapais ir žiedais. Šiuo metų laiku būtent ji išnyra į pirmąjį planą. Ypač tada, kai sudžiūvusias žolynų karūnas papuošia rasos lašeliai, rytinis šerkšnas ar voratinklių girliandos. O kur dar ažūriniai buvusių žiedynų raštai, pūkuotos sėklų dėžutės…
Tinkamai apsodintame gėlių darželyje viskas juk būtų taip pat. Ar kada nors pastebėjote, kokie efektingi būna rausvai rudi didžiųjų šilokų žiedynai? Arba beveik juodi ežiuolių ežiukai? Jų nenulaužo net sniegas – tik dar dailiau papuošia baltomis kepurėmis.
Antžeminės nužydėjusių augalų dalies kartais neverta šalinti ir praktiniais sumetimais. Sudžiūvę stiebai ir lapai – tarsi šiltas apklotas, saugantis miegančius pumpurus, iš kurių kitą sezoną išaugs nauji ūgliai.
Paukščiams taip tvarkomas sodas irgi labiau patiktų, nes būtų galimybė dar paskanauti ant augalų užsilikusiomis sėklytėmis. Kad ir sparnuočių itin mėgstamų monardų.
Jeigu nerimaujate, kad palikę pilną gėlyną „džiūvėsių“ būsite priversti kelis mėnesius žiūrėti į krūvą rudų sausuolių, labai klystate. Pastebėję augalus iš arčiau įsitikinsite, kiek daug net po mirties juose dar lieka atspalvių – taip, rudų, juodų irgi, tačiau ir raudonų, geltonų, žalių, net baltų.
Ir kuo daugiau rūšių augalų su skirtinga stiebų struktūra ir žiedynų sandara gėlyne prisodinsite, tuo įdomesnis ir kontrastingesnis jis bus.
Nedvejokite kitąmet įsirengti vadinamąjį miegantį sodą – jo gyventojų sekamomis pasakomis galėsite mėgautis visą žiemą.
Daugelis augalų, pavyzdžiui, šilokai, rudbekijos, ežiuolės, net ir sudžiūvę išlieka dekoratyvūs. Tad tinkamai parinkus ir suderinus tokius floros atstovus galima sukurti gėlyną, išlaikantį grožį visais metų laikais.
Štai tik vienas 4×2 m dydžio klombos variantas. Toliausioje eilėje iš kairės į dešinę pasodinkite didžiųjų šilokų ‘Herbstfreude’, virgininių veronikūnų ‘Fascination’, kininių miskantų ‘Silberspinne’, sparnuotųjų vingirių, kemerų ‘Atropurpureum’.
Vidurinę eilę atiduokite gumbenėms, kinmėtėms ‘Black Adder’, mėlyniesiems bandreniams ‘Taplow Blue’ ir vamzdelinėms monardoms ‘Purple Ann’.